Naujausios
Šių metų „Menopolis“ kvietė vaikus ne į įprastą pažintinę stovyklą, kurioje svarbiausia sužinoti kuo daugiau faktų, bet į kūrybinę laboratoriją, kurioje svarbiausia – tyrinėti, bandyti, kelti klausimus ir atrasti. Čia vaikai mokėsi ne tik apie meną, bet ir apie tai, kaip veikia kūrybinis mąstymas, kaip gimsta idėjos, kaip asmeniniai patyrimai gali tapti kūriniais, o kasdienė aplinka – tyrimų ir vaizduotės lauku.
Pirmąją kūrybinės laboratorijos savaitę „Mano pėdsakai: meniniai mokslo patyrimai“ vedė chemijos mokslų daktaras, astrobiologas ir judesio teatro praktikas Povilas Šimonis. Kartu su juo vaikai leidosi į mikropasaulio paieškas, stebėjo gamtos procesus, atliko eksperimentus ir tyrinėjo, kaip mokslas gali susijungti su kūryba. Viena iš veiklų kvietė vaikus pažvelgti į save netikėtu kampu – jie ėmė savo pirštų atspaudus ir stebėjo, kiek mikrobų kolonijų per savaitę užaugs. Toks eksperimentas tapo ne tik moksline užduotimi, bet ir pokalbio apie nematomą pasaulį, kūną, kasdienius įpročius bei mūsų pačių paliekamus pėdsakus pradžia.
Šią savaitę vaikai taip pat gaminosi dažus iš natūralių pigmentų ir stebėjo, kaip juos veikia skirtingi tirpalai – rūgštis, alkoholis, šarmas ir vanduo. Skirtingais pigmentų atspalviais jie dažė savo piešinius, taip praktiškai patirdami, kaip cheminiai procesai gali keisti spalvą, medžiagą ir kūrinio išraišką. Didelis dėmesys buvo skiriamas ir žaidimams, kurie laboratorijoje taip pat tapo eksperimentais: matuojant laiką aiškintasi, kaip stiprėja komandinio darbo įgūdžiai, kaip greitai vaikai geba susitarti, reaguoti į užduotį ir kiek gerai prisimena vienas kito vardus.
„Šiemet „Menopolyje“ pirmą kartą dalyvavo mokslininkas. Povilas Šimonis vaikams parodė, kad mokslas ir menas yra glaudžiai susiję – juk dažnai apie mokslinius atradimus kalbame pasitelkdami meną, ieškome visuomenei priimtinesnio, įdomesnio ir paveikesnio būdo pristatyti tyrimų rezultatus. Taip ir vaikai šioje laboratorijoje ne tik atliko eksperimentus, bet ir jų rezultatus panaudojo kūrybiniam vyksmui“, – sako projekto vadovė Roberta Stonkutė.
Antrąją savaitę laboratorijoje „(Ne)matomi ryšiai“ kartu su vizualaus meno kūrėja Egle Gudonyte vaikai tyrinėjo Šiaulius kaip gyvą, nuolat kintančią ekosistemą. Dalyviai stebėjo miesto tekstūras, garsus, istorijas, kūrė Šiauliuose gyvenančias būtybes, rinko gamtoje ir mieste rastus daiktus, augalus, kūryboje naudojo aplinkoje aptiktas medžiagas, kūrė fraktalus ir ieškojo pasikartojančių formų gamtoje bei miesto erdvėse.
Vaikams ypač patiko užduotis kalbinti bulvare sutiktus nepažįstamus žmones ir rinkti informaciją savo asmeniniam meniniam tyrimui apie miestą. Ši veikla tapo svarbia patirtimi – ji skatino drąsą, smalsumą, gebėjimą užduoti klausimus, klausytis atsakymų ir pastebėti, kad miesto pasakojimą kuria ne tik pastatai ar gatvės, bet ir jame gyvenantys bei judantys žmonės.
