Likimo dovanos brangios ir čia, ir Norvegijoje

Li­ki­mo do­va­nos bran­gios ir čia, ir Nor­ve­gi­jo­je

Nor­ve­gi­jo­je gy­ve­nan­ti kel­miš­kė tei­si­nin­kė Jus­tė Ta­ma­šaus­kie­nė, grį­žu­si į gim­ti­nę, Že­mai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ren­gia su­si­ti­ki­mus su kraš­tie­čiais, pri­sta­to nor­ve­gų ra­šy­to­jus, No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tus, pa­sa­ko­ja apie šios ša­lies kul­tū­rą. O Nor­ve­gi­jo­je jau­na mo­te­ris puo­se­lė­ja lie­tu­vy­bę ir sa­va­no­riau­ja. Ke­lias į norvegų bend­ruo­me­nę ne­bu­vo leng­vas, ta­čiau jį Jus­tė va­di­na li­ki­mo do­va­na.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Grį­žo iš mei­lės gim­ti­nei

Dar stu­di­juo­da­ma tei­sę My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te Jus­tė pra­dė­jo dirb­ti vie­no­je sos­ti­nės ad­vo­ka­tų kon­to­ro­je. Baig­da­ma ma­gist­ro stu­di­jas lai­mė­jo kon­kur­są ei­ti tei­si­nin­kės pa­rei­gas Vals­ty­bi­nio so­cia­li­nio drau­di­mo fon­do val­dy­bos Kel­mės sky­riu­je. Šiek tiek gai­la bu­vo pa­lik­ti sos­ti­nę ir drau­gus. Bet jau­ną mer­gi­ną la­bai trau­kė gim­ti­nė. No­rė­jo­si gy­ven­ti ša­lia ar­ti­mų­jų.

Pra­dė­ta vyk­dy­ti „Sod­ros“ re­for­ma ir paaiš­kė­jo, jog tei­si­nin­kės eta­tas bus pa­nai­kin­tas.

Jus­tė tuo­met jau bu­vo iš­te­kė­ju­si už il­ga­me­čio sa­vo drau­go Mo­des­to. Lau­kė­si. Vy­ras va­ži­nė­da­vo dirb­ti į Nor­ve­gi­ją. Jus­tė Kel­mė­je au­gi­no sū­nų. Ka­dan­gi dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę čia ne­bu­vo, paau­gus sū­nui, mo­te­ris nu­spren­dė iš­va­žiuo­ti pas vy­rą ir ban­dy­ti įsi­tvir­tin­ti sve­ti­mo­je ša­ly­je.

Nor­ve­gi­ja at­ro­dė kaip pa­sa­ka

Nor­ve­gi­ja Jus­tei ne­bu­vo vi­sai ne­pa­žįs­ta­ma ša­lis. 2009-ųjų va­sa­rą ji pa­gal „Eras­mus“ pro­gra­mą pus­me­čiui bu­vau iš­vy­ku­si stu­di­juo­ti į Ber­ge­no uni­ver­si­te­tą.

„Mies­tas, ap­sup­tas sep­ty­nių kal­nų, va­di­na­mų sep­ty­nio­mis se­se­ri­mis, su­ža­vė­jo sa­vo jau­ku­mu, – pri­si­me­na įspū­džius Jus­tė. – Net ir lie­tus, pliau­pian­tis kas ant­rą die­ną, nė kiek neiš­gąs­di­no. Prie­šin­gai, su­tei­kė ra­my­bės ir at­gai­vos jaus­mą.“

Stu­den­tę nu­ste­bi­no švie­ti­mo sis­te­ma, ne­tra­di­ci­niai dės­ty­to­jai. O kur dar gam­tos gro­žis? Skai­ty­da­ma skan­di­na­vų au­to­rius ji bū­tent taip ir įsi­vaiz­da­vo šį kraš­tą. Gy­ve­ni­mas tar­si pa­sa­ko­je.

Pa­si­bai­gus stu­di­jų pus­me­čiui, kel­miš­kė ke­ti­no siek­ti ma­gist­ro laips­nio Os­lo uni­ver­si­te­te, ta­čiau įsto­jo į ne­mo­ka­mas ma­gist­ro stu­di­jas Lie­tu­vo­je, tad pa­si­nau­do­jo ga­li­my­be.

Li­pi­mas pro lan­gą

Šiuo me­tu Jus­tė dir­ba mui­ti­nės tar­pi­nin­ke Ber­ge­ne, tarp­tau­ti­nė­je lai­vų ap­rū­pi­ni­mo agen­tū­ro­je. Tvar­ko im­por­to-eks­por­to do­ku­men­tus.

