Naujausios
„Esu žaidžiantis žmogus“
– Kokie Jums buvo šie nueinantys metai? Ar įgyvendinote, ką buvote užsibrėžęs?
– Šie metai man buvo pirmieji pilni pirmininkavimo Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriui metai. Iš esmės viskas – visi projektai, parodos – buvo suplanuoti dar 2021 metais, o šiais metais teko įgyvendinti. Kviesdamas kūrėjus rengti parodas, orientavausi į skirtingas tiek žiūrovų, tiek menininkų grupes. Nes kiekvienas kūrėjas turi savo socialinę aplinką ir aplink save telkia bendravimo grupes.
Vieni iš jų buvo jaunieji dailininkai arba besiruošiantys stoti į Dailininkų sąjungą. Taip, pavyzdžiui, pavasarį mūsų galerijoje „S_IN“ surengė parodą Eglė Narbutaitė, dabar personalinę parodą atidaranti Šiaulių dailės galerijoje. Kiti – baigę meno mokslus, bet pasinėrę į verslo sritis, kaip, pavyzdžiui, tattoo meistrai. Džiaugiuosi, kad man pavyko juos išprovokuoti surengti parodą „Tattoo grafika“, parodyti savo kūrybinius ieškojimus. Tai buvo labai sėkminga paroda.
Džiaugiuosi, kad atsirado galimybė praplėsti 61-os tradicinės kasmetinės Šiaulių dailininkų parodos geografiją. Ji tapo Šiaulių krašto dailininkų paroda. Plėtėme geografiją, nes mieste menininkų prieaugis sumažėjo išnykus Šiaulių universiteto Menų fakultetui. Paroda buvo šauni ir vyko per dvi vietas. Ne tik Šiaulių dailės galerijoje, bet ir mūsų LDS skyriaus galerijoje „S_IN“ . Ten pasirodė su personaline paroda Dainius Trumpis, o metinėje parodoje atsirado naujų raiškų – video meno, šviečiančių objektų, padaugėjo instaliacijų.
Man norisi platesnio diapazono parodose, kadangi pats esu meno priemonėmis žaidžiantis žmogus. Esu ne tik grafikas, dariau ir piešinius, ir estampus (už juos B. Rudys yra apdovanotas Kultūros ministerijos premija – red. past.), ir instaliacijas, kai Dailės galerija patikėdavo didesnę erdvę. Manau, kiekvienas žmogus per gyvenimą kinta. Daug menininkų neapsiriboja tik vienu kūrybos žanru.
– Galerijoje „S_IN“ vis kviečiate menininkus eksperimentuoti. Ar dėl to ją įkūrėte?
– Ši galerija atsirado, kai 2019 metais, Dainiui Trumpiui vadovaujant, skyrius įsigijo šias patalpas, gavome tam ir Lietuvos dailininkų sąjungos paramą. Šiauliuose tuo metu mūsų skyriaus situacija buvo tragiška. Buvusios mūsų patalpos vadinamajame „Šabakštyne“ atiteko Turto bankui, kažkas pražiopsojo teikti paraišką patalpas privatizuoti. Bankas davė mums terminą išsikraustyti, taip buvome išmesti į gatvę.
„S_IN“ erdvė eksperimentinė, nes norime, jog šiauliečių dailininkų ir kitų kūrėjų eksponuojamas menas nebūtų amatas, skirtas pardavimui, neturėtų komercinio kvapo. O žmonės, kurie nuolat dirba ieškodami savitos raiškos, paskatina ieškojimams ir kitus.
Todėl parodoje „Homo ludens 3D“ norėjosi, kad grafikai, tapytojai, kurie dirba dviejų matmenų plokštumose, pabandytų kurti trijuose išmatavimuose. 15 autorių parodė 26 darbus. Kas neatėjo į šią parodą, gali juos pamatyti, atsivertę S_IN internetinį puslapį. Visas šių metų parodas, taip galima pamatyti.
Šiauliuose dailė nenunyko, bet...
