Naujausios
Lietuvos žemė šeimai suteikia jėgų
Kelmės rajone, Paskerdinio kaime, gyvenanti jauna Dianos ir Arūno Baltrušaičių šeima prisirišo prie Lietuvos žemės ir niekur neketina išvažiuoti. Dirba patys ir aprūpina darbu dar keletą žmonių. Sako, jog tik sava žemė suteikia stiprybės.
Nelengva. Ūkininko Arūno darbo diena prasideda penktą ryto. Dailės mokytoja Diana dirba trijose mokyklose.
Jie – trijų vaikų tėvai. Vaikus nuo mažens moko darbštumo. Jie gabūs ir menui, ir ūkio reikalams. Vyriausios dukros dešimtmetės Rugilės sukurta etiketė puikuojasi ant Prezidentės bičių medaus stiklainiuko.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Namai, kur senelių gyventa
Vieta, ant kurios šiuo metu stovi nauji Baltrušaičių namai, fermos, ūkiniai pastatai ir garažai, prieš kelis dešimtmečius glaudė Arūno senelių sodybą.
Čia, Paskerdinyje, buvo keliasdešimt hektarų jų žemės. Atkūrus Nepriklausomybę, vaikai susigrąžino žemę. Dalis jos teko Arūno mamai. Į tuos kelis hektarus atsispyrę jo tėvai Bronė ir Pranas Baltrušaičiai pradėjo ūkininkauti.
Kartu su jais iš žemės pelnytis duoną nusprendė ir Arūnas. Smalininkų aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje jis baigė ūkio technologijų specialybę. Čia mokėsi visko po truputį – ir mechanizacijos, ir veterinarijos, ir agronomijos. Visko ir prireikė ūkininkaujant. Iš pradžių ūkininkauti padėjo tėvams. 1998 – aisiais įregistravo savo ūkį.
Žemė buvo Paskerdinio ir aplinkiniuose kaimuose. Arūnas gyveno drauge su tėvais Kukečiuose, nes Paskerdinyje turėjo tik plyną lauką. Senelių sodyba dar sovietiniais laikais buvo nugriauta – kėlė iš vienkiemio į gyvenvietę. Arūnas pamena, kaip sunku būdavo keltis anksti rytą ir važiuoti darbuotis į Paskerdinį.
Kartais naktį pabudęs norėdavo keltis ir lėkti. Rūpėdavo, kaip ten gyvuliai. „Atrodydavo, jog ir miegi su darbu,“ – prisimena.
Kurti savo gyvenimą Paskerdinyje pradėjo nuo ūkinių pastatų. Nes būtent gyvuliai ir žemė uždirbo pinigus tolesniam plėtimuisi. Tik tuomet, kai geras sąlygas turėjo gyvuliai, pradėjo statyti namą.
Jauna šeima su mažais vaikais įsikėlė į nebaigtą būstą. Įsirengė tik keletą kambarių. Pasišildydavo židiniu.
„Neturėjome nei vandens, nei skalbyklės. Vandenį bačkomis atsiveždavome iš Kukečių. Bet gyvenome jau savuose namuose,“ – mena Diana Baltrušaitienė.
Viskas užsitęsė, nes tuo metu bankai nedavė kreditų. Jauna šeima nesamdė statybos firmų. Statė savo jėgomis. Padėjo Arūno broliai, tėvas, giminaičiai. Ieškojo pigesnių medžiagų. Panašiu būdu statė ir tvartus.
Dabar su Diana ir Arūnu šnekučiuojamės erdvioje svetainėje. Didžiuliame dviejų aukštų name užtenka vietos ir trims vaikams, ir tėvams, ir pietauti ateinantiems ūkio darbininkams.
