Lietuva – vietoj saulėtos Ispanijos

Lietuva – vietoj saulėtos Ispanijos

Ri­mas Kond­ro­tas gy­ve­no už­sie­ny­je. Iš pra­džių Vo­kie­ti­jo­je, pa­skui – Is­pa­ni­jo­je. Prieš de­šimt me­tų grį­žo na­mo. Sep­ty­nias­de­šim­ties me­tų tė­vas jam per­da­vė sa­vo ūkį.

Nors sve­tur vy­ras pa­ty­rė ma­žiau rū­pes­čių ir fi­nan­si­nių pro­ble­mų ne­gu gim­to­jo­je ša­ly­je, ta­čiau čia jau­čia­si sa­vo že­mės šei­mi­nin­ku, ga­li kal­bė­ti gim­tą­ja kal­ba, gy­ven­ti sa­vo na­muo­se, me­džio­ti ir tu­rė­ti po­mė­gių.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Švie­sūs pri­si­mi­ni­mai apie emig­ra­ci­ją

Kel­mės ra­jo­ne, Ty­tu­vė­nų pa­šo­nė­je, gy­ve­nan­tis R. Kond­ro­tas – zoo­tech­ni­kas. Vos 22 me­tų iš­va­žia­vo į Vo­kie­ti­ją. Ten sep­ty­ne­rius me­tus dir­bo pas ūki­nin­kus.

Pas­kui pa­trau­kė šil­tes­ni kraš­tai. Dar sep­ty­ne­rius me­tus dar­ba­vo­si pas ūki­nin­ką Is­pa­ni­jo­je. Ūkio šei­mi­nin­kas au­gi­no 90 hek­ta­rų svo­gū­nų, 45 hek­ta­rus čes­na­kų, ki­tų dar­žo­vių. Sam­dė ke­tu­ris me­cha­ni­za­to­rius. Ri­mas bu­vo vie­nin­te­lis sve­tim­ša­lis. Ta­čiau šei­mi­nin­kas juo pa­si­ti­kė­da­vo la­biau­siai.

„Is­pa­nai, atė­jus pie­tų per­trau­kai ar pa­si­bai­gus dar­bo va­lan­doms, su­stab­dys trak­to­rių ir nė mi­nu­tės ne­dirbs il­giau. Nors li­ko gal­būt tik po­ra hek­ta­rų. Dėl to­kio ga­ba­liu­ko jie ki­tą die­ną vėl va­rys tech­ni­ką į tą pa­tį lau­ką. Tuo­met šei­mi­nin­kas sa­ky­da­vo: „Ri­mai, tu pa­baik, aš tau mo­kė­siu“. Aš ir pa­baig­da­vau, nors kar­tais už­truk­da­vau po ke­lias va­lan­das“, – pri­si­me­na po­nas Ri­mas.

Nors nuo tų lai­kų, kai dir­bo Is­pa­ni­jo­je, praė­jo de­šimt me­tų, ūkio sa­vi­nin­kas iki šiol pri­si­me­na lie­tu­vį. Pas­kam­bi­na, pri­me­na, jog bet ka­da ga­li pas jį at­va­žiuo­ti ir dirb­ti.

R. Kond­ro­tas ir pa­ts švie­siai pri­si­me­na Is­pa­ni­jo­je pra­leis­tą sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­nį. 2004 me­tais jis jau už­dirb­da­vo po pu­sant­ro tūks­tan­čio eu­rų. O pra­gy­ve­nti ten už­tek­da­vo ir 500. At­ly­gi­ni­mą mo­kė­da­vo kas sa­vai­tę.

Ri­mas dir­bo 180 ki­lo­met­rų nuo Mad­ri­do. Sa­vait­ga­lį darb­da­vys už­pil­da­vo į au­to­mo­bi­lį ku­ro, kad šei­ma ne­var­žo­mai ga­lė­tų pa­si­žval­gy­ti po Is­pa­ni­ją.

Būs­tą pir­ko gim­ti­nė­je

Is­pa­ni­jo­je Ri­mas su­ti­ko ir sa­vo žmo­ną Ilo­ną, ji iš Ry­gos su ma­ma at­vy­ko už­dar­biau­ti. Ten jiems gi­mė duk­ra Lau­ra, jai da­bar 13 me­tų.

Ta­čiau at­lie­ka­mus pi­ni­gus ty­tu­vė­niš­kis in­ves­ta­vo ne Is­pa­ni­jo­je, o Lie­tu­vo­je. Ty­tu­vė­nų pa­šo­nė­je esan­čia­me Ru­te­lių kai­me nu­si­pir­ko so­dy­bą.

Pir­ko ir že­mės, jei­gu kur ne­to­lie­se at­si­ras­da­vo lais­vas plo­tas. Vi­sus rei­ka­lus su­tvar­ky­da­vo Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tys tė­vai. Jie įsi­kū­rę ta­me pa­čia­me Ru­te­lių kai­me.

