Naujausios
Naujų religijų kūrėjai – apsimetėliai ar pranašai?
Gintarė MINKEVIČIENĖ, zinios@vakarozinios.lt
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vieni po kitų steigiasi nauji religiniai judėjimai. Dažnai gatvėje sutinkame tikrąją laimę siūlančius vienokių ar kitokių religinių organizacijų misionierius, tikinčius, jog atėjo laikas apšviesti pasaulį. Tad kyla klausimas, kas jie ir kada reikėtų susirūpinti, jei artimas žmogus kasdien pradėjo varstyti tokios įstaigos duris?
 |
| "Vakaro žinių" nuotr. |
Mormono skambutis
Neseniai „Vakaro žinių“ redakcija sulaukė jauno vyro skambučio, kviečiančio atvykti į kelias dienas vyksiantį pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios susirinkimą. Vyriškis užsidegęs pasakojo, kad nori apšviesti Lietuvą, nes jis pats žavisi mormonų mokymu. Organizacijos nariai, pasisėmę žinių JAV, pasak vyro, vėliau atvyksta į Lietuvą ir kitas šalis skelbti tikėjimo, kuris veda į tikrąjį kelią. Deja, vėliau skambinęs žmogus atsisakė kalbėti teigdamas, kad be šios organizacijos prezidento leidimo kalbėti negali. Tad nutarėme pakalbinti įvairių religinių srovių žinovus, ką jie mano apie vienas po kito besisteigiančius religinius judėjimus. Kada jie pasidaro pavojingi ir kodėl žmonės taip susižavi menkai visuomenėje žinomais tikėjimais?
Šiuo metu Lietuvoje tradicinėmis religijomis pripažintos devynios bendruomenės, o netradicinių ar dar kitokį statusą turinčių organizacijų mūsų šalies įstatymuose yra gerokai daugiau. Religinių bendruomenių ir dvasinių grupių Lietuvoje žinynas nurodo, kad tradiciniais tikėjimais laikomi evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, judėjai chasidai, judėjai mitnagedai, karaimai, musulmonai sunitai, Romos katalikai, sentikiai, stačiatikiai. O netradicinėmis laikomos tokios religijos kaip baptistai, Išganymo armija, pagonys, Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia (mormonai), sekmininkai, munistai, septintosios dienos adventistai ir t. t.
Kas yra sekta?
Religijos sociologė, Vytauto Didžiojo universiteto doc. dr. Milda Ališauskienė teigia, kad kalbėdami apie sektą sociologai turi omenyje religinę organizaciją pačioje jos vystymosi pradžioje. Sekta yra religinė organizacija, atskilusi nuo Bažnyčios ir turinti tikslą tą Bažnyčią atnaujinti. Sektos sąvoką sociologai organizacijai taiko tik tam tikrą laikotarpį. Vėliau ta organizacija vystosi ir tampa denominacija, o dar vėliau pervadinama bažnyčia. Taigi sekta – pirminis religinės organizacijos vystymosi etapas.
Paklausta, kodėl sekta turi tokį stiprų neigiamą atspalvį visuomenėje, sociologė atsako, kad tam yra konkrečios priežastys. Žmonės tų organizacijų nepažįsta, jiems jos atrodo keistos arba iššaukiančiai besielgiančios. Kita vertus, ir tos pačios organizacijos būna gana uždaros ir nenori atsiverti visuomenei, todėl įtarumo sulaukia kartais ir visai pelnytai.
Pavojaus ženklai
Kada reikėtų sunerimti, kokie ženklai rodo, kad viena ar kita bendruomenė jau yra pavojinga ir gali pakenkti žmogui? Pavojai, pasak M. Ališauskienės, kyla tada, kai yra pažeidžiamos žmogaus teisės, teisė laisvai judėti, laisvai pasirinkti: „Tada jau tikrai yra situacija, kai reikia susirūpinti. Kitais atvejais, jei žmogus tiki ir nori eiti kiekvieną dieną į tą bendruomenę, jei artimiesiems kyla dėl to kokių nors klausimų, reikėtų visų pirma paklausti savęs, ko ir kodėl žmogus ten ieško. Galbūt žmogus ieško artumo, šilumos toje bendruomenėje, kurios neturi savo aplinkoje. Gana dažnai taip ir nutinka, nes naujosios religinės bendruomenės yra nedidelės, jose žmonės labai gerai vieni kitus pažįsta, gali įsiklausyti, išgirsti vienas kitą, kartais jose jaučiasi ir geriau nei šeimoje. O artimieji dažniausiai susimąsto tik tada, kai pamato, kad tas žmogus pradėjo kažkur dažnai lankytis, tačiau nesusimąsto, kaip jis jautėsi namuose iki to laiko.“
Paklausta apie plačiai paplitusį požiūrį, jog pakliuvęs į įtartiną religinę organizaciją, žmogus gali visus savo namus užstatyti, M.Ališauskienė teigia, kad nėra viskas tik juoda ir balta: „Kiekvienai religinei bendruomenei tam, kad įsitvirtintų, reikia finansų. Reikia patalpų, paskui pinigų jų išlaikymui. O namą kartais užrašo ir Katalikų bažnyčiai. Kad ir kokiai religinei bendruomenei žmogus užrašytų savo namą, artimieji bus nepatenkinti. Bet, žinoma, jei buvo įkalbinėjimai, apribojimai, apgaulės būdu dėtos pastangos išvilioti turtą, tai jau yra nusikaltimas.“
KOMENTARAS
Arnoldas Valkauskas, egzorcistas:
– Katalikų bažnyčia tų naujųjų judėjimų nepripažįsta ir juos vadina sektomis. Munistai ir mormonai nieko bendro su krikščionybe neturi. Tai sektos ir tiek. Naujų religijų įkūrėjai sprendžia, kuo tikėti, kaip tikėti. Ir jeigu atsiranda priklausomybė nuo lyderio, tai jau sektos požymis. Uždarumas yra dar vienas sektos požymis. Taip pat narių kontrolė, kai neleidžiama išeiti iš to rato, ypač Jehovos liudytojams. Sukuriama psichologinė ir ekonominė priklausomybė. Lyderiai apsiima spręsti tavo gyvenimo uždavinius, atima tavo asmeninį poreikį galvoti apie savo ateitį. Kaip ir munistai pasako tau su kuo tuoktis, kad jaustumeisi laimingas. Bendravau su vienu belgu kunigu, kuris pats kažkada buvo Jehovos liudytojas. Jis papasakojo viską iš vidaus, kaip ten viskas vyksta. Tai žiauri situacija. Jei esi Jehovos liudytojas, priklausai išrinktiesiems, o jei nepriklausai, eini į pragarą. Vienintelis kelias išeiti iš Jehovos liudytojų yra nusižudyti. Tai baisus totalitarizmas. Jei tu ne su mumis, tai tu pražūni. O žmonės sektomis susižavi tada, kai nebėra normalių santykių tarpusavyje, jie suirę su aplinkiniais žmonėmis, žmogų traukia sekta. O ypač jei nėra tėvo, mamos, žmogus ieško saugumo, savirealizacijos, nežino, kur save dėti, ką su savo laisve daryti. Tad labai daug dalykų susideda. O sektų lyderiai yra psichopatinės asmenybės, kurios siekia dominuoti. Jiems jų sukurta bendruomenė tampa labai gera terpe dominuoti. O kiti pajungti jam. Psichopato savybė yra ta, kad jis gerai jaučiasi tik tada, kai kiti jam paklūsta.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
