Naujausios
„Mes norėjome kvėpuoti, kalbėti, ką galvoji...“
Vėjuotą rugpjūčio 23 dieną Radviliškio stadione audiniu užklotas sunkvežimis tapo tribūna pilka suknele pasipuošusiai Genovaitei Bagdonienei: „Europoje paskutinis absurdas ir yra opiausia mūsų pūvančios imperijos problema — utėlės, kurios dėl muilo stokos apsėdo ir mūsų parlamentarus Kremliuje... Lietuvos gyventojams dabar siūloma vėl patylėti, netriukšmauti “dėl kažkokios datos“. Esą negalima pjaustyti gyvo kūno. Čia ir pjauti nieko nereikės. Kai opa subręsta, ji ir be operacijos trūksta.“
Dėl įkvepiančios kalbos lietuvių kalbos mokytojai buvo iškelta baudžiamoji byla. Už „tėvynės išdavimą“.
Monika BALCKUTĖ
redakcija@skrastas.lt
Į prokuratūrą — ne po pirmo kvietimo
Su Radviliškyje gyvenančia mokytoja, aktyvia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio nare Genovaite Bagdoniene buvo susisiekta per Julių Jasaitį (teisininką, Radviliškio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį) — ji pakviesta ateiti į prokuratūrą. Moteris į prokuratūrą sakė neis tol, kol negaus oficialaus šaukimo.
Iš Maskvos ragino griebti sąjūdininkus už pakarpos. Dviejų vaikų mama, moteris buvo tinkama auka pagąsdinti. Be to, nebuvo nė vieno Radviliškio rajone mitingo, kuriame mokytoja nekalbėjo.
Kvietimą gavo raštu: „Prašau Jus atvykti į Radviliškio rajono prokuratūrą į 1 kabinetą spalio 18 dieną 16 valandą...“. Tačiau G. Bagdonienė dar nėjo, nes nebuvo nurodyta, kokiu pagrindu ją kvietė. Kadangi jos vyras — teisininkas, žinojo tvarką.
Vis dėlto mokytoją persigalvoti paskatino pokalbis su teisininku, kuris jai papasakojo apie „atvesdinimą“: ateisiantys į mokyklą du milicininkai, paimsiantys ją už parankių ir atvesdinsią. Jis užsiminė ir apie tokio įvykio pasekmes: “Tai, kad areštavo Bagdonienę, pasklis per vaikus. Tuo pat metu bus paleista antis, kad ji kažką pavogė, bet visiems nepulsi aiškinti, kad visa tai dėl Baltijos kelio, kad tave tik nori aptaškyti purvais, apšmeižti.“
Kalėjimo išvengė
Prokuroras parodė mašinėle surinktą jos kalbos tekstą ir papunkčiui išdėstė, kodėl ji kviečiama: „Dėl šnekų apie utėles, muilus...“ Jis iškart atsivertė Baudžiamojo kodekso straipsnį: “Tėvynės išdavystė“ ir paklausė, ar ji suvokia, kad užsiima antitarybine veikla?
G. Bagdonienė prisipažino suvokianti, tačiau priminė, kad tai, ką ji sakė, buvo tiesa. Moteris apeliavo ir į žodžio laisvę. „Ne su šautuvu aš užlipau važiuojant į Baltijos kelią. Leidimą mitingui stadione mes turėjome,“ — pasakojo mokytoja. Pokalbis prokuratūroje truko apie tris valandas.
Nors byla buvo iškelta, bet nebebuvo laiko jos eigai — atkurta nepriklausomybė.
Ir žodžiai kilo kaip paukščiai
Lietuvių kalbos mokytoja ir po dvidešimties metų mano, kad Baltijos kelias kovojusiems už laisvę buvo stebuklas. Ji prisimina tada ore tvyrojusį jausmą: „Tautos buvo apimtos euforijos, nes tai buvo kažkas daugiau negu tikrovė: laisvės lūkesčiai, nepatirtų dalykų lūkesčiai.“ Jos nuomone, tą kitokią tikrovę, sukūrė pakilios intonacijos, džiaugsmas pasakyti tiesą.
„Kalbėjome apie sopulius, trūkumus, apie pažemintą gyvenimą, bet kalbėjome džiaugdamiesi, kad žodis kaip paukštis kyla į viršų, kad mes galime pasakyti, kad turime jėgos pasakyti tai, ką kiti gali girdėti“, — iš savo atminties tebešvytinčiomis akimis semia žodžius G. Bagdonienė. Mokytoja išskyrė žodį “girdėti“ — tas, kuris tada užlipo į tribūną, jau buvo ne išrinktas ir ne paskirtas, o savo valia atėjęs ir “kalbėjęs tau tai, apie ką esi naktimis galvojęs, ką tu esi pajutęs, su kuo susidūręs“.
G. Bagdonienės manymu, Baltijos kelio nepakartosi, nes „jis išaugo iš tų daugybės dienų ilgesio, iš mintyse, nuoskaudose išsūpuoto troškimo būti laisvam.“
Jos nuomone, net ir romantizmas nebuvo taip išgražinęs tėvynės meilės, patriotinio pasiaukojimo idealų, kaip laisvės siekusieji XX amžiaus pabaigoje. Švelniausiomis intonacijomis jie ištarė tėvynės vardą, įgijusį Dievo motinos, šventenybės statusą.
