Naujausios
Miestas grasina bizonų ūkiui
Vieninteliame Baltijos šalyse bizonų ūkyje, kurį Kelmės rajone, Lopetiškės kaime, įkūrė lietuvaitė ir vokietis Audra ir Robertas Schelenzai, bizonų banda išsiplėtė iki pusšimčio gyvūnų.
Tačiau, kaip patys sako, visą savo gyvenimą iš Vokietijos į Lietuvą „parvilkę“ ūkininkai nėra ramūs dėl ateities, nes Bendrajame Kelmės plane iki pat bizonyno tvoros ateina miestas. Tai reiškia, jog pusantro milijono litų kainavęs verslas gali žlugti.
Regina MUSNECKIENĖ
Pirko žemės ūkio paskirties žemės
Sumanę auginti ir veisti bizonus Audra ir Robertas Schelenzai ieškojo tokiam verslui tinkamos vietos. Šalia Kelmės, Lopetiškės kaime, radę sodybą su šimtu hektarų žemės nusprendė, jog tai tinkama vieta.
Sodyba visai netoli Rygos — Kaliningrado plento, šalia Kelmės. Šeima numatė, jog versis ir kaimo turizmu, vaišins turistus bizoniena. Todėl strategiškai ši vieta idealiai tiko.
Tačiau prieš keletą metų pirkdami sodybą su žemės ūkio paskirties žeme ir priveisdami savo ūkyje retų gyvūnų, jie negalėjo numatyti, jog už jų valdų tvoros kada nors bus miestas.
Taip atsitiko parengus naują Bendrąjį Kelmės miesto planą. Pagal jį dalis Audros ir Roberto Schelenz valdų priklauso miestui. Šalia jų valdų esanti žemė taip pat yra miesto. Joje gali būti skiriami sklypai gyvenamiesiems namams arba komercinės paskirties statiniams.
Plėtodami kaimo turizmą ūkininkai planavo laikyti ir kitokių gyvulių, pavyzdžiui, kiaulių. „Tačiau ar šalia įsikūrę miestiečiai sutiks su kiaulių kaimynyste? Kaip nušauti bizoną, jeigu būsime įrėminti tarp gyvenamųjų namų?“ — klausia Audra.
Miesto planas sujaukė ūkininkų planus
Sužinojusi apie rengiamą Kelmės miesto bendrąjį planą, Audra Schelenz kreipėsi į rajono savivaldybę. Pateikė savo pastabas. Moteris atkreipė dėmesį, jog prerijų bizonai — laukiniai gyvūnai. Žmonių ar šunų kaimynystė jiems nėra gerai. Jie — smalsūs, gali eiti prie tvorų. Jie puola ant šunų — gali įsisukti į vielas. O jeigu toks visą toną sveriantis milžinas įpultų į svetimą valdą?
Pažadėta į jos pastabas atsižvelgti. Bet netesėta. Į miesto valdas pateko dalis ūkininkų žemės.
„Suprantu, jog ir valdininkams sunku priimti tokius sprendimus, kurie būtų geri visiems, — kalba Audra. — Bet tokio nesišnekėjimo su žmonėmis niekur nemačiau. Valdininkai pyksta, kai žmonės kelia problemas, prašo supratimo ir tolerancijos. Bet Lietuvoje nieko nenuveiksi su tolerancija.“
Ūkininkė stebisi, kaip politikai nesupranta, kas yra verslas. Ką reiškia į verslą investuoti viso gyvenimo uždarbį. Juk vyras visą savo gyvenimą iš Vokietijos į Lietuvą parvilko. Jam nesuvokiamas toks valdininkų priešiškumas, nosies rietimas.
„Ar daug naudos bus Kelmei, kad miestas nusitęs iki Lopetiškės kaimo? Jokios. Manau, jog tai privatūs interesai. Kas nors čia atsikėlęs, pirkęs ar kitais būdais gavęs žemės galės ją brangiau parduoti, nes žemė bus mieste, ne žemės ūkio, o komercinės paskirties. Vienas apsukruolis jau spėjo įsidėti ir skelbimą, jog šalia bizonyno parduodamas žemės sklypas. Net nuotrauką su mūsų bizonais ir mūsų namo kampu įdėjo.“
Audros nuomone, miestą buvo galima plėsti į Tytuvėnų pusę. Čia ne toks judrus kelias. Važiuoja ne tiek „furų“.
