Mėšlo tvarkymas Pakruojyje: pažeidimų vis mažėja

Mėšlo tvarkymas Pakruojyje: pažeidimų vis mažėja

Pak­ruo­jo ap­lin­ko­sau­gi­nin­kai pa­žymi, kad pa­sta­rai­siais me­tais ma­žė­ja ap­lin­kos ter­ši­mas mėš­lu bei sru­to­mis, o gy­vu­lių au­gin­to­jai vis ge­riau įsi­są­mo­ni­na rei­ka­la­vi­mus. Tai da­ry­ti ska­ti­na ir pa­žei­di­mams ne­pa­kan­tūs pi­lie­čiai, pra­ne­šan­tys tar­ny­boms apie ter­šė­jus.

Gy­vu­lių au­gin­to­jai tam­pa są­mo­nin­ges­ni

Pak­ruo­jo že­mės ūkio sky­riaus spe­cia­lis­tai skai­čiuo­ja, kad ra­jo­ne šiuo me­tu yra 596 fi­zi­niai bei ju­ri­di­niai as­me­nys, lai­kan­tys 15348 gal­vi­jus, bei 462 lai­ky­to­jai, ku­rių tvar­tuo­se kriuk­si 29600 kiau­lių. 102 au­gin­to­jai tu­ri 2360 avių, 66 – 159 ož­kas. Ark­lius lai­ko 49 fi­zi­niai as­me­nys.

„Di­džiau­sias ban­das lai­ko dvy­li­ka že­mės ūkio įmo­nių – maž­daug nuo 200 iki tūks­tan­čio gal­vi­jų. Bet gy­vu­lių ra­jo­ne ma­žė­ja: prieš pen­ke­rius – sep­ty­nerius me­tus bu­vo skai­čiuo­ja­ma apie de­vy­nis tūks­tan­čius mel­žia­mų kar­vių, šie­met jų li­kę po­ra tūks­tan­čių ma­žiau. Nors pro­duk­ty­vu­mas au­ga. Gal­vi­jų daž­niau­siai at­si­sa­ko smul­kie­ji au­gin­to­jai, o kai ku­rios įmo­nės prie­šin­gai – ple­čia ban­dą“, – in­for­ma­vo Že­mės ūkio sky­riaus ve­dė­jas Juo­zas Pu­pi­nis.

Su gy­vu­lių skai­čiu­mi tie­sio­giai su­si­ję mėš­lo ir sru­tų kie­kiai, jų kau­pi­mas, lai­ky­mas bei pa­nau­do­ji­mas. Pak­ruo­jo ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ros vy­res­ny­sis spe­cia­lis­tas Pet­ras Nykš­te­lis pa­žymi, kad ma­žė­jant gy­vu­lių, ma­žė­ja mėš­lo su­kau­pi­mas. O gy­vu­lių neat­si­sa­kan­tys au­gin­to­jai vis la­biau lai­ko­si ap­lin­ko­sau­gos rei­ka­la­vi­mų.

„Stam­biau­si ra­jo­no gy­vu­lių au­gin­to­jai vi­si tu­ri įsi­ren­gę ap­lin­ko­sau­gos rei­ka­la­vi­mus ati­tin­kan­čias mėš­li­des ir sru­tų re­zer­vua­rus – jau ke­le­rius me­tų ne­bė­ra už tai bau­džia­mų. Nes au­gin­to­jai ži­no, kad yra nuo­lat kont­ro­liuo­ja­mi ne tik mū­sų agen­tū­ros, bet ir vi­suo­me­nės. Nau­jau­sias pa­vyz­dys – įmo­nė Pak­ruo­jo ra­jo­ne pra­dė­jo au­gin­ti gy­vu­lius, ne­tu­rė­da­ma tin­ka­mų mėš­li­džių. Ant pa­do su­kro­vus mėš­lą ir jo neuž­den­gus, sru­tos pa­te­ko į ap­lin­ką. Fer­mos kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­tys žmo­nės apie tar­šą in­for­ma­vo agen­tū­rą. Įmo­nei bu­vo su­ra­šy­tas rei­ka­la­vi­mas su­si­tvar­ky­ti, skir­tas ter­mi­nas dar­bams at­lik­ti. Gy­vu­lių au­gin­to­jus aky­lai ste­bė­jo ir gy­ven­to­jai. Taip kont­ro­liuo­ja­mi, vers­li­nin­kai per ke­le­tą mė­ne­sių įsi­ren­gė rei­ka­la­vi­mus ati­tin­kan­čias mėš­li­des“, – apie bend­rą agen­tū­ros ir vi­suo­me­nės veik­lą sau­gant ap­lin­ką pa­sa­ko­jo P. Nykš­te­lis.