„Esu da­lis di­de­lės ko­man­dos, ku­ri tei­kia įvai­rias pa­slau­gas į Nor­ve­gi­ją at­ke­liau­jan­tiems ar iš jos iš­vyks­tan­tiems lai­vams. Tem­pas – grei­tas. Bet džiau­giuo­si iki šiol tu­rė­da­ma ši­tą dar­bą.“

Ke­lias iki dar­bo pa­gal spe­cia­ly­bę bu­vo il­gas, kar­tais vi­siš­kai ati­man­tis vil­tį. Pa­lai­kė tik ti­kė­ji­mas, jog ka­da nors ir sve­ti­mo­je ša­ly­je ras sa­vo vie­tą. Stip­ri­no ir vy­ro no­ras lik­ti Nor­ve­gi­jo­je.

„In­teg­ra­ci­ją su­lė­ti­no ant­ra­sis nėš­tu­mas ir duk­ry­tės au­gi­ni­mas. Kai sū­nus ir duk­ra pra­dė­jo lan­ky­ti dar­že­lį, abu pa­kai­to­mis sir­go. Tie­siog ne­bu­vo ga­li­my­bės ak­ty­viai ieš­ko­ti dar­bo, – pa­sa­ko­ja Jus­tė. – Kai vis­kas sto­jo į sa­vo vė­žes, ėmiau siun­ti­nė­ti gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mus ir mo­ty­va­ci­nius laiš­kus į dau­gy­bę fir­mų. Iš­siun­čiau tik­riau­siai per šim­tą laiš­kų. De­ja, ar­ba ne­su­lauk­da­vau at­sa­ky­mo, ar­ba gau­da­vau nei­gia­mą. Bū­čiau dir­bu­si ir ne­kva­li­fi­kuo­tą dar­bą, ta­čiau tam truk­dė ma­gist­ro dip­lo­mas. Gau­ti dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę tik­riau­siai truk­dė ne nor­ve­giš­ka ma­no pa­var­dė.“

Nor­ve­gi­ja – ne­di­de­lė kaip ir Lie­tu­va. Čia daug le­mia pa­žin­tys. Jei ne­tu­ri pa­žįs­ta­mų ra­to ir ta­vo pa­var­dė lie­tu­viš­ka, už­si­da­ro dau­ge­lis du­rų. Be­li­ko ti­kė­tis, jog prieš no­sį už­tren­kus du­ris, dar yra ga­li­my­bė įlip­ti pro lan­gą.

Jus­tė krei­pė­si į Dar­bo ir so­cia­li­nės rū­py­bos tar­ny­bą. Ti­kė­jo­si gau­ti pra­kti­kos vie­tą. Bet ten iš­gir­do, jog ji mo­ka nor­ve­gų kal­bą, tu­ri pui­kų iš­si­la­vi­ni­mą ir ne­tu­ri svei­ka­tos su­tri­ki­mų, ku­rie truk­dy­tų dar­bą su­si­ras­ti pa­čiai.

Vėl siun­ti­nė­jo CV, bet dar­bo ne­ga­vo. Puo­lė į ne­vil­tį. Vie­ną die­ną, su­kau­pu­si vi­są drą­są, nuė­jo į mies­te­lio bib­lio­te­ką. Pak­lau­sė, ar jiems ne­rei­kia pra­kti­kan­tės, ku­ri reng­tų vai­kams skai­ty­mo va­lan­dė­les, mo­ky­tų kal­bos pa­bė­gė­lius.

Bib­lio­te­kos va­do­vas su­si­do­mė­jo Jus­tės pa­siū­ly­mu. Dar­bo ir so­cia­li­nės rū­py­bos tar­ny­ba pa­tvir­ti­no jos pra­kti­ką.

„Šis nuo­ty­kis tru­ko sep­ty­nis mė­ne­sius. Tai bu­vo neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis, ga­li­my­bė kas­dien kal­bė­ti nor­ve­gų kal­ba, pa­žin­ti vie­tos žmo­nes, šir­džiai mie­la veik­la“, – šį gy­ve­ni­mo tarps­nį šian­dien ver­ti­na Jus­tė, ku­rios vai­kys­tė bu­vo neat­sie­ja­ma nuo kny­gų pa­sau­lio.

Ir šis nuo­ty­kis bai­gė­si. Gau­ti dar­bo bib­lio­te­ko­je ne­bu­vo vil­ties. Vi­so­je Vaks­dal ko­mu­no­je ne­bu­vo lais­vų bib­lio­te­ki­nin­kų eta­tų. Mies­te­ly­je, ku­ria­me gy­ve­no, bu­vo tik mo­kyk­la, dar­že­lis, par­duo­tu­vė, se­ne­lių na­mai, ma­lū­nas...

