Naujausios
Meilė gyvenimui – po akistatos su nebūtim
Kražiuose (Kelmės rajonas) gyvenantys mokytoja Danutė ir veterinarijos gydytojas Alfonsas Gužauskai abu buvo atsidūrę ties nebūties slenksčiu. Abiem pavyko sugrįžti ir pakilti.
„Aukščiausiasis mums davė antrą šansą. Dabar turime už tai atsidėkoti meile visai jo kūrinijai – žmogui, gyvūnui, medžiui, žolei ir gėlei. Tik atsidūręs ties mirties slenksčiu suvoki, kiek daug esi skolingas gyvenimui ir žmonėms, kiek daug nespėjai pasakyti, padėkoti, pabendrauti“, – lyg maldą gyvenimui žodžius taria Alfonsas, įsitikinęs, jog žmonės į gerumą visuomet atsako gerumu.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Nužudyto verslininko tėvonijoje
Kražiuose, už bažnyčios tvoros, akį traukia pražydusi Gužauskų sodyba. Į Kražius atvažiavę turistai fotografuoja žalią veją ir ją puošiančius akcentus.
Danutė ir Alfonsas čia kuriasi tik treji metai. Anksčiau čia gyveno Kaliningrade nužudyto verslininko, tėviškei daug padėjusio Stanislovo Juciaus tėvai.
Į Kražius iki tol Kelmėje gyvenusi šeima atsikėlė, kai nusprendė visiškai pakeisti gyvenimo būdą. Norėjo patys gyventi sveikai, maitintis natūraliais produktais ir kitiems padėti tai daryti.
Gera pakilti virš savęs
Prieš aštuonerius metus Alfonsas pusketvirtos paros išbuvo komos būsenos. Dešimt dienų šalia vyro palatoje prasėdėjusi Danutė išgirdo, jog turi ruoštis laidotuvėms.
„Mačiau save iš viršaus. Buvo taip lengva ir gera. Spalvos – ryškios, ryškios. Nenorėjau grįžti. Bet lyg koks akmuo užgriuvo ir vėl pajutau apsunkusį ištinusiomis kojomis savo kūną“, – mena Alfonsas.
Koma ištiko ligoninėje. Alfonsui buvo šuntuotos širdies kraujagyslės. Privalėjo nuolat vartoti vaistus. Tačiau keletą metų pavartojęs nutraukė. Pasijuto blogai.
Nuvežus į ligoninę, medikai ligonį gelbėjo vaistais. Tai buvo naujas iššūkis organizmui. Likęs gyvas Alfonsas sako kokį pusmetį atrodęs taip blogai, kad žmonės sutikę mieste jo nepažindavo.
Tačiau suvokęs, jog jam duotas dar vienas šansas, Alfonsas pradėjo vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.
Jaučia pareigą į kiekvieną minutę įkrauti kruopelę gėrio. Juk ir pats tik žmonos rūpesčio ir medikų dėka išliko.
„Supratau, kaip iki tol nevertinau gyvenimo. Kiek mažai mes bendraujame. Vis užsiėmę ir užsiėmę. Nors turėtume džiaugtis kiekviena gyvenimo sekunde.“
Laimė eiti be lazdos
Danutė prieš keletą metų susirgo meningokokiniu encefalitu. Tai buvo gripo komplikacija. Medikai ne iš karto atpažino ligą.
Moterį paralyžiavo. Alfonsui, kaip ir jo žmonai Danutei prieš keletą metų, buvo pasakyta, jog žmona neišgyvens. Liko dvi trys valandos.
„Guliu, turiu visą protą, o negaliu pajudėti. Vyras reikalavo atlikti magnetinį rezonansą. Bet ir po šio tyrimo medikai nieko neišsiaiškino. Tik kai į palatą įėjo neurologė Dalia Gedmontaitė, pajutau tarsi išsigelbėjimą,“ – pasakoja Danutė.
Gydytoja nustatė ligą. Reikėjo labai stiprių vaistų. Vyras apsuko Šiaulių vaistines, gavo vaistų. Mirtis aplenkė. Tačiau laukė sunkūs išbandymai pakilti iš lovos.
„Džiaugiesi kiekvienu judesiu, kai neklauso nei rankos, nei kojos. Didžiausiu pasiekimu laikiau, kad galiu išsigriebti iš sriubos makaronus, – mena moteris. – Matydavau vaikštančius žmones. Galvodavau, kokie jie laimingi, kad gali eiti savo kojom.“
Tas troškimas pakilti, matyt, veikė geriau negu vaistai. Kai grįžo po reabilitacijos, gydytoja nustebo: „Danute, tu eini be lazdos. Koks galingas žmogaus noras gyventi! Daro stebuklus. Gydytojas čia gali tik šiek tiek padėti."
Gerumo aidas
Sodo namelyje gyvenę Gužauskai dairėsi erdvesnės sodybos. Danutė nenorėjo kraustytis iš Kelmės. Tačiau nuvažiavusi į Kražius ir pamačiusi Jucių sodybą, pajuto kažkokią ypatingą aurą ir trauką. Nors sodyboje kelerius metus jau niekas negyveno.
Sodyba nebuvo brangi, tačiau dėl neįgalumo nedirbantys Gužauskai neturėjo nė tų pinigų.