Darbštieji išgyvena ir Lietuvoje
Per keliolika metų tris vaikus auginanti šeima sukūrė modernų ūkį ir patogią buitį. Duoda darbo keletui aplinkinių kaimų žmonių. Dabar Arūnas perėmė ir savo tėvų ūkį. Tačiau jo tėvas Pranas Baltrušaitis kiek galėdamas padeda sūnui. Ypač vertinga jo, kaip mechanizacijos žinovo, pagalba.
Arūnas Baltrušaitis valdo apie 150 hektarų žemės. Dalis nuomojama. Laiko 65 karves ir būrį veršelių. Karvytes pasilieka bandai atnaujinti. Jautukus parduoda.
„Visą bandą užsiauginau iš savų karvių, – pasakoja Arūnas. – Ir žemę pirkome po truputį, po gabalą. Pirmieji pirkti hektarai kainavo tik po tūkstantį litų. Vėliau apie tokią kainą galėjau tik pasvajoti. Teko mokėti keliskart daugiau. Nors žemė šiose vietose nėra labai naši.“
Baltrušaičių visos pievos ir dirvos Kukečių seniūnijoje. Nereikia važiuoti didelių atstumų nuo vieno lauko iki kito.
Ūkininkas augina 40 hektarų grūdinių kultūrų gyvulių pašarui. Kiti plotai – įsėtos pievos ir ganyklos.
Kas antrą dieną iš Baltrušaičių ūkio kooperatyvas išsiveža po tris tonas pieno. Per metus ūkininkas parduoda po 400 – 500 tonų žaliavos pieno perdirbėjams.
„Kad apsimokėtų verstis pieno ūkiu, už kilogramą žaliavos supirkėjai turėtų mokėti bent 90 centų, – skaičiuoja A.Baltrušaitis. – Kad neštų žymesnį pelną, už kilogramą reikėtų gauti daugiau kaip litą.“
Tačiau Baltrušaičiams, kaip ir visiems pieno ūkiams, nuo rugpjūčio žaliavos kainas sumažino 30 procentų. Dabar karvės išlaiko tik pačios save. Ūkininkams tenka gyventi iš ankstesnių santaupų.
Jauna šeima nenusimena. Po keletą centų kainos jau vėl pradedamos didinti. Visokių laikotarpių buvo. Visokius tenka išgyventi. Juk svarbiausia, kad yra stogas virš galvos, pakanka maisto, dar įmanoma sumokėti įmokas bankui.
Šiuo metu ūkininkas apsirūpinęs pašarų ruošimo technika. Pasistatė angarą technikai, pastogę šienui.
Fermoje įsirengė melžimo aikštelę, mėšlo šalinimo transporterį.
„Mes nešuoliavom. Per drąsiai nesielgėm. Į priekį ėjome žingsnis po žingsnio,“ – pasakoja ūkininkas.
Daugelį dalykų Baltrušaičiai pirko pasinaudodami Europos parama. Tačiau reikėjo ir savų pinigų.
Diana ir Arūnas pasakoja, jog dabar, matydami gražius jų namus, naujus tvartus, techniką, kai kas pavydi. Tačiau ar pavydėtų tų sunkumų, kuriuos teko išgyventi, ir sunkaus kasdieninio darbo?
Arūno darbo diena prasideda penktą valandą ryto.
O kiek dar reikalų mieste. Kartais ir ten bevaikščiodamas po kontoras sugaišti gerą pusdienį.
Popietę jaunas vyras važiuoja parsivežti vaikų iš mokyklos. Pavakarę vėl keliauja į fermą.
Baltrušaičių šeima moko darbštumo ir vaikus. Jie padeda gaminti valgį (net mažasis Ignas jau moka skusti bulves), tvarkyti namus ir aplinką. O Ignas, pasak tėvo, bus jo pamaina ūkyje. Nenori išeiti iš tvarto. Visur kartu su tėveliu.
„Vasarą pabundam, žiūrim, vaiko nėra. Žvilgt pro langą – jis jau varo karves ganyklon,“ – šypsosi Diana Baltrušaitienė.
