Naujausios
Narkozė vis dar veikė
„Tikrai galvojau, kad mirsiu, kai tuojau po operacijos buvau paraginta vykti namo. Laimei, draugė gydytoja patarė, kokių vaistų kuo greičiau nusipirkti, kad nesibaigtų liūdnai“, – „Šiaulių kraštui“ sakė ponia Elena.
Dabar, kai po nelankstaus kojos nykščio operacijos praėjo savaitė, E. Laucevičienė jau gali šypsotis, nepaisant skausmo, kuris vis dar kaip reikiant pakamuoja. Bet skausmas po operacijos, galvoja moteris, yra normalus dalykas, skirtingai negu pojūčiai, kuriuos teko patirti.
Kuršėniškės ligos istorija sena – didžiojo kairės kojos piršto nelankstumo pasekmės kamavo ne vienerius metus. Liga pažengė taip, kad veriantis skausmas metėsi į visą pėdą, dėl to tapo sudėtinga vaikščioti.
Ligoninės Konsultacijų poliklinikoje dirbusi ortopedė-traumatologė Justina Žižytė rekomendavo operuotis.
Operacijos E. Laucevičienė nusprendė nebeatidėlioti. Moteriai buvo išduotas planinio gydymo talonas Nr.74, kuriame juodu ant balto parašyta: „Guldymui į Ortopedijos-traumatologijos skyrių prašome atvykti 2024 metų kovo 20 dieną“. Talone išdėstyta, ką reikėtų atvykstant atsivežti: siuntimą, tyrimus, privalomus dokumentus, o taip pat „asmens higienos reikmenis: chalatą, pižamą, šlepetes, rankšluostį, muilą dantų pastą“. Planinio guldymo talonas patvirtintas gydytojos Justinos Žižytės antspaudu.
Minėtą dieną su nurodytais tyrimais ir asmeniniais daiktais kuršėniškę sutuoktinis atvežė į ligoninę.
Apie 10 valandą ryto pradėta operacija.
Prieš 12 valandą E. Laucevičienė pabudinta jau parvežta į skyrių.
Į palatą atėjusi gydytoja J. Žižytė, anot pašnekovės, pranešė, jog operacija atlikta, tik kol kas neaišku, pavyko ji ar nepavyko, pasiteiravo, ar personalas atnešė pooperacinį batą (ortopedinį įtvarą), pasakė, kad po mėnesio su šeimos gydytojo siuntimu atvyktų apžiūrai. Be to, gydytoja informavo, jog pacientė jau gali važiuoti namo.
„Tiesą sakant, ką tik atsibudusi po narkozės jaučiausi kaip girta. Skambinu vyrui, sakau, jau gali atvažiuoti manęs pasiimti. Jis pagalvojo, kad arba kliedžiu, arba pati išsiprašiau“.
Po kelių valandų sutuoktinis moterį parsivežė namo. Narkozė, prisimena ji, vis dar veikė.
Patarė „tartis“ su esveikata
Tačiau tos pačios dienos vakarą situacija komplikavosi: operuota koja, E. Laucevičienės žodžiais, ėmė pūstis, tinti, degti kaip kokia spurga. Iki 38 laipsnių pakilo kūno temperatūra, iki 200 šoko kraujo spaudimas.
„Paskambinau klasės draugei gydytojai, ji nusistebėjo, kad taip greitai buvau išleista į namus, sunerimo, kad prasideda uždegimas. Patarė nelaukti ir pradėti gerti vaistus – pasakė, kokius“.
Nepaisant vaistų, situacija, anot moters, prastėjo: sunkiai valdomas skausmas apėmė visą koją, temperatūra ir kraujo spaudimas nekrito.
„Dvi dienas gulėjau kaip lavonas, degiau visa. Gėriau labai stiprius vaistus nuo skausmo, nuo kraujo spaudimo. Daug metų esu hipertonikė – bijojau, kad ištiks koks insultas ar infarktas. Draugė rėkė nebelaukti, skambinti, kad ir ligoninės direktoriui. Jis, žinoma, neatsiliepė“.