Vy­res­nio­jo spe­cia­lis­to tei­gi­mu stam­bie­ji gy­vu­lių au­gin­to­jai kar­tais dar pa­žei­džia trę­ši­mo nor­mas ar­ba ne­si­lai­ko at­stu­mų iki upe­lių ap­sau­gi­nių zo­nų. Klai­dos daž­niau­siai at­si­ran­da neiš­siaiš­ki­nus, ar ša­lia lau­ko – tik grio­vys, ar grio­viu me­lio­ra­ci­jos pa­vers­tas upe­liu­kas. To­kių upe­liu­kų Pak­ruo­jo ra­jo­ne yra ne­ma­žai. P. Nykš­te­lio tei­gi­mu, šie pa­žei­di­mai pa­pras­tai bū­na pa­da­ro­mi vie­ną kar­tą – po to žem­dir­biai jau ži­no, kur ir kiek ga­li­ma skleis­ti mėš­lo, nes pa­tys vyk­do jiems eko­no­miš­kai nau­din­gą trę­ši­mo mo­ni­to­rin­gą.

Dar ne vi­si ži­no rei­ka­la­vi­mus

Vy­res­nio­jo spe­cia­lis­to ži­nio­mis, ap­lin­ko­sau­gos rei­ka­la­vi­mus lai­kant mėš­lą daž­niau­siai pa­žei­džia smul­kie­ji gy­vu­lių au­gin­to­jai. Dėl to kas­met su­ra­šo­ma maž­daug de­šimt pro­to­ko­lų, ski­ria­mos nuo­bau­dos.

„Mėš­lo rie­tu­vės lau­kuo­se ar prie tvar­tų su­krau­na­mos tie­siog ant že­mės, neap­juo­sia­mos py­li­mu, neuž­den­gia­mos. Ga­ruo­da­mas mėš­las ter­šia orą azo­tu, sie­ros van­de­ni­liu, o pa­li­jus, sru­tos te­ka į ap­lin­ką. Už to­kius pa­žei­di­mus, jei ne­pa­da­ry­ta ža­los gam­tai, įsta­ty­mai nu­ma­to įspė­ji­mą ar­ba bau­dą: fi­zi­niams as­me­nims – nuo 20 iki 60, ju­ri­di­niams – nuo 60 iki 140 eu­rų. Keis­ta, kad da­lis gy­vu­lių au­gin­to­jų iki šiol ne­ži­no, kaip pri­va­lo­ma lai­ky­ti mėš­lą. Pa­si­tai­kė, jog ra­šant pro­to­ko­lą, ūki­nin­kas tvir­ti­no ne­sup­ran­tan­tis, ką da­ro ne­tin­ka­mai. Nors jo val­do­se po lie­taus telk­šo­jo sru­tų ba­los“, – sa­kė P. Nykš­te­lis.

Vy­res­ny­sis spe­cia­lis­tas pri­mi­nė – mėš­lą pri­va­lu lai­ky­ti taip, kad sru­tos ne­pa­tek­tų į ap­lin­ką, o rie­tu­vė ne­skleis­tų ter­ša­lų į orą. Jis tu­ri bū­ti krau­na­mas ant šiau­dų, pju­ve­nų, o ge­riau­siai – ant ne­lai­daus be­to­no pa­do. Rie­tu­vė ap­ka­sa­ma py­li­mu, jos vir­šus už­den­gia­mas – šiau­dais, po­lie­ti­le­no plė­ve­le, ga­li­ma api­pil­ti ir pju­ve­no­mis.

Lau­kuo­se pa­skleis­tas mėš­las bei sru­tos tu­ri bū­ti užar­ti per 24 va­lan­das. Jais tręš­ti ga­li­ma nuo ba­lan­džio 15 iki lapk­ri­čio 1 die­nos. Mėš­lo sklei­di­mo da­ta, at­si­žvel­giant į kli­ma­to są­ly­gas, ga­li bū­ti ko­re­guo­ja­ma.

Užs. Nr. 363028

Pak­ruo­jo ra­jo­no ūki­nin­kui bu­vo skir­ta nuo­bau­da už ap­lin­kos už­ter­ši­mą sru­to­mis, iš­te­kė­ju­sio­mis iš tin­ka­mai neuž­deng­tos mėš­li­dės. Mėš­lo rie­tu­ves pri­va­lo­ma už­deng­ti.

Janinos Ša­par­nie­nės nuo­tr.