„At­sis­to­ki­me į ka­ro pa­bė­gė­lio ba­tus“

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Žana Tolstikova linki gebėti atjausti kitą žmogų, padėti netekusiems savo namų ir normalaus gyvenimo: „Nereikia galvoti, kad žmogų reikia paremti tik pinigais. Parodyk kelią svetimame mieste, pabendrauk – tai irgi rėmimas.“
„Šiaulių kraštas“ tęsia pokalbių ciklą su kraštiečiais apie nueinančių 2022 metų patirtis ir viltis, laukiant šv. Kalėdų šviesos.
Mintimis dalijasi šiaulietė, Juliaus Janonio gimnazijos mokytoja, savanorė Žana Tolstikova. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, ji kartu su bendraminte Regyna Stulginskiene įkūrė Šiauliuose ukrainiečių integracijos centrą „Malva“. Padeda pabėgėliams.

 

Po šoko – veiksmas

– Kokie Jums buvo šie nueinantys metai? Ką teko patirti?

– Pirmiausia šoką. Manau, jį daugelis patyrėme. Buvo neįmanoma patikėti, kad XXI amžiuje Europoje kariautų kaimyninės šalys. Drįstu teigti (nepaisydama oponentų) – giminingos šalys, nes yra ir mišrių santuokų, ir mišrių tradicijų.

Antra reakcija buvo – ką daryti?

Trečias momentas – reikia veikti. Kai suvokiau, kas įvyko ir su tuo susitaikiau, pradėjau galvoti, o kuo aš galiu padėti?

Panašiai, kaip yra įveikiama netektis, taip ir čia man reikėjo praeiti kelis etapus. Pirmą karo dieną – verkiu, antrą-trečią-ketvirtą – informacijos pliūpsniai, žinutės artimiesiems, ar suvokiate, kas vyksta? O po to – savanorystė, pakankamai tikslinga savanorystė.

Jeigu padarei ir mažą darbą, o viskas iš mažų darbų susideda,– tu padėjai. Padėjai čia ir dabar. Labai dažnai mes nejaučiame savo kasdienių darbų prasmės, nes nežinome, ar yra į juos koks atsakas? O čia aš matau atsaką – atėjo pabėgėlė mamytė su dukra, padėjai surasti vietą darželyje ar mokykloje. Atėjo pabėgėlis vyras, neturi puodo sriubai virti – radai jam puodą.

Tų mažų darbų mozaika nešė savotišką džiaugsmą. Supratau, kad ir iš mažų darbų galima nemažai nuveikti. Džiaugiuosi, kad savanorystėje ne viena buvau. Kai daugiau mūsų atsirado, darbai pajudėjo.

Aišku, buvo sunkių momentų. Labai sunku buvo emociškai atsiriboti nuo baisių istorijų ir išgyvenimų, apie kuriuos pasakojo žmonės iš Ukrainos. Ne, negali tapti abejingas – gink Dieve! Bet reikėjo neleisti sau verkti kartu su jais, jeigu norėjai padėti. Panašiai kaip gydytojas turi elgtis, o ar verkiantį vaiką gali operuoti verkiantis chirurgas?

Negali likti abejingas, kai močiutė pasakoja, kaip jos akyse sudegė anūkas. Ji išlipo iš automobilio, suskambus mobiliajam telefonui, pakalbėti pakelėje, o tuo metu į automobilį, kuriame liko sėdėti 16 metų anūkas, pataikė sprogmuo. Vaikas sudegė užsiliepsnojusiame automobilyje.

Tai labai skausminga, bet turi išmokti valdyti emocijas, išlaikyti šaltą protą, nepadėsi, jeigu sėdėsi šalia ir verksi.

Tad padarei gerą darbą – džiaugiesi, sulaukei rėmėjo pabėgėlių daliai palengvinti – džiaugiesi, palaikė tavo iniciatyvą – džiaugiesi. Matot, kiek džiaugsmų turime!

– Gal ir kokių stebuklų patyrėte?

– Su stebuklais sunkiau. Bet mažų stebuklų patyrėm: reikėjo renginiui salės – ir gavom. Stebuklas, kai dabar visi šventėms ieško salių, o jos dar ir brangiai kainuoja.

– Kaip manote, ar nepavargstame nuo karo, nors jis ne pas mus siaučia?

– Vienareikšmiai – pavargstame. Tik dabar, artėjant Kalėdoms, vėl atėjo paramos pliūpsnis, pajutome gerumo akcijų. Norime dalintis, padėti sau pliusiuką. Savotiška indulgencija. Turėtume gerumu dalintis visus metus.