Jovita Juciuvienė sutiko pusės sumos palaukti.
„Stebėjomės šios moters kilnumu ir gerumu. Kad taip mumis pasitikėjo. Užpirkom Mišias už mirusius tos sodybos žmones, – pasakoja Gužauskai. – Ir viskas klojosi puikiai. Surinkome reikiamą sumą. Po kurio laiko atidavėme.“
Danutė ir Alfonsas stebėjosi, kad taip draugiškai Kražiuose buvo sutikti. Nuėjo į seniūniją pasiskolinti žoliapjovės. Seniūnas atsiuntė ir darbininkus. Vyrai padėjo išrauti nereikalingus krūmus, nupjovė žolę.
Kaimynai eidavo klausti, ar ko nereikia padėti. Gerų žmonių padedami Gužauskai išpuoselėjo aplinką, suremontavo namo vidų.
Dėkodami Aukščiausiajam už padovanotą laiką ir geriems žmonėms patys stengiasi daryti gera.
Džiaugtis putpelės kiaušiniu
Norėdami prailginti jiems dar likusį laiką šioje žemėje, stiprinti savo ir kitų žmonių sveikatą, Gužauskai ėmė domėtis sveika gyvensena.
Lankė ajurvedos paskaitas. Išmoko džiaugtis mažais dalykais. Stengiasi kasdien patirti kuo daugiau gerų emocijų. To linki ir kitiems.
Sužinojo, jog daug gerų savybių turi putpelių kiaušiniai, ypač valgomi su lukštais. Parsivežė šių paukščiukų iš Rumšiškių ir Mažeikių. Dabar turi kelias dešimtis.
Alfonsas iš atlikusių medžio gabalų, senų šaldytuvo ir dujinės viryklės dalių sukonstravo narvelius. Tvarte įrengė savo mažylėms mažą tvartuką apšiltintomis sienomis.
Putpelių kiaušiniai – ir delikatesas, ir puikus maistas ligoniams. Juose dvigubai daugiau naudingų medžiagų negu vištos kiaušiniuose ir mažiau cholesterolio. Tinka sergantiems širdies kraujagyslių ligomis.
Įsigijo dvi ožkas. Viena duoda pieno vasarą, kita – žiemą. Geria sveiką pieną, iš atliekamo Danutė daro sūrius.
Ožkeles ganyti savo teritorijoje leidžia vienos ištuštėjusios sodybos šeimininkai. Iš keliolikos arų sklypo užtenka ir šieno augintinėms. Šieną Alfonsas susineša gūniomis. Kartais į pagalbą prišoka kaimynas.
Danutė pati kepa naminę duoną iš traiškytų grūdų. Perka iš draugų ekologiškus, be trąšų užaugintus grūdus. Jie – smulkūs ir ne tokie švarūs, nes nepurškiami nuo piktžolių.
„Alfonsas prieš veždamas pas draugą grūdus traiškyti perrenka juos po vieną grūdelį,“ – vyro atidumu ir pasiryžimu stebisi Danutė.
Ta duonelė, pagardinta sėklomis, pasak Gužauskų, – tikra organizmo šluotelė. Ją pradėję valgyti pasijutę kur kas geriau.
Sveikais produktais Gužauskai pasidalija su kitais žmonėmis. Putpelių kiaušinukų, ožkos pieno ir sūrio, duonelės parūpina ir savo draugams norintiems sveikai maitintis. Jų prašo ir medikai.
Neįgalių žmonių pajamos nedidelės. Dar reikia paskirti vaistams.
Tačiau nepritekliais nesiskundžia. Darydami gera kitiems ir patys litą kitą prisiduria prie pensijos. Be to, maisto pasigamina iš savo šiltnamio ir daržo.
Tačiau didžiausia nauda iš ūkelio – kasdienis džiaugsmas, kurį dovanoja augintiniai.
„Aš su putpeliukais pasišneku. Ožkeles paglostau. Vištomis pasidžiaugiu. Gražu, kai jos kudakuoja padėjusios kiaušinį. Širdis juokiasi, kai užgieda gaidys,“ – žemiškais ir profesiniais džiaugsmais dalijasi veterinarijos gydytojas.
Autorės nuotr.
SUPRATIMAS: Danutė ir Alfonsas Gužauskai kartu trylika metų. Vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Atjaučia, nes abu buvo atsidūrę ties nebūties slenksčiu.
APLINKA: Danutė ir Alfonsas Gužauskai kasdien susiplanuoja savo darbus. Kartais atrodo, jog nepajėgs nieko nuveikti. Tačiau įkvepia graži aplinka, gėlės ir prisiminimas, jog abiejų galėjo jau nebūti.
ŠEIMYNĖLĖ: Putpelių šeimynėlė ant šeimininko rankų jaučiasi saugiai.
PIETŪS: Kelios dešimtys putpelių apetitu nesiskundžia.
AKCENTAI: Gužauskai išmoko džiaugtis paprastais dalykais. Sodybą puošia net ir auliniai batai.
PROFESIJA: Veterinarijos gydytojo specialybęGyv įgijęs Alfonsas Gužauskas pasikalba su savo ožkele ir jaučiasi savo stichijoje.
DRAUGYSTĖ: Gyvūnams atiduota meilė sugrįžta su kaupu.