Etiketė Prezidentės bičių medui
Diana taip pat iš anksto ryto turi važiuoti į darbą. Dailės mokytoja dirbanti moteris nesurenka pilno krūvio pamokų vienoje mokykloje. Dirba trijose mokyklose ir kasdien važiuoja vis kita kryptimi. Pirmadienį ir antradienį rieda į Šaukėnus, trečiadienį – į Mockaičius, ketvirtadienį – į Vidsodį, kuris yra maždaug už 40 kilometrų.
Šiaulių universitete magistro studijas baigusi moteris mėgsta savo darbą. Sako, jog šiandien, norint turėti darbo, reikia labai stengtis. Ji skiepija mokiniams kūrybiškumą, seka įvairiausius piešinių konkursus. Skatina juose dalyvauti savo mokinius. Vieno jos mokinio iš Vidsodžio pagrindinės mokyklos sukurtą raštą panaudojo „Skinijos“ kojinių fabrikas. Kitas mokinys laimėjo Lenkijos ir Lietuvos konkurse „Mūsų žemė – praeityje, šiandien ir ateityje“.
Mėgsta piešti, muzikuoti ir kurti visi trys Baltrušaičių vaikai. Mama jiems surengia savotiškų piešimo pamokėlių.
Vasarą Baltrušaičių šeima sužinojo apie Prezidentės paskelbtą vaikų piešinio – etiketės jos bičių medui konkursą. Visi trys – ir dešimtmetė Rugilė, ir aštuonerių Rūta, ir šešiametis Ignas kūrė savas etiketes. Buvo atrinkti penki geriausieji vaikų piešinukai. Tarp jų pateko ir Rugilės Baltrušaitytės etiketė su linksmomis bitutėmis.
Šeima pakviesta į Prezidentūrą. Iš ten parsivežė Prezidentės dovanotą stiklainėlį medaus su Rugilės piešta etikete. Mažos mergaitės piešinys keliauja ir į užsienio šalis, nes savo bičių medų Prezidentė dovanoja svečiams kaip Lietuvą reprezentuojančią dovaną.
Bitininkauja ir patys ūkininkai. Arūnas Baltrušaitis dar besimokydamas Smalininkuose lankė bitininkystės būrelį. Nuo tada svajoja ir pats bitininkauti. Dabar laisvu laiku atsiduoda savo pomėgiui – bitininkystei.
Čia, savo žemėje, Lietuvoje, jauna šeima sako galinti įgyvendinti visas savo svajones. Arūnas tikina, jog jam niekuomet nebuvo kilę nė minties apie emigraciją. Nuo mažens dirbo savo namuose, savo šeimai – ir ta erdvė jam yra pati brangiausia ir saugiausia.
Autorės nuotr.
ERDVĖS: Po dienos darbų smagu pasidžiaugti gražia savo namų aplinka ir iš kiemo atsiveriančiomis erdvėmis.
TVIRTOVĖ: Sava šalis, sava žemė ir ant tos žemės pastatyti savi namai yra Dianos ir Arūno Baltrušaičių bei jų vaikų tvirtovė ir tvirtybė, jų saugumo garantas.
ŪKIS: Arūno ir Dianos Baltrušaičių ūkis prieš keletą metų buvo pripažintas vienu geriausių jaunųjų ūkininkų ūkių Kelmės rajone.
PAMAINA: Mažos karvytės papildys ūkininkų bandą.
PIEŠINYS: Tokiu piešinuku dešimtmetė Rugilė Baltrušaitytė papuošė reprezentacinį Prezidentūros medų.
Asmeninė nuotr.
TRISPALVĖ: Pakviesti į Prezidentūrą Baltrušaičiai įteikė Prezidentei savo sukurtą puokštę su trispalve iš smilgų. Viduryje – etiketę Prezidentės bičių medui sukūrusi Rugilė.
