Naujausios
Mama iš Dievo malonės
Vakar Lietuvos Prezidentė Motinos dienos proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo Stanislavą Stonienę. Septynis vaikus dorai išauginusi motina sako: „Dievas davė daug. Bet visus gerus.“ Kelmės rajone, Padubysio kaime, su sūnaus Rimanto šeima gyvenanti Stanislava Stonienė gegužės viduryje švęs devyniasdešimtmetį.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Senatvei – jaunystės kraitis
Stanislava Stonienė, sėdėdama ant iš savo verptų vilnonių siūlų išaustu „divonu“ užtiestos lovos, rokuoja atžalas.
Vyriausiajai dukrai – Teresei jau šešiasdešimt dveji. Gyvena Šiauliuose. Dirbo „Verpste“, paskui – ligoninėje. Petrui – šešiasdešimt. Dirba suvirintoju. Penkiasdešimt aštuonerių Boleslovas – medžio apdirbėjas. Penkiasdešimt penkerių Vytautas baigė aukštuosius mokslus. Miškininkas. Penkiasdešimt dvejų Rimas – iš profesijos zootechnikas, šiuo metu ūkininkauja. Dukra Virginija – taip pat zootechnikė. Šią vasarą penkiasdešimties sulauksianti jauniausioji dukra Aušrelė – batsiuvė. Gyvena Garliavoje. Ją Stanislava pagimdė jau būdama keturiasdešimties.
Didelis Stanislavos gyvenimo kraitis. Iš septynių vaikų sulaukė penkiolikos anūkų ir devynių proanūkių. Ir dar ne viskas. Ne visi anūkai sukūrę šeimas. Jauniausiajai Viktorijai – tik šešiolika. Stanislava tikisi sulaukti dar bent kelių proanūkių.
„Kiek gimė, tiek užauginau. Visi geri, ačiū Dievui. Nė vienas kalėjime nesėdėjo. Blogo žodžio nuo vaikų nesu girdėjusi. Ir anūkai – geri. Seserys mažiau vaikų turėjo. Bet esu laimingiausia.“
Vaikai neįrėžė raukšlių
Devyniasdešimtmetė Stanislava viską puikiai atsimena. Veide tik kelios raukšlelės. „Dar dėkui Dievui, ne ant lovelės. Tik kojos skauda ir su regėjimu prastai. Ligoninėj gulėjau. Nieks neskaito, kad man devyniasdešimt, – pasakoja Stanislava. – Tik kokį septyniasdešimt metų duoda. Gal, kad jokiais tepalais veido niekada nesitepiau?“
Vaikai gimė kas dveji metai, tačiau buvę ramūs, geri. „Sunkumo nejutau. Vakare išmaudau, paguldau. Per naktį išmiega. Rytą imu už nosikės, žiūriu, ar dar gyvas. Vaikai gimdavo buinūs – visi svėrė po keturis kilogramus. Ir augo sveiki. Niekada nesirgdavo. Gal kad prie savęs ilgai laikydavau? Tol pati maitindavau, kol dantys išdygdavo“, – pasakoja mama.
Ji stebisi, kai dabar jaunos mamos „kažkokius miltelius“ karštu vandeniu užpila ir duoda kūdikiams. Kas ten per patiekalas? Ji, nustojusi maitinti krūtimi, savo vaikams duodavo natūralų maistą, kurį ir suaugę valgydavę: minkštai išvirtą kaimišką kiaušinuką, trintų bulvių su sviestu, virdavusi košes.
Pirmųjų vaikų vystyklus ir šliaužtinukus devyniasdešimtmetė skalbdavo rankomis, nes troboje nebuvo elektros. Nebuvo ir muilo. „Iš kuknios išimdavau pelenus. Užpilu karštu vandeniu. Padarau macnų tirpalą, kad net rankas ėda. Ir merkiu skalbinius“, – pasakoja.
Kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą, anksčiau atsikėlusi mama privirdavo vaikams cepelinų, kad sotūs, šilto maisto pavalgę išeitų į mokyklą. Iš mokyklos parėję vėl rasdavo šilto maisto. Mama į darbą neidavo. Tik, kai reikėdavo, paravėdavo kolūkio daržus, taip vadinamas normas. Bet labai daug dirbdavo ir uždirbdavo būdama namuose. „Nušerdavau bekoniuką, išaugindavau buliuką ar telyčikę. Parduodavom. Skrumniai gyvenom. Bet vaikai buvo pavalgę ir aptaisyti.“
Svarbiausia, pasak mamos, kad dėl savo vaikų niekuomet neteko raudonuoti.
„Kaimynai stebėdavosi – kaip čia yra, kad Stonių tiek daug vaikų ir nė vienas niekur neprasikiša. Ir šatrikę tik porą kartų yra tekę paimti. Ne dėl kokio nusikaltimo, o dėl to, kad per ilgai negrįžo namo, sukėlė rūpestį, – pasakoja mama Stanislava. – Nuolat šnekėdavau, kad į svetimą daržą, į svetimą sodą nevalna eiti. Ir klausydavo.“
Ji puikiai sutaria su sūnaus Rimanto šeima. Nesiskundžia marčia Adele, nė anūkais. „Viena jau nepagyvenčiau. Paeinu tik su lazda. Žiemą išvažiuoju pas kitus vaikus. Per visus pereinu. Bet mieste man nuobodu. Padubysy smagiausia.“
55 metai su savo žmogumi
Jau devinti metai, kai Stanislava Stonienė – našlė. Su savo vyru Boleslovu kartu išgyveno 55 metus. Jis, anot Stanislavos, turėjo gerą galvą. Buvo baigęs tik tris skyrius, bet dirbo kontoroje. Ir mokydavo dirbti technikumus baigusius jaunus žmones.
Išėjęs į pensiją, ėmė piešti paveikslus, drožti kryžius, koplytstulpius ir kitokias grožybes iš medžio.
Su Boleslovu Stanislava susipažino gyvendama pas vyresniąją savo seserį. Iš pradžių nelabai patiko, nes buvo trejais metais už Stanislavą jaunesnis. Bet vėliau viskas klostėsi savaime.
Prasidėjo karas. Boleslovą paėmė į kariuomenę. Pusketvirtų metų tarnavo. Stanislava kantriai laukė. „Per tą laiko piršo ir našlių, ir kavalierių. Nėjau nė už vieno,“ – prisimena.
Gal jautė širdis, kad su šiuo žmogum bus laiminga? Laimės labai ilgėjosi. Stanislavos mama mirė trisdešimt trejų metų. Ji septynerių liko našlaitė. Dar du mažesni už ją broliukai vaikštinėjo šalia lentos, kur buvo pašarvota mama, ir prašė jos valgyti.
Su penkiais vaikais našliu likęs tėvas vedė kitą moterį. Su ja susilaukė dar penkių vaikų. Pirmieji, vos prakutę, skubėjo tarnauti. „Eidavau pas ūkininkus daržų ravėti, bulvių kasti. Iki pusės blauzdų po purvyną braidydavau. Šešiolikos metų Drupiškėje jau duoną minkiau, reikėdavo iškepti po dvylika kepalų, kad užtektų visai ūkininko šeimynai. Šėriau kiaules, melžiau karves,“ – savo vargus vardija Stanislava.
Jos gyvenimas palengvėjo tik tada, kai vyresnioji sesuo ištekėjo už turtingo iš Amerikos grįžusio ir 30 hektarų nusipirkusio našlio. Pas ją ir buvo, kol ištekėjo.
Vaikai išmoko tėvų pamokas
Ištekėjusi apsigyveno pas uošvius. Verpdavo vilną. Su anyta ausdavo milą, siūdavo kelnes ir paltus. Anuomet tai būdavęs „parėdnys“ eiti į svečius ir į bažnyčią.