Bet atsiliepė referentė, ji sujungė su laikinuoju Ortopedijos-traumatologijos centro vadovu Martynu Stančiku. Išklausęs pacientę, medikas užgarantavo, kad viskas atlikta tinkamai, nes tai buvęs dienos stacionaras. Vis tik patarė atvažiuoti į ligoninę, esą dabar kaip tik dirba operavusi gydytoja, ji ir paaiškins, kaip ką daryti, jeigu nepaaiškino išrašydama iš ligoninės.
„Gydytoja netrukus pati paskambino. Kad būtų nors atsiprašiusi, ėmė sakyti man viską pasakiusi. Paklausiau, kaip, kada man persirišti, o jinai liepė atsiversti esveikatą ir pasiskaityti – ten viskas surašyta. Iš kur man viską žinoti? Aš ne medikė, man 73 metai, neturiu supratimo, kaip pažiūrėti toje esveikatoje. Aš kad ir sena, bet nedurna, nejaugi per gyvenimą neužsitarnavau pooperacinės priežiūros bent vieną parą. Reikėjo tos gydytojos paklausti, ar ji norėtų, kad taip su jos mama elgtųsi. „
Klaustukai, klaustukai
„Man jau kaip nors gal praeis, bet neduok, Dieve, kad kitiems taip nutiktų. Kaip paršiuką iškastravo ir žinokis: išgyvensi-neišgyvensi, tavo problema“, – sakė E. Laucevičienė, daug metų dirbusi Didždvario mokyklos virtuvės vedėja.
Įsitikinusi, kad tai buvo ne dienos stacionaras, kaip jai pasakyta, o planinis gydymas, juk netgi turėjo išduotą planinio guldymo taloną.
„Toks medikų požiūris netelpa galvoje. Tai ką, gal vokelį reikėjo įteikti, kad man paaiškintų, kaip aš turiu elgtis po operacijos? Ir atlyginimus gydytojams kelia, ir priedus moka – niekas nesikeičia. Aš tik vieną dalyką sakau: jeigu neturi pašaukimo, jei neturi kantrybės neik į tokį darbą.“
Kuršėniškei kirba klausimas, kur nukeliavo biudžeto pinigai už pooperacinę jos priežiūrą, jeigu tokios priežiūros iš viso nebuvo, o ji kuo skubiau išsiųsta namo.
Direktorius gina kolegas
Situaciją pakomentavo Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Mindaugas PAULIUKAS:
„Išsamiai susipažinome su jūsų aprašyta situacija, todėl pranešame, kad dar pirminės konsultacijos metu pacientė buvo supažindinta su tuo, kad operacija bus atliekama dienos stacionare, į kurį atvykstama ir išvykstama tą pačią dieną. Išvykstama tuomet, kai pacientas jaučiasi gerai ir sutinka išvykti. Taip pat pirminės konsultacijos metu visi pacientai būna supažindinami su galimomis komplikacijomis, kad pacientas apsispręstų operuosis ar ne.
Paguldytas į dienos stacionarą pacientas yra supažindinamas su vidaus tvarkos taisyklėmis pasirašytinai. Prieš operaciją pas pacientę buvo gydytojas anesteziologas, kuris taip pat suteikė reikiamą informaciją. Gydytoja ortopedė–traumatologė Justina Žižytė pacientei taip pat suteikė visą reikiamą informaciją, taip pat pasakė, jei pacientė ko nors neatsimins, neįsidėmės ar pamirš, visą informaciją galima bet kada pasitikslinti e-sveikatos sistemoje. Išrašoma iš dienos stacionaro ji nusiskundimų neturėjo. Vėliau paskambino Ortopedijos-traumatologijos centro vedėjui, kuris paprašė gydytojos ortopedės-traumatologės Justinos Žižytės paskambinti pacientei. Pastarajai susisiekus su paciente, gydytoja buvo įžeidinėjama ir žeminama, užuot uždavusi su sveikatos būkle susijusius klausimus.
Primename, kad kiekvienas pacientas visada gali klausti, konsultuotis, tartis su medikais, ir užtikriname, kad nė vienas daktaras nenori pakenkti pacientui ir stengiasi maksimaliai padėti atlikdamas savo profesinę pareigą.“