Pa­siū­ly­mas atė­jo po pus­me­čio

Dvie­jų vai­kų ma­ma ne­ri­ma­vo, jog vėl teks leis­tis į be­vai­ses dar­bo paieš­kas, ta­čiau ne­ti­kė­tai su­lau­kė at­sa­ky­mo į prieš pus­me­tį siųs­tą už­klau­są dėl dar­bo. Bu­vo siū­lo­ma mui­ti­nės tar­pi­nin­kės vie­ta Ber­ge­no lai­vų ap­rū­pi­ni­mo agen­tū­ro­je. Pa­siū­ly­mą jau­na mo­te­ris su džiaugs­mu priė­mė. O il­gą ke­lią iki jo ver­ti­na kaip pa­tir­tį ir li­ki­mo do­va­ną.

Sek­ma­die­niais Jus­tė sa­va­no­riau­ja Ber­ge­no vai­kų ir jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­je. Dir­ba prieš­mo­kyk­li­nės gru­pės mo­ky­to­ja. Čia vai­kai mo­ko­si, šven­čia tra­di­ci­nes lie­tu­viš­kas šven­tes, or­ga­ni­zuo­ja me­no bei ku­li­na­ri­nes dirb­tu­ves.

Be to, ak­ty­vi kel­miš­kė dar pri­klau­so Vaks­dal VEL aso­cia­ci­jai, ku­ri rū­pi­na­si ne­to­li Ber­ge­no esan­čio Vaks­dal mies­te­lio bend­ruo­me­nės ge­ro­ve, or­ga­ni­zuo­ja tal­kas, įvai­rius ren­gi­nius. Jus­tė – šios aso­cia­ci­jos va­do­vo pa­va­duo­to­ja.

Sū­nus jau ei­na į mo­kyk­lą, duk­ra lan­ko dar­že­lį.

Jau­nai, ne­ma­žai lai­ko dar­be ir vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je pra­lei­džian­čiai ma­mai kar­tais pri­trūks­ta aš­tun­to­sios sa­vai­tės die­nos. Ta­čiau sve­ti­mo­je ša­ly­je mo­te­ris jau­čia­si lai­min­ga.

Nor­ve­gai ne­si­pui­kuo­ja pra­ban­ga

– Gy­ve­ni­mą Nor­ve­gi­jo­je pri­ly­gi­no­te gy­ve­ni­mui pa­sa­ko­je. O ar pa­sa­kiš­ki Nor­ve­gi­jos žmo­nės?

– Nor­ve­gai san­tū­riai ir ga­na at­sar­giai prii­ma nau­ja­ku­rius. Pa­žin­ti juos gi­liau nė­ra pa­pras­ta. Dau­gu­ma pa­žįs­ta­mų nor­ve­gų pri­klau­so tai vie­nam, tai ki­tam klu­bui ar or­ga­ni­za­ci­jai. Vie­ni mu­zi­kuo­ja, ki­ti rank­dar­biais už­sii­ma ar sa­va­no­riau­ja ne­vy­riau­sy­bi­nė­se aso­cia­ci­jo­se.

Leng­viau­sia už­megz­ti ry­šį, pri­si­jun­giant prie do­mi­nan­čios or­ga­ni­za­ci­jos ar­ba bent jau pra­dė­ti spor­tuo­ti. Nor­ve­gai – la­bai spor­tiš­ka tau­ta ir di­de­lę gy­ve­ni­mo da­lį ak­ty­viai lei­džia lais­va­lai­kį.

Mū­sų mies­te­ly­je vy­rai bu­ria­si į fut­bo­lo, bad­min­to­no ko­man­das, mo­te­rys lan­ko ae­ro­bi­kos ir ki­tus už­siė­mi­mus. Yra ir pu­čia­mų­jų or­kest­ras. Pra­gy­ve­ni­mo ly­gis Nor­ve­gi­jo­je – ga­na aukš­tas. At­ly­gi­ni­mai lei­džia nor­ve­gams gy­ven­ti pa­to­giai, ne­pa­ti­riant ne­pri­tek­lių, kas­met ato­sto­gau­ti šil­tuo­se kraš­tuo­se ir mė­gau­tis gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mais.

Ne­pai­sant ge­rų ma­te­ria­li­nių są­ly­gų, dau­gu­ma nor­ve­gų gy­ve­na ga­na kuk­liuo­se me­di­niuo­se, bet jau­kiuo­se na­muo­se, ne­si­pui­kuo­ja pra­ban­giais au­to­mo­bi­liais ar pra­šmat­niais rū­bais.

