Norvegijoje – ir darbas, ir namai

Nor­ve­gi­jo­je – ir dar­bas, ir na­mai

Prieš še­še­rius me­tus kel­miš­kiai Lai­ma ir Lai­mo­nas Mont­vi­lai su dviem ma­žo­mis duk­re­lė­mis pa­trau­kė į Nor­ve­gi­ją. Šian­dien šei­ma tu­ri nuo­sa­vą būs­tą ne­to­li Os­lo esan­čia­me tu­ris­tų lan­ko­ma­me Dro­ba­ko mies­te.

Lai­ma dir­ba pa­gal spe­cia­ly­bę bu­hal­te­re ap­skai­ti­nin­ke. Vy­ras su­kū­rė sa­vą vers­lą. Duk­ros sėk­min­gai adap­ta­vo­si sve­ti­mo­je ša­ly­je. Ke­le­rius me­tus nuo­to­li­niu bū­du mo­kė­si ir Lie­tu­vos mo­kyk­lo­je.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

G­rįž­ti sma­gu, iš­va­žiuo­ti liūd­na

Kaip ir dau­ge­lis emig­ran­tų, Lai­ma ir Lai­mo­nas Mont­vi­lai grį­žo į Kel­mę ap­lan­ky­ti sa­vo tė­vų. Trys sa­vai­tės ato­sto­gų bai­gia pra­bėg­ti. Liūd­na pa­lik­ti tė­vy­nę ir tė­vus, su ku­riais sie­ja stip­rus ry­šys, ta­čiau jau­nos šei­mos gy­ve­ni­mas – jau Nor­ve­gi­jo­je.

Jie par­da­vė Šiau­liuo­se tu­rė­tą ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą. Pi­ni­gų rei­kė­jo pra­di­niam įna­šui, kad ga­lė­tų gau­ti ban­ko pa­sko­lą ir įsi­gy­ti būs­tą Nor­ve­gi­jo­je.

Lai­ma bai­gė ko­le­gi­ją, kur įgi­jo bu­hal­te­rės ap­skai­ti­nin­kės spe­cia­ly­bę. Lai­mo­nas – sta­ty­bi­nin­kas res­tau­ra­to­rius. Jau­na šei­ma įsi­kū­rė Šiau­liuo­se. Lai­ma dir­bo cent­ri­nia­me pa­šte. Lai­mo­nas va­ži­nė­da­vo už­dar­biau­ti į Šve­di­ją, vė­liau – į Nor­ve­gi­ją.

Mo­te­ris ne­sle­pia, kad bu­vo sun­ku. Vy­ras iš­va­žiuo­da­vo po­rai mė­ne­sių. Ji lik­da­vo su ma­žo­mis duk­re­lė­mis. Rei­kė­da­vo pri­žiū­rė­ti so­dą. Guo­dė tik tai, kad šei­ma ne­jau­tė ma­te­ria­li­nių ne­pri­tek­lių.

Gy­ve­ni­mas ap­si­ver­tė 2010-ai­siais. Paš­te po reor­ga­ni­za­ci­jos Lai­ma ne­te­ko dar­bo. Pri­si­re­gist­ra­vo Dar­bo bir­žo­je. Lai­mo­nas tuo me­tu dir­bo sta­ty­bo­se Nor­ve­gi­jo­je. Kar­tą jį pa­ste­bė­jo bal­dų su­rin­ki­mo įmo­nę tu­rin­tis suo­mis: „Tu – su­ma­nus, la­bai or­ga­ni­zuo­tas. Gal no­rė­tum pe­rei­ti dirb­ti pas ma­ne? Rink­ti vir­tu­vės bal­dus.“

Lai­mo­nas nu­spren­dė pa­ban­dy­ti. Sta­ty­bos Nor­ve­gi­jo­je daž­niau­siai su­si­ju­sios su bal­dų rin­ki­mo vers­lu. Mat pa­sta­čius nau­ją na­mą vir­tu­vė­je su­mon­tuo­ja­mi bal­dai ir vi­sa įran­ga. Bal­dus fir­ma, ku­rio­je įsi­dar­bi­no, ve­žė­si iš Da­ni­jos.

Lai­ma su duk­ro­mis nu­va­žia­vo ap­lan­ky­ti vy­ro. Kai Lai­mo­nas jas pa­siė­mė iš oro uos­to, va­žiuo­jant pro Vin­terb­ro mies­te­lį su ka­ru­se­lė­mis, Lai­mai šo­vė į gal­vą spon­ta­niš­ka min­tis: „Kaip sma­gu bū­tų šio­je vie­to­je gy­ven­ti!“

Min­tis bu­vo pra­na­šiš­ka. Pir­mas su­si­ras­tas jau­nos šei­mos bu­tas bu­vo kaip tik ša­lia tų ka­ru­se­lių.

At­vy­kus pas vy­rą, te­ko pa­bend­rau­ti ir su jo darb­da­viu suo­miu, ve­du­siu lie­tu­vai­tę. Jis ra­gi­no at­va­žiuo­ti į Nor­ve­gi­ją vi­sam lai­kui. Ža­dė­jo pa­dė­ti su­si­ras­ti būs­tą ir dar­bą, su­si­tvar­ky­ti for­ma­lu­mus.