– Šiauliai kažkada buvo „pieštukų“ miestas, pats esate iš tos Šiauliuose dailės pedagogikos studijas baigusių studentų kartos, dailė klestėjo. Parodų ir dabar netrūksta, tai gal viskas gerai, dailė Šiauliuose nenunykusi?
– Tada, kai studijavau, buvo kurse ne 15, o 30 studentų. Dvi akademinės grupės. Bet kažkaip viskas pradėjo trauktis ir mažėti. Pradėta diriguoti iš viršaus, atsirado savotiška konkurencija, nes meno pedagogika atsirado ir Vilniuje, ir Kaune, ir kitur. Galų gale su Šiaulių universitetu nunyko ir Menų fakultetas.
Dailė Šiauliuose nėra nunykusi, bet ... neatsinaujinanti dailininkų organizacija sensta. Senjorų tarp mūsų daugėja, o jaunų dailininkų įsilieja mažai. Į Šiaulius nelabai kas nori važiuoti. Jauniausieji, kuriuos šiemet priėmėme į savo organizaciją – Eglė Narbutaitė, Mindaugas Lukošaitis. Mūsų „jaunimas“ – jau yra vidurinioji karta, o kitos generacijos dailininkų visiškai nenusimato – nulinė situacija.
– Dėl to širdį skauda?
– Su amžiumi daraisi emocionaliai stabilesnis, tolerantiškesnis. Bet nesakau, jog abejingesnis. Anksčiau diskusijose kaip su plaktuku į kaktą rėždavau, ką manau. Už tai ir atsiprašęs esu.
Kita vertus, gyvenimas pateikia tūkstančius pavyzdžių, kai buvęs talentas tampa ne menininku, o kokiu verslininku. O buvęs koks vidutiniokas trisdešimtmetis, sulaukęs penkiasdešimtmečio ar net šešiasdešimtmečio, sublizga.
Kai artimieji išskridę kaip paukščiai
– Laukiame Kūčių ir šv. Kalėdų, o kokias pirmąsias savo Kalėdas prisimenate, kokios tradicijos buvo tėvų šeimoje? Iš kur esate kilęs?
– Aš kilęs iš Žaliosios girios, gyvenome Vepų kaime, Panevėžio rajone. Pirmą penkmetį, kai augau, nė elektros neturėjome. Bet prieš kitus vis pasigiriu, kad, įvedę Google paiešką „Vepai“, pamatysite, jog yra tik vieni Vepai. Ne taip, kaip koks Paryžius – pilna Paryžiaus kaimų ir miestų. O jeigu Google mažina iš lėto žemės rutulį (galima sužaisti tokį žaidimą, yra inžinierių sugalvotas toks triukas), ant jo matosi tik Londonas, Niujorkas, Tokijas ir Vepai (linksmai juokiasi).
Šeimoje augome šeši vaikai, aš vyresnėlis. Kūčių stalui vadovavo mama. Ji darydavo taip, kaip ją mokė jos tėvai, seneliai. Mes, vaikai, eidavome iš daržinės parnešti šiaudų pėdo. Šiaudus klodavome plonu sluoksniu ant stalo, mama ant šiaudų dengdavo staltiesę, ruošdavo dvylika patiekalų. Vaikams visada norisi valgyti, tad iki Kūčių vakarienės paskutines pora valandų būdavo kančia, kada gi pradėsim valgyti.
Per vakarienę traukdavome šiaudus iš po staltiesės, kad sužinotume kas bus, kaip gyvensime ir panašiai. Tėveliai stengdavosi, kad smagumų vaikams būtų.
Mano tėtis buvo vyresnio amžiaus, muzikuodavo, grodavo lūpine armonikėle, buvo gavęs iš vokiečių. Per pirmąjį pasaulinį karą jis jau buvo dešimties–dvylikos metų. Daug pasakojimų apie karą iš jo girdėjom. Mama buvo 24 metais jaunesnė už tėtį. Tėtis seniai mirė, buvo 83 metų, o mamytė tik pernai, ji išgyveno 93 metus.