Di­de­lę sa­vo pa­ja­mų da­lį jie iš­lei­džia mais­tui ir mo­kes­čiams. Ne­ma­žai žmo­nių gy­ve­na iš pa­sko­lų ar­ba nau­do­ja­si so­cia­li­nė­mis pa­šal­po­mis

Di­džiau­sią ato­trū­kį tarp Lie­tu­vos ir Nor­ve­gi­jos ma­tau ly­gin­da­ma sen­jo­rų gy­ve­ni­mą. Nor­ve­gi­jo­je se­nat­vė – žy­miai ores­nė ne­gu Lie­tu­vo­je.

– Kas jus la­biau­siai ža­vi Nor­ve­gi­jo­je?

– Kul­tū­ra ir is­to­ri­ja, be ga­lo sa­vi­ta kal­ba, dia­lek­tai. Kas­dien vis pa­ti­riu ir su­ži­nau ką nors nau­jo. Tai nuo­sta­bus jaus­mas. Kar­tais jau­čiuo­si kaip ma­žas vai­kas, ku­riam kas­dien at­si­ve­ria nau­ji pa­ži­ni­mo ke­liai ir ta­ke­liai. Perp­ras­ti ki­tą ša­lį ir pa­jus­ti jos rit­mą yra ne­ma­žas iš­šū­kis, ta­čiau kar­tu ir di­de­lė pri­vi­le­gi­ja, ku­rią aš ver­ti­nu ir bran­gi­nu ly­giai taip pat kaip ir pri­vi­le­gi­ją bū­ti lie­tu­ve.

– Kaip iš­ken­čia­te Tė­vy­nės il­ge­sį?

– Lie­tu­va – neat­sie­ja­ma ma­no gy­ve­ni­mo da­lis, se­ku ak­tua­li­jas, do­miuo­si po­li­ti­ka, pro­ble­mo­mis, džiau­giuo­si Lie­tu­vo­je vyks­tan­čiais ge­rais da­ly­kais, liū­džiu dėl blo­gų nau­jie­nų.

Ne­me­luo­siu, kuo il­giau iš­bū­ni sve­tur, tuo la­biau slops­ta il­ge­sys. Tuš­tu­mą už­pil­do nau­jos pa­žin­tys, už­siė­mi­mai.

Bet vi­sa­da ge­ra grįž­ti į gim­ti­nę. At­ro­do, dau­giau nie­ko ir ne­trūk­tų, jei ša­lia bū­tų ar­ti­mie­ji ir drau­gai, jei ga­lė­tum už­suk­ti į mėgs­ta­mą ka­vi­nę, pa­klau­sy­ti bar­dų kon­cer­to ar pa­žiū­rė­ti O. Kor­šu­no­vo spek­tak­lį.

De­ja, vis­ko vie­nu me­tu tu­rė­ti neį­ma­no­ma. Ten­ka de­rin­tis prie to, kas duo­ta čia, gy­ven­ti atei­ti­mi, di­džiuo­tis sa­vo šak­ni­mis ir su­kaup­ta pa­tir­ti­mi.

– Ar to­dėl su­grį­žu­si tė­viš­kėn sku­ba­te į bib­lio­te­ką?

– At­lik­da­ma pra­kti­ką bib­lio­te­ko­je Nor­ve­gi­jo­je su­si­pa­ži­nau su vie­tos ra­šy­to­jais, mu­zi­kan­tais ir pa­bė­gė­liais iš Si­ri­jos. Jų is­to­ri­jos pa­li­ko pėd­sa­ką šir­dy­je.

Grį­žu­si į Kel­mę, sten­giuo­si pa­si­da­ly­ti įspū­džiais, ge­rą­ja pa­tir­ti­mi su bend­ruo­me­nės na­riais.

Kar­tais rei­kia vi­sai ne­daug, už­ten­ka pa­ro­dy­ti ini­cia­ty­vą, su­kvies­ti tė­ve­lius su vai­kais pūs­ti mui­lo bur­bu­lų ar or­ga­ni­zuo­ti ma­my­čių tur­ge­lį. Juk džiaug­tis ma­žais da­ly­kais, da­ry­ti tai, kas rū­pi tau pa­čiam, ir yra svar­biau­sia.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Jau pen­ke­rius me­tus Nor­ve­gi­jo­je gy­ve­nan­ti kel­miš­kė Jus­tė Ta­ma­šaus­kie­nė sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja se­nat­vę sve­ti­mo­je ša­ly­je.

Mui­ti­nės tar­pi­nin­ke dir­ban­ti ir du vai­kus au­gi­nan­ti Jus­tė Ta­ma­šaus­kie­nė re­tai ga­li pa­si­mė­gau­ti lais­vo­mis mi­nu­tė­mis.

Vaks­dal VEL aso­cia­ci­jos na­riai rū­pi­na­si sa­vo mies­te­lio ge­ro­ve.