Paskui nusipirko ūkelį atokiame Girinaičių kaime. Ten ir gyveno trisdešimt metų. Iš pradžių prie žibalinės lempos. Paskui atkeliavo elektra. Bet į sodybą nebuvo nė doro kelio. Ištekėjo dukros. Žentai nusipirko mašinas. Atvažiuoja iki Gailių. Palieka mašinas ir keliauja tris kilometrus iki Girinaičių pėsti.
Žentai, pasak Stanislavos, ir surado sodybą Padubysyje, šalia kelio. Nupirko ją ir apsigyveno su sūnaus Rimanto šeima. Stanislava čia savo dienas leidžia jau 25 metai. Čia įvyko jos ir jos vyro Boleslovo auksinės vestuvės. Su Mišiomis bažnyčioje. Su muzika. Ir „šliūbą“ iš naujo paėmę bažnyčioje.
Savo gyvenimu ištikimybės ir atsakomybės pavyzdį rodžiusi Stanislava džiaugiasi, jog tėvų pamokas išmoko jų atžalos.
APDOVANOJIMAS: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Motinos dienos proga daugiavaikei motinai Stanislavai Stonienei įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.
Džojos Gundos BARYSAITĖS (prezidentas.lt) nuotr.
TURTAS: Septynis dorus, darbščius vaikus Lietuvai išauginusi Stanislava Stonienė turi penkiolika anūkų ir devynis proanūkius. Jos ir jos yrą Boleslovo dėka valstybė pagausėjo 31 žmogumi.
ŠEIMYNA: Mamos apdovanojimas buvo proga susirinkti visiems septyniems Stanislavos Stonienės vaikams. Po apdovanojimo jie su mama nusifotografavo Prezidentūroje
Stanislavos STONIENĖS albumo nuotr.
DRAUGYSTĖ: Graži draugystė sieja devyniasdešimties metų močiutę ir šešiolikmetę anūkę Viktoriją.
Autorės nuotr.
ŠEIMA: 85 jubiliejaus proga vaikai Stanislavai Stonienei padovanojo plakatą su visų vaikų, anūkų ir proanūkių nuotraukomis.
Stanislavos STONIENĖS šeimos albumo nuotr.
D. Grybauskaitė: darnios šeimos – visuomenės stiprybės pagrindas
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Motinos dienos proga įteikdama valstybinius apdovanojimus daugiavaikėms motinoms sakė: „Jūsų gerumo, kantrybės ir dėmesio užtenka visiems, ne tik Jūsų šeimai. Iš Jūsų vaikai mokosi atsakomybės ir suvokia būtinybę padėti vienas kitam. Nuoširdus dėmesys, pagalba artimui – mūsų visuomenės stiprybės pagrindas.
Valstybės vadovė visos šalies vardu padėkojo mamoms už suteiktas gyvybes ir meilę, atsidavimą Lietuvos vaikams ir geresnei visų ateičiai.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotos 46 daugiavaikės motinos, išauginusios ir gerai išauklėjusios daugiau nei septynis vaikus.
Motinos dienos proga ordino medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“ Prezidentė apdovanojo šias mūsų krašto mamas: iš Kelmės rajono – Joaną GERLIKIENĘ, 9 vaikų mamą, Bronislavą MARTIŠAUSKIENĘ, 8 vaikų mamą ir Stanislava STONIENĘ, 7 vaikų mamą; 9 vaikų mamą Aldoną KAUŠIENĘ iš Pakruojo rajono, Eleną ŠPEČKAUSKIENĘ, 7 vaikų mamą iš Šiaulių, taip pat 7 vaikus užauginusią Ritą TAURIENĘ iš Radviliškio rajono, Janiną VASILIAUSKIENĘ, pagimdžiusią, išauginusią ir gerai išauklėjusią 10 vaikų iš Šiaulių rajono.
ELTA