So­dy­bą jau­nie­ji Kond­ro­tai po tru­pu­tį gra­ži­no, sta­tė ūki­nius pa­sta­tus, kė­lė nau­jam gy­ve­ni­mui.

Is­pa­ni­jo­je dir­bo ne tik jis, bet ir dar trys jo bro­liai. Kai tė­vai, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, ne­be­ga­lė­jo ūki­nin­kau­ti, nu­spren­dė ūkį per­duo­ti vai­kams. Tuo­met vi­si bro­liai nu­ta­rė, jog ūkį rei­kia per­duo­ti Ri­mui.

Sug­rį­žę Ilo­na ir Ri­mas Kond­ro­tai pra­dė­jo kur­ti au­ga­li­nin­kys­tės ūkį. Da­bar tu­ri 37 hek­ta­rus nuo­sa­vos že­mės. Dar 49 hek­ta­rus nuo­mo­ja. Nors po­nia Ilo­na – mies­tie­tė, gi­mu­si ir užau­gu­si Ry­go­je, įpra­to prie kai­mo gy­ve­ni­mo ir kai­mo dar­bų. Iš­mo­ko vis­ką, ko rei­kia ūki­nin­kau­jant.

„Ry­ga man nie­kuo­met ne­pa­ti­ko, – at­vi­rau­ja mo­te­ris. – Per di­de­lis mies­tas.“

Mo­te­ris pui­kiai iš­mo­ko ir lie­tu­vių kal­bą.

Ilo­nos ma­ma ­li­ko gy­ven­ti Is­pa­ni­jo­je. Ten pa­dir­bė­ju­si vos de­vy­ne­rius me­tus, gau­na 450 eu­rų pen­si­ją. Be to, sau­sio ir lie­pos mė­ne­siais sen­jo­rams ten duo­da dvi­gu­bą pen­si­ją. Lat­vi­jo­je jos pen­si­ja bū­tų sie­ku­si tik apie 86 eu­rus.

Tą pa­tvir­ti­na ir Ri­mas. Jo ma­ma, ati­dir­bu­si 43 me­tus, gau­na vos 230 eu­rų pen­si­jos.

Kond­ro­tų šei­ma tvir­ti­na iš pra­džių ne­si­gai­lė­ję, kad su­grį­žo į Lie­tu­vą. Gy­ven­da­mi Is­pa­ni­jo­je ir sun­kiai dirb­da­mi, kad Lie­tu­vo­je ga­lė­tų įsi­reng­ti pa­do­res­nę pa­sto­gę, vis sva­jo­da­vo apie gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je.

Ta­čiau po eu­ro įve­di­mo gy­ve­ni­mas la­bai pa­sun­kė­jo. „Kar­tais vis­kas at­ro­do be­vil­tiš­ka“, – at­si­dūs­ta Ilo­na.

Ri­mas taip pat ap­gai­les­tau­ja no­rė­jęs su­kur­ti vers­lą. Ta­čiau jau nuo pir­mų die­nų pri­si­sta­tė kont­ro­lie­riai, pra­dė­jo fil­muo­ti. Ri­mas nu­si­spjo­vė ir ki­tą die­ną nu­trau­kė sa­vo veik­lą.

Sun­ko­ka šian­die­ni­nia­me kai­me ras­ti są­ži­nin­gų dar­bi­nin­kų, ku­rie su­ge­bė­tų ir no­rė­tų dirb­ti. Pap­ra­šai pa­gal­bos, o jau­nas vy­ru­kas at­sa­ko: „Ne­ga­liu pa­dė­ti. Va­kar iš­si­plo­viau gal­vą – pri­dul­kės.“

„O kam jam dirb­ti? – svars­to po­nas Ri­mas. – Juk gau­na pa­šal­pą.“

Ne­pai­sant sun­ku­mų, šei­ma įsi­ren­gė nau­ją erd­ves­nę so­dy­bą Kiau­no­rių kai­me. Ten da­lis jų že­mių, dau­giau erd­vės. Net­ru­kus tu­rė­tų iš­si­kraus­ty­ti į Kiau­no­rius. Da­lis daik­tų jau per­vež­ta. So­dy­bą Ru­te­lių kai­me nu­pir­ko šiuo me­tu Is­pa­ni­jo­je dir­ban­tis Ri­mo bro­lis.

Tik­ras me­džio­to­jas me­džio­ja su ska­li­kais

Nors Kond­ro­tų ūkis – au­ga­li­nin­kys­tės, Ri­mas li­ko iš­ti­ki­mas ir zoo­tech­ni­ko spe­cia­ly­bei. Jis vei­sia Lie­tu­vos ska­li­kus.