Visi norime iki 100 metų gyventi, bet jie sunkiai pasiekiami.
– Kaip savo šeimoje šiemet švęsite Kalėdas? Ar pats laukiate dovanų?
– Dovanų lyg ir nebelaukiu. Jeigu jų reikia, padarau pats. Ant žmonos Reginos pečių ir kalėdinės dovanėlės, atvirutės, laiškų siuntimas. Gal 15 laiškų jau išsiuntė. Išsibarsčiusi Lietuva po pasaulį, išskridę artimieji ir draugai kaip paukščiai. Yra ir Islandijoje, ir Britanijoje, ir Vokietijoje, ir Norvegijoje, net Argentinoje.
Mano paties vaikai išsivažinėję. Sūnus Gediminas vienintelis liko Lietuvoje. Dukra Viktorija su trimis anūkais – Norvegijoje, pagrandukas sūnus Vytautas – Londone, sesė – Briuselyje, pusseserė – Argentinoje.
Didžiausia tikimybė, kad per šias Kalėdas būsime dviese su žmona Regina. O tiksliau – keturiese. Turime tokią mielą labradorę Luną ir britę katytę Skalę. Jos visada pakelia nuotaiką savo žingeidumu, meilinimusi. Mes juokiamės, kad vaikai išėjo, o juos pakeitė augintiniai. Kadangi gyvename sodyboje, tai pasidariau čia tėviškės analogą. Matyt, tėviškės erdvė įaugo į kraują, darau ir tuos pačius darbus – reikia prižiūrėti medžius, pjauti žolę, arti žemelę.
– Kūrybai yra laiko?
– Gal ir keista, bet kūrybinių minčių kyla atliekant tuos rutininius darbus. Sportininkas, ruošdamasis varžyboms tempia raumenis, didina apsukas, o meno žmogus viską vartalioji mintyse. Visada žinai, kas vyksta galerijose, žinai, kokios parodos artėja, ir atitolus į kokį sodybos kampą, niekas netrukdo galvoti, tai net išprovokuoja mintis.
Kažkokia mintis netikėtai šmėsteli ir atsibudus ryte, ir kuriant krosnį ar einant per pievą. Skubu pasižymėti, nes ją greitai užgožia kitos mintys. Anksčiau mintis fiksavau eskizų knygoje. Buvau ją pasidaręs ganėtinai storą – 365 lapų, kiekvienai metų dienai – po lapą. Bet greitai pamačiau, kad tokią nepaprastai sunku nešiotis visus metus, tai sumažinau iki 100 lapų.
Tą eskizų knygos idėja kilo iš šviesaus atminimo dailininko Eduardo Juchnevičiaus (1942–2011) pavyzdžio. Jis kiekvieną rytą būtinai eidavo į dirbtuvę, padarai ką ar ne, bet turi ten eiti kaip į darbą. Galbūt to įspūdžio pagautas pirmąją eskizų knygą ir susirišau.
– Ko linkėtumėte visiems ir sau?
– Pirmiausia ramybės. Tiek daug aplink mus gąsdinimų, neramumo. Antra, ko linkiu, – dažniau susikibti už rankų. Trečia – nepamirškime minties, kad viskas praeina. Aišku, gaila, kai praeina laimė, nes norisi, kad ji būtų amžinai. Tačiau ir nelaimė praeina.
Matome, kaip dabar visas pasaulis įsitempęs, tarpusavyje nesusikalba, kaip visi suskilę į įvairiausias pozicijas. Bet tai XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios bruožas.
Branginkime ir džiaukimės pasaulio įvairove. Pats į gamtą pradėjau žiūrėti kaip pro padidinamuosius akinius. Akis atverti padėjo tie du mano augintiniai. Stebina, kaip kai kuriose situacijose jie elgiasi protingai. Be reikalo nuvertiname gyvūnus.
Ir linkiu visada žiūrėti ne po kojomis – visada žiūrėti į horizontą.