Kad nuo karo pavargome – faktas. Bet negali žmogui visą laiką būti 40 laipsnių temperatūra. Jeigu ji nenukris, žmogus neišgyvens. Taip ir dėl karo – negali žmogus visą laiką gyventi baimėje.

Yra tokia lietuviška patarlė – šuo ir kariamas pripranta. Vieni sugeba atsiriboti, įsivynioti lyg į apsauginę vatą, kitų kitokia reakcija – mano, jog geriausia gynyba – puolimas. Aiškina, kodėl gi mūsų, lietuvių, taip neprižiūri, nepadeda?

Reikia pasakyti, jog specifinės paramos organizacijos, tokios, kaip „Raudonasis kryžius“, „Gelbėkite vaikus“, vienodo lygmens paramą teikia tiek lietuviams, tiek ukrainiečiams.

– Ar pati ir anksčiau buvote savanorė?

– Aš tik šiemet tapau savanore, kai dėl pagalbos pabėgėliams iš Ukrainos įsteigėme centrą „Malva“. Savanorystė – tai kryžius, kurį neši per gyvenimą. Juk niekas kitų tavo darbų neatšaukė, dauguma mūsų savanorių dirba, nes savanorystė yra nemokama. Savanorystei aukoji savo laiką, sveikatą, emociją, energiją.

„Joks grinčas negali atimti iš vaikų šventės“

– „Malva“ jau surengė ne vieną kalėdinį renginį Šiauliuose radusiems prieglobstį ukrainiečiams. Kokia yra jų reakcija į artėjančias šventes?

– Reikia suprasti, jog ukrainiečių reakcija į šventes nėra monolitinė. Mūsų mažoje šalyje esame tik trys milijonai ir kokie mes visi skirtingi. O įsivaizduokite, koks jų kraštas – per 40 milijonų gyventojų, istoriškai skirtingai suformuotas. Ir tai tik išoriniai dalykai, o kiek dar yra vidinių.

Todėl vieniems visiškai nepriimtina švęsti, sako, ko čia linksminatės, kai karas vyksta. Kiti mums sako ačiū, kad pakviečiame į kalėdinius renginius. „Malvos“ renginiai pirmiausia į vaikus orientuoti. Joks grinčas negali iš vaikų atimti šventės. Ačiū tariame rėmėjams, klubui „Šiaulietė“. Klubo moterys padovanojo vaikams saldžias dovanas ir kuponus pirkiniams, o folkloro ansamblis „Zobalda“ iš Kazlų Rūdos dovanojo lietuviškas dainas, vedė su vaikais ratelius ir žaidimus.

Šiauliuose yra 2 000 ukrainiečių pabėgėlių. Šešios dešimtys atsiliepė į mūsų renginius. Daug tėvų (sakau tėvų, o turiu mintyje, mamytes, močiutes, nes jos čia su vaikais atvyko) mano, jog vaikai turi turėti šventę, nepaisant karo.

– Kaip pati švęsite šv. Kalėdas?

– To manęs nė neklauskite. Aš daugiau kaip dvidešimt metų dirbu ir gide. Tai reiškia, kad per šventės dirbsiu. Mano tradicija – darbingai švęsti.

– Ko linkėtumėte visiems?

– Linkiu daugiau empatijos, atjautos. Atsistokime į karo pabėgėlio batus, to žmogaus, kuris čia atbėgo palikęs savo namus, kurių gal iš viso nebėra, nes sudegė, kuris buvo priverstas palikti savo įprastą gyvenimą.

Neduok Dieve, atsidurti tokioje situacijoje. Mano credo – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Nereikia galvoti, kad žmogų reikia paremti tik pinigais. Parodyk kelią svetimame mieste, pabendrauk – tai irgi rėmimas.

Žmonės sako, aš ne politikas, nesikišu į karą. Tai ne politika. Karo situacijoje kenčia paprasti žmonės ir negali būti tam abejingas. Gali būti už ar prieš vienokią ar kitokią politiką, bet turi užjausti žmogų, kuris neteko normalaus gyvenimo.

– Kaip manote, kokių dovanų norėtų ukrainiečiai?

– Kad karas pasibaigtų. Tai būtų didžiausia dovana. O kitos – kad nesušaltų Ukrainoje likę ir kovojantys už savo šalį žmonės, kad turėtų ką valgyti.

– Ko pati viliatės ant naujų metų slenksčio?

– Taikaus dangaus. Vienu metu pačiai buvo keista, kai to vis linkėdavo žmonės, išgyvenę pasaulinį karą. O dabar pati to linkiu. Neįsivaizdavau, kad taip bus.