Naujausios
Didvyrių alėja 2014 metais didžiausiose Charkovo kapinėse, aštuonioliktose kapinėse, buvo įrengta norint pagerbti kovoje su Donecko ir Lugansko separatistais žūvusius kovotojus. Spėta, jog alėjoje teks palaidoti keliolika karių, tačiau kovos užsitęsė aštuonerius metus ir 2021 čia jau buvo iškilę trisdešimt paminklų.
Pernai prasidėjus Rusijos puolimui Didvyrių alėjoje nebeliko laisvų vietų – per pusantrų metu joje jau iškilo beveik tūkstantis kauburėlių, todėl žuvusieji laidojami kitose vietose bei kitose kapinėse.
Dalyvaudamas karių laidotuvėse ateinu parymoti ir prie Igorio kapo, vis tikėdamasis, kad sutiksiu ką nors iš jo giminaičių ar draugų, kurie papasakos apie jauniausią alėjos divyrį.
Deja, prie kapo neteko nieko pakalbinti, bet neseniai pavyko išsiaiškinti, iš kur Igoris yra kilęs, ir pavyko susisiekti su buvusia jo mokytoja Liudmila Popova. 43 metų moteris Zoločivo miestelyje dirba pradinių klasių mokytoja, o ankčiau – vaikų namuose.
„Igoris pateko pas mus iš vaikų namų, skirtų mažyliams ikimokyklinukams, nes abu tėvai alkocholikai atsisakė jo vos gimusio. Berniukas savo tėvo nematė ir net nežinojo kas jis, o vieniša motina gyveno netolimame kaime, berniukas ne kartą pas ją važiavo, tačiau motina išgindavo jį iš kiemo, nenorėjo vienintelio savo vaiko net matyti“, – pasakojo pedagogė.
Mokykloje berniukas lankė sporto bei meno būrelius, o ypač jam sekėsi vaidyba, tad vaidino tiek lėlių spektakliuose, tiek dramos būrelio spektakliuose.
Paaugliui nuotaika sugesdavo vasarą, nes nemažai vaikų išvykdavo aplankyti ir pagyventi pas tėvus ar giminaičius, o jis neturėjo kur važiuoti. Berniukas krimtosi ir dėl to, jog jo niekas nepageidavo įsivaikinti, nors nemažai kitų vaikų pateko į kitas šeimas.
„Širdyje jisai buvo labai geros ir jautrios sielos, užtardavo mažesnius ir silpnesnius, ir labai norėjo susibičiuliauti su mama, tačiau ši jo kažkodėl nepriimdavo“, – pasakojo mokytoja.
Daugelyje nuotraukų Igoris įamžintas liūdnas, nors greta esantys kiti vaikai tuo metu šypsodavosi.
Į prasidėjusią 2014 metų revoliuciją Kijeve, kai demontrantai reikalavo atsistatydinti prorusišką prezidentą Viktorą Janukovyčių, Igoris reagavo labai entuziastingai. Vaikinas net klausė mokytojų, ar galėtų ten vykti, bet buvo pasakyta, kad policininkai jį suims ir grąžins į mokyklą.
„Man susidarė įspūdis, kad su prasidėjusia revoliucija Igoris siejo viltis, kad ne tik šalyje, bet ir jo asmeniniame gyvenime prasidės kardinalūs pasikeitimai, jis prakalbo apie norą keliauti ir dirbti kituose kraštuose“, – kalbėjo buvusi vaikino auklėtoja.
Kai prasidėjo kovos su Maskvos šalininkais Donecke ir Luganske, Igoris įdėmiai sekė žinias iš fronto, ir entuziastingai reaguodavo į ukrainiečių karių pergales. Vaikinas tada mokėsi dešimtoje klasėje, ir savo sąsiuvinių pakraščiuose dažnai paišydavo karo vaizdus bei užrašydavo: „Mes laimėsime!“.
„Visgi jis niekada neprasitarė, kad ketina pats vykti kovoti, tad, kai po mūsų mokyklos baigimo įstojo į technikumą, o kiek vėliau 2016 metų gruodyje užsirašė savanoriumi kariuomenėn, man ir kitiems pedagogams buvo didžiulis netikėtumas, nes jis vis dar atrodė kaip penkiolikametis paauglys, o ne frontui subrendęs vyras“, – pasakojo mokytoja.
L. Popova iš buvusio auklėtinio sužinojo, jog sprendimą vykti į frontą Igoris priėmė po to, kai pabandė apsigyventi pas mamą. Vaikinas esą nuvyko pas gimdytoją, ir šiai pareiškė, kad nori ją globoti, suremontuoti namą, užsodinti daržą ir sodą, įsigyti šunį.
Gimdytoja ir tada jį išvarė. Po keletos dienų apmastymų jisai nuėjo į karinį komisariatą. Ten Igoris pasirašė dvejų metų karinės tarnybos sutartį, o po kiek laiko parašė prašymą išsiųsti į karo veiksmų zoną.
„Su manimi jisai nepalaikė ryšio, tačiau susirašinėjo ir susiskambindavo su keliais vaikų namų bičiuliais; ir jiems pasakojo, jog prisijaukino apleistoje pafrontės gyvenvietėje šeimininkų paliktą šunį“, – prisiminė mokytoja.
Mokytoja sužinojo ir tai, jog Igoris prikalbino vieną bičiulį, kad šis nuvežtų gėlių jo mamai ir pasveikinti ją su gimtadieniu. Sužinojusi, kad gėles sūnus siunčia iš fronto, motina esą nusikeikė ir Igorį išvadino kvailiu, tačiau paprašė pasakyti, jog grįžęs galės apsigyventi pas ją.
Po kelių dienų Igoris žuvo.
Zoločivo vaikų namai buvo nedideli, juose gyveno keliasdešimt to rajono vaikų, todėl visi auklėtiniai vieni kitus gerai pažinojo ir buvo sukrėsti Igorio žūties.Miestelis, kuriame iki karo gyveno aštuoni tūkstančiai žmonių, randasi vos dešimt kilometrų nuo sienos su Rusija, todėl dabar kasdien jame girdisi mūšių pasienyje aidai, ir kas savaitę miestelio kapinėse yra laidojami kare žuvę žmonės.