Draugui nepatarė kurti verslą Lietuvoje
Ūkininkė sako girdėjusi pasiūlymų susipirkti kaimynų sklypus ir daryti, ką nori. Keistas toks pasiūlymas — jeigu jau vokietis, tai gali mokėti milijonus. O iš tiesų iš bizonų kol kas negauta jokios apčiuopiamos naudos. Tik investuota pusantro milijono.
Ūkį gelbsti Vokietijoje dar likęs Roberto verslas. Ir jam visiškai nesuprantamas Lietuvos valdininkų požiūris į verslą. Sistema tebėra sukirpta rusiškai. Vienas Roberto Schelenz draugas savo verslą norėjo perkelti į Rytus. Bet Robertas jam jau nebepatarė važiuoti į Lietuvą.
„Ar ne dėl problemiškų įstatymų ir problemiškų valdininkų atsiranda probleminiai rajonai? — klausia Audra Schelenz. — Bepigu gražinti miestą iš Europos pinigų. Bet ką mes patys dėl savo miesto padarome? Ar sukuriame darbo vietų? Ar skatiname verslą? Ar žmogų, turintį penkiasdešimt tūkstančių litų ir norintį juos investuoti, tik išgąsdiname?“
Audra nepeikia Kelmės. Gražus, gerai tvarkomas miestas. Ir turėtume tai išnaudoti. „Reikia tik vienos bendros vizijos, koncepcijos. Pavyzdžiui, aš maitinu turistus bizoniena, kitas verslininkas teikia apgyvendinimo paslaugas. Trečias vaišina bandelėmis, kepa šakočius ir panašiai. Taip susitelkę galėtume daugiau nuveikti Kelmės žmonėms. Juk ir šeimoje, kai dirbi ranka rankon, viskas gerai.“
„Bizonų nesusipakuosime“
Nors Audros ir Roberto galvose sukasi daug abejonių, jie sako bizonų nesusipakuosią ir neišsivešią. Nuo dvylikos iš Prancūzijos atvežtų patelių iki pusšimčio bizonų bandą išplėtę ūkininkai jau tvarkosi dokumentus, kad galėtų prekiauti bizonų mėsa.
Savo sodyboje jie pastatė erdvią medinę bizonienos degustacijos ir pokylių salę. Įsigijo kilnojamąjį namelį, kuris keliaus į pobūvius ir vaišins svečius bizono mėsa.
Audra pati išmoko gaminti patiekalus iš bizono mėsos. Verda guliašą, kepa mėsainius ir kitus patiekalus. Pasak ūkininkės, bizono mėsos negalima perkepti, nes ji — ir taip sausoka. Reikia labai jausti mėsos skonio subtilybes, kad įtiktum valgytojui.
„Šiuo metu atliekame galimos rinkos žvalgytuves. Tai savotiškas eksperimentas, kai renkamės galimus partnerius,“ — sako Audra.
BANDA: Bizonų patelės atsivedė jauniklių. Dabar bizonų banda išsiplėtė iki pusšimčio gyvūnų. Patelės ir toliau bus paliekamos. Jos ves jauniklius. O dalis patinų bus naudojami mėsai.
NERIMAS: Nors valdininkai sako, jog bendrasis miesto planas bus įgyvendinamas tik po kelių dešimtmečių, bizonų augintojai Audrai Schelenz neramu dėl ateities. Ar galės ganytis bizonai, kai už tvoros gyvens žmonės ir bus miesto valdos.
VILTYS: Galimi ateities trukdžiai neatėmė Audros Schelenz vilties toliau auginti bizonus ir plėsti verslą. Neseniai nušauti pirmieji bizonai. Ūkininkė tvarko dokumentus, kad galėtų pradėti pardavinėti mėsą.
DEGUSTACIJA: Pernai Audra ir Robertas Schelenzai pastatė bizonienos degustacijos ir pokylių salę.
RANŠA: Šiuo kilnojamuoju nameliu bizono patiekalai bus vežiojami į renginius ir priėmimus.
Autorės nuotr.