Šian­dien jau­na mo­te­ris pri­si­me­na, jog ap­si­spręs­ti bu­vo la­bai sun­ku.

Vy­ro darb­da­vys pa­dė­jo už­re­gist­ruo­ti vy­res­nią­ją duk­rą Me­dą į mo­kyk­lą. Su­ra­do lai­ki­ną prie­globs­tį, kol iš­si­nuo­mos bu­tą. Pa­dė­jo su­si­tvar­ky­ti for­ma­lu­mus, kad Nor­ve­gi­jo­je bū­tų pri­pa­žin­tas Lai­mos dip­lo­mas, už­si­re­gist­ruo­ti te­nykš­tė­je dar­bo bir­žo­je.

Ne­jau­tė disk­ri­mi­na­ci­jos

Lai­ma pri­si­me­na, kad duk­ros adap­ta­vo­si la­bai grei­tai. Ke­tu­rias kla­ses Šiau­lių Aukš­ta­ba­lio mo­kyk­lo­je bai­gu­si Me­da mo­kyk­lo­je iš pra­džių bend­ra­vo ang­lų kal­ba. Ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja jai la­bai daug pa­dė­jo.

Vė­liau mer­gai­tei bu­vo su­ras­ta lie­tu­vė nor­ve­gų kal­bos mo­ky­to­ja.

Ma­žo­ji Man­tė pus­me­tį pra­lei­do na­muo­se su ma­ma. Pas­kui pra­dė­jo lan­ky­ti pa­ren­gia­mą­ją kla­sę.

Pa­kan­ka­mai dė­me­sio su­lau­kė ir pa­ti Lai­ma. Dar­bo bir­ža ją pa­siun­tė į nor­ve­gų kal­bos kur­sus. Po kur­sų ga­vo pra­kti­kos vie­tą mo­kyk­lo­je. Čia dir­bo ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą. Už šį dar­bą jai mo­kė­da­vo sti­pen­di­ją.

Po nor­ve­gų kal­bos kur­sų lie­tu­vai­tė pa­siųs­ta ir į bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos kur­sus. Per po­rą mė­ne­sių ku­ra­to­rė pa­ste­bė­jo, jog Lai­ma jau ga­lė­tų dirb­ti. Jai pa­siū­ly­ta pra­kti­kos vie­ta ne­di­de­lė­je sū­rių ga­myk­lė­lė­je. Pa­si­bai­gus pra­kti­kai, iš­lai­kė eg­za­mi­ną ir bu­vo įdar­bin­ta ap­skai­ti­nin­ke to­je pa­čio­je įmo­nė­lė­je. Ve­dė įmo­nės par­duo­tu­vių ap­skai­tą.

Su­ma­žė­jus apy­var­tai, įmo­nė­lė ma­ži­no eta­tų. Te­ko ieš­ko­tis ki­to dar­bo. Lai­ma siun­tė gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mus, ėjo į po­kal­bius dėl dar­bo. Po mė­ne­sio įsi­dar­bi­no ap­skai­ti­nin­kės asis­ten­te gė­les au­gi­nan­čio­je įmo­nė­je.

„Svar­biau­sia, kad ga­vau šim­tap­ro­cen­ti­nio dar­bo. Tai la­bai pa­dė­jo gau­ti ban­ko pa­sko­lą būs­tui, – džiau­gia­si po­nia Lai­ma. – Daug lė­mė ge­ros anks­tes­nio darb­da­vio re­ko­men­da­ci­jos.“

Jau­na mo­te­ris pa­sa­ko­ja, jog Nor­ve­gi­jo­je nie­kuo­met ne­pa­ju­to disk­ri­mi­na­ci­jos. Bu­vo nu­si­tei­ku­si dirb­ti bet ko­kį dar­bą, kad ir va­ly­to­ja. Bet su­tik­ti nor­ve­gai ra­gi­no: „Eik pir­myn. Ne­su­tik dirb­ti ne pa­gal spe­cia­ly­bę. Juk tu­ri dip­lo­mą.“

Sa­vi na­mai ir sa­vas vers­las

Prieš po­rą me­tų Mont­vi­lai nu­si­pir­ko 100 kvad­ra­ti­nių met­rų bu­tą ne­to­li Os­lo esan­čia­me Dro­ba­ko mies­te­ly­je.

Bu­tas, ku­rį nuo­mojo­si Vin­terb­ro mies­te­ly­je, mer­gai­tėms paau­gus, ta­po per ma­žas. Be to, nu­spren­dė, jog ge­riau gy­ven­ti nuo­sa­va­me būs­te ne­gu nuo­mo­tis – ir nuo­ma, ir pa­sko­los įmo­ka pa­na­šaus dy­džio.

Dro­ba­ko mies­te­lis – la­bai mėgs­ta­mas tu­ris­tų. Čia daug kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų, yra se­na pi­lis. Gra­ži gam­ta: ža­liuo­ja miš­ke­liai, gol­fo aikš­ty­nai, to­lu­mo­je ma­to­si fior­dai.