Tuo metu Šiaulių dailės galerijoje veikė Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus organizuojama paroda „Šiaulių dailė“. Ji tapo svarbiu akstinu per praktines užduotis ir žaidimus pažinti Šiauliuose kuriančius menininkus, jų kūrybą, parodos erdvę ir meno pristatymo būdus. Tik patyrinėję profesionalių menininkų kūrinius, vaikai patys ėmėsi galvoti, kaip galima pristatyti savo surinktą medžiagą, kūrinius ir tyrimus.
Savaitės pabaigoje šie tyrimai virto vienos dienos pop-up paroda, kurioje atsiskleidė vaikų žvilgsnis į Šiaulius – smalsus, jautrus, žaismingas ir netikėtas. Parodos rengimas vaikams leido išbandyti ne tik kūrėjo, bet ir kuratoriaus vaidmenį: atrinkti medžiagą, susitarti dėl eksponavimo, kurti ryšius tarp skirtingų darbų ir pakviesti žiūrovus į atidarymą.
Vienas svarbiausių „Menopolio“ bruožų – vaikų susitikimas su profesionalais, kurie patys yra panirę į savo kūrybinį kelią ir geba apie jį kalbėti paprastai, įtraukiai bei gyvai.
„Tokie susitikimai leidžia vaikams pamatyti, kad menas nėra nutolęs ar sunkiai suprantamas reiškinys. Priešingai – jis gali prasidėti nuo klausimo, aplinkos stebėjimo, eksperimento, pokalbio gatvėje ar įdėmaus žvilgsnio į tai, kas kasdien atrodo savaime suprantama“, – sako projekto vadovė Roberta Stonkutė.
„Menopolyje“ vaikai ne tik smagiai leido laiką, bet ir mokėsi aktyviai dalyvauti kūrybiniuose bei visuomeniniuose procesuose. Jie tyrinėjo, kaip žmogus veikia aplinką, kaip miestas formuoja mūsų patirtis, kaip galima rinkti medžiagą kūriniui, kaip veikia parodos kūrimo procesas. Taip kūrybinė laboratorija tapo erdve, kurioje vaikai galėjo išbandyti ne tik menininko, bet ir tyrėjo, kuratoriaus, pasakotojo vaidmenis.
„Parodos eksponavimas ir atidarymas per pusvalandį? Gavę užduotį įrengti lauko parodą ir suorganizuoti jos atidarymą, vaikai to ėmėsi su dideliu entuziazmu – pasiskirstė ir įsijautė į vaidmenis, o refleksijos metu kalbėjomės apie tai, kaip nelengva būti kuratoriumi ar menininku. Juk visi turime skirtingas vizijas, tad jas sujungti taip, kad visi liktų patenkinti, nėra lengva užduotis“, – pastebi projekto vadovė Roberta Stonkutė.
Po stovyklos organizatoriai atliko grįžtamojo ryšio apklausą tėvams. Atsiliepimai rodo, kad šeimos kūrybinę laboratoriją vertina kaip prasmingą ir vaikams svarbią patirtį – tėvai teigiamai atsiliepė apie veiklas, rekomenduotų kūrybinę laboratoriją savo pažįstamiems ir norėtų sugrįžti kitais metais.
Jau dvidešimtą kartą vykstantis „Menopolis“ liudija Šiaulių dailės galerijos edukacinės veiklos tęstinumą ir gebėjimą kisti kartu su visuomene. Prasidėjusi nuo noro supažindinti vaikus su menu, ši kūrybinė laboratorija šiandien auga kartu su šiuolaikiniais vaikų poreikiais – skatina jų saviraišką, kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir jautresnį santykį su aplinka.
Šių metų „Menopolis“ dar kartą parodė, kad vaikų kūryba gali būti rimta, gili ir svarbi. Kai vaikams suteikiama erdvė tyrinėti, klysti, klausti ir kurti kartu su profesionaliais menininkais, menas tampa ne tik edukacija, bet ir patirtimi, padedančia geriau suprasti save, kitus ir miestą, kuriame gyvename.
Projekto „Menopolis: vaikų ugdymas(is) menu“ veiklas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šiaulių miesto savivaldybė.