Sakydama, kad virtuvė, kurioje vykdavo ją supusių bendraminčių susitikimai, buvo sovietmečio inteligento požymis, moteris paaiškina: tik ten nebuvo telefono laidų, kuriais būtų įmanoma pasiklausyti. Virtuvėje bendraminčiai rinkdavosi laisvai kalbėti apie viską.
Mokytojos gyvenimas materialiai nuo tų laikų nepasikeitė, norsnamie pakeitė baldus, kai reikėjo, susiremontavo sienas. Ji tuos, kurie prieš 20 metų laisvę laikė svajonių paukšte, apibūdino kaip prie kuklaus, santūraus, padoraus ir nežeminančio gyvenimo būdo įpratusius žmones. Ne asmeninį gyvenimą jie norėjo keisti: „Mes norėjome kvėpuoti, kalbėti, ką galvoji, važiuoti, kur nori, būti laisvam, nebūti aptvare, girdėti, matyti, kaip kiti gyvena, skaityti knygas. Būti tikram, kad, kai tu kalbi, tavęs niekas nepersekioja.“
Svajonės tikrovėje
Susimąsčiusi, ar šiandien gyvena taip, kaip svajojo, mokytoja nutilo.
„Svajonė visada yra didesnė už patį žmogų. Ji — kaip debesis, kaip nušviesta saulės pamiškė. Kai privažiuoji, pamiškė ir tiek, bet kai važiuoji iš tolo, regis, nueičiau, nes ten tas nepasiekiamas kraštas“, — pusbalsiu tarė mokytoja. Jos manymu, svajonė turi būti aukšta, viliojanti, kviečianti eiti į priekį, o gyvenimas yra sudėtingesnis.
G. Bagdonienės požiūriu, keli šimtai ar keliasdešimt idealistų negalėjo pastatyti naujosios valstybės pamatų. Jie galėjo juos pakloti paskelbdami nepriklausomybę, sukurdami ir patvirtindami Konstituciją, bet jie negalėjo pastatyti valstybės statinio. „Statyti ateina tie patys žmonės, o jie sužeisti, sužaloti, godūs, gyvenantys ne taip tauriai, kaip norėtųsi. Sudėtingesniu momentu tos tarybinių metų votys atsiveria“.
Mokytojai nuostabą kelia tautos pozicija: „duok man“, nors “ne iš bado mirštam“.
Ji kviečia pažvelgti į nueitą kelią atviromis akimis, nes Lietuva — absoliučiai kitas kraštas. Kaip pavyzdį ji pateikia faktą, kad turėjome tik tris knygų leidyklas, o dabar — 400. „Nesu nusivylusi, nes visada bus trūkumų, sunkumų: mes susiję su pasauliu, jis prisilies ir prie mūsų valstybės, kuri jau nebėra aptverta spygliuotomis vielomis. Pasaulis darosi globalus ir atneša su tuo susijusį blogį“, — sako G. Bagdonienė.
Kas liko už kadro
„Kai nieko nebijodamas, drąsiai pereini ugnį kartu su kitu žmogumi, jis į tavo gyvenimą įeina visam laikui“, — apie santykius su bendraminčiais pasakoja G. Bagdonienė. Sąjūdis ją ir kitus žmones suartino: “Einam pasigodoti, pasipasakoti, kitąkart ir išsiverkti — kalbam atvirai.“ Sąjūdiečiai išliko tokie artimi, kad gali vienas pas kitą užeiti, sėdėti, gali ir nieko nepratarti arba sakyti: “Išsikepam blynų“, ir pasišnekėti blynus kepdami.
„Nors mes grįžome prie savo darbų, įsiliejome į ramesnį gyvenimą, bet nenustojome stebėti ir sielotis“, — prasitarė G. Bagdonienė.
Nors mokykloje ji nebedėsto, pas ją, kompetetingą ir žinomą lituanistę semtis žinių ne tik apie lietuvių kalbą ir literatūrą užsuka moksleiviai. Pokalbiai su mokytojos žaižaruojančiomis akių ugnelėmis dar besiformuojančiuose protuose įtvirtina tas vertybes, kuriomis ji ir pati gyvena. Viena tokių — žmogaus laisvė.
SIEKIS: „Mes norėjom kvėpuoti: kalbėti, ką galvoji, ir būti tikram, kad, kai tu kalbi, tavęs niekas nepersekioja“, — tokios mintys vedė G. Bagdonienę ir jos bendraminčius į nepriklausomybę.
NUMERIS: Nr. 2. Tokiu numeriu mokytoja buvo įrašyta į sąrašą rajono žmonių, kuriuos buvo numatyti deportuoti.
Sauliaus JUŠKEVIČIAUS nuotr.
citata: „Statyti ateina tie patys žmonės, o jie sužeisti, sužaloti, godūs, gyvenantys ne taip tauriai, kaip norėtųsi. Sudėtingesniu momentu tos tarybinių metų votys atsiveria.“