„Ma­tyt, tai lė­mė, kad ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas čia la­bai bran­gus, – pa­sa­ko­ja po­nia Lai­ma. – Jei­gu būs­tą bū­tu­me pir­kę ato­kia­me kai­me­ly­je, bū­tu­me mo­kė­ję pi­giau. Ta­čiau ne­si­no­rė­jo ap­si­gy­ven­ti to­li nuo dar­bo­vie­čių ir duk­rų mo­kyk­los. Jas ten­ka ve­žio­ti į bū­re­lius. Me­da žai­džia tink­li­nį, Man­tė – ran­ki­nį.“

Lai­mo­nas kas­dien 25 ki­lo­met­rus va­ži­nė­ja į dar­bą Os­le. Lai­ma tu­ri dar­bą už 18 ki­lo­met­rų esan­čia­me mies­te­ly­je.

Anks­čiau, kol bal­dų su­rin­ki­mo įmo­nė­je Lai­mo­nas dir­bo sam­dy­tu dar­bi­nin­ku, bū­da­vo sun­kiau. Į dar­bą tek­da­vo iš­va­žiuo­ti šeš­tą ry­to, kad ne­pa­tek­tų į spūstis ir ne­pa­vė­luo­tų.

Da­bar Lai­mo­nas į dar­bą ga­li nu­va­žiuo­ti ir vė­liau, nes su­kū­rė sa­vo vers­lą. Pa­dir­bė­jęs bal­dų su­rin­ki­mo įmo­nė­je, nu­spren­dė, jog ir pa­ts ga­lė­tų įkur­ti pa­na­šią įmo­nę. Koo­pe­ra­vo­si su ki­tu lie­tu­viu ir prieš pus­me­tį pra­dė­jo sa­vo veik­lą. Da­bar lie­tu­vių įmo­nė­je dar­bo tu­ri dar aš­tuo­ni lie­tu­viai bal­dų su­rin­kė­jai.

Lai­mo­nas – že­mai­tiš­kai at­sar­gus, ne­sku­ba gir­tis: „Kai esi sam­dy­tas dar­bi­nin­kas, į dar­bą ei­ni lyg ro­bo­tas. At­lie­ki sa­vo ope­ra­ci­ją ir vis­kas. Da­bar rei­kia kas­dien su­kti gal­vą, kad pa­kak­tų dar­bo. Nors dar­bi­nin­kams ne­bus ko veik­ti, vis tiek jiems tu­rė­siu mo­kė­ti už sep­ty­nias ir pu­sę va­lan­dos dar­bo per die­ną. To­kia Nor­ve­gi­jo­je tvar­ka. Su­dė­tin­ga ir mo­kes­ti­nė sis­te­ma. Jei pa­vė­luo­ji, ko­kią die­ną, kap­si bau­dos.“

Nors Nor­ve­gi­jo­je ne­ma­ži ko­mu­na­li­niai mo­kes­čiai, bran­gus mais­tas, ta­čiau jau­na šei­ma sa­ko, jog ne­rei­kia skurs­ti. At­ly­gi­ni­mų už­ten­ka ir tūks­tan­čio eu­rų pa­sko­lai, ir to­kio pat dy­džio mo­kes­čiams už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus, ir ke­lio­nėms, ir bend­rau­ti su gi­mi­nė­mis bei drau­gais.

Mont­vi­los pa­siilgs­ta Lie­tu­vos, čia li­ku­sių ar­ti­mų­jų. Pak­laus­ta, ar ka­da nors su­grįš į Lie­tu­vą, Lai­ma sa­ko nie­kuo­met neat­me­tan­ti to­kios ga­li­my­bės. Juk silps­ta čia li­ku­sių jos ma­mos ir vy­ro tė­vų svei­ka­ta.

Ne­pa­mirš­ti gim­to­sios kal­bos ska­ti­na ir sa­vo duk­ras. Jau­nes­nio­ji Man­tė Nor­ve­gi­jo­je pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą. Kad iš­mok­tų bent skai­ty­ti ir ra­šy­ti lie­tu­viš­kai, ma­ma ją už­ra­šė ir į lie­tu­viš­ką mo­kyk­lą Šiau­liuo­se. Mer­gai­tė nuo­to­li­niu bū­du bai­gė ir lie­tu­viš­ką pra­di­nę mo­kyk­lą.

Ku­rį lai­ką nuo­to­li­niu bū­du Lie­tu­vo­je moks­lus tę­sė ir vy­res­nio­ji Me­da.

Abi mer­gai­tės su mo­čiu­tė­mis ir se­ne­liu kal­ba­si lie­tu­viš­kai. Nors tar­pu­sa­vy­je kar­tais pra­de­da kal­bė­tis nor­ve­giš­kai.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Mont­vi­lų šei­ma gy­ve­ni­mą ku­ria Nor­ve­gi­jo­je.

Mont­vi­lų duk­ros Me­da ir Man­tė leng­vai adap­ta­vo­si sve­ti­mo­je ša­ly­je.