„Tik­ras vy­ras yra me­džio­to­jas, o tik­ras me­džio­to­jas me­džio­ja su ska­li­kais, – gir­dė­tą po­sa­kį ci­tuo­ja R. Kond­ro­tas. – Ska­li­kas, vy­da­ma­sis skir­tin­gus žvė­ris, skir­tin­gai ska­li­ja ir kei­čia tona­ci­ją. Jei­gu ve­ja­si kiš­kį, ska­li­ja plo­nai, jei­gu brie­dį, jo bal­sas iš­kart pa­sto­rė­ja. Me­džio­to­jas, bū­da­mas už šim­to met­rų, jau ži­no, ko­kį šo­vi­nį į šau­tu­vą įsi­dė­ti, nes ska­li­kas pra­ne­ša, ko­kį žvė­rį at­va­ro. „

Pir­ma­sis ska­li­kas Kond­ro­tų šei­mo­je at­si­ra­do prieš de­šimt me­tų, kai jie dar vi­sai ne­se­niai bu­vo grį­žę į Lie­tu­vą. Bu­vęs kla­sės drau­gas Ri­mą pa­kvie­tė į me­džiok­lę. Me­džio­to­jams pa­gel­bė­jo lai­kos ir ska­li­kai. Anks­čiau po­nas Ri­mas sva­jo­da­vo lai­ky­ti ir veis­ti Si­bi­ro lai­kas. Jos la­bai prie­rai­šios, mie­los. Ne­le­pios ir be­veik ne­tu­ri kai­lio li­gų.

Ta­čiau su­si­ža­vė­jo ska­li­kais. Drau­gas jam pa­do­va­no­jo ska­li­kų veis­lės ka­ly­tę Go­tą. Tuo­met jai rei­kė­jo ieš­ko­ti pa­ti­nė­lio. Jį nu­pir­ko Plun­gė­je ir pa­va­di­no Bak­su. Ska­li­kai la­bai po­pu­lia­rūs Že­mai­ti­jo­je.

Lie­tu­vo­je yra apie 500 ska­li­kų su kil­mės do­ku­men­tais. Bak­sas su­ge­ba pa­gal krau­jo kva­pą ap­tik­ti pa­šau­tą žvė­rį. Ri­mas pa­sa­ko­ja, jog Šiau­lių ap­skri­ty­je yra tik du to­kie šu­nys. To­dėl Ri­mas su ska­li­ku Bak­su daž­nai kvie­čia­mas į ki­tų ra­jo­nų bū­re­lių me­džiok­les.

„Ska­li­kai – mei­lūs, ne­puo­la žmo­gaus, bet drau­ge sar­gūs, la­bai jaut­rūs, tu­ri ge­rą uos­lę, – se­ną­ją lie­tu­viš­kų me­džiok­li­nių šu­nų veis­lę gi­ria me­džio­to­jas. – Juos la­bai ver­ti­na gru­zi­nai. Ska­li­kai tin­ka ga­ny­ti avis. Vil­kai su ska­li­kais su­si­dū­rę iš­si­gąs­ta, nes ska­li­kai tu­ri ru­das dė­mes virš akių. Pa­na­šu į ke­tu­rias akis.“

Užre­gist­ra­vo veis­ly­ną

R. Kond­ro­tas užre­gist­ra­vo veis­ly­ną „Lie­tu­vos ska­li­kai nuo Ty­tu­vė­nų“. Prik­lau­so ska­li­kų vei­sė­jų są­jun­gai. Šiuo me­tu tu­ri ke­tu­ris ska­li­kus ir tris Si­bi­ro lai­kas. Šu­niu­kų dar ne­daug te­par­da­vė. Pir­mie­ji iš­ke­lia­vo į Bal­ta­ru­si­ją. Už vie­ną šu­niu­ką ga­li­ma gau­ti apie 500 eu­rų. Juo­lab kad jų ska­li­kai – la­bai ge­ros veis­lės, da­ly­vau­ja pa­ro­do­se ir su­si­že­ria pri­zus.

Ka­ly­tė Go­ta po­rą kar­tų yra pri­pa­žin­ta ge­riau­sia sa­vo veis­lės at­sto­ve. Bak­sas ir Fik­sas tu­ri dar­bi­nių šu­nų dip­lo­mus. Per­nai su ska­li­kais su­me­džio­ti du vil­kai.

Nors veis­li­niai šu­nys la­bai mie­li, jų iš­lai­ky­mas ne­ma­žai kai­nuo­ja. Per me­tus jiems su­še­ria apie to­ną ir 200 ki­log­ra­mų sau­so mais­to. Dar ver­da ir ko­šių.

Kai au­gin­ti­niai su­ser­ga, rei­kia ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jo pa­gal­bos. Jo pa­slau­gos – ne­pi­gios. Bran­gūs ir vais­tai, o dar bran­ges­ni ty­ri­mai.

Ta­čiau au­gin­ti­nių ge­ro­vei Kond­ro­tų šei­ma pi­ni­gų ne­gai­li. Per­nai kaž­kas per tvo­rą įme­tė ma­žy­tį, ne­veis­li­nį, ser­gan­tį šu­ne­lį. Ir jį iš­gy­dė, da­bar lai­ko kam­ba­ry­je kaip ge­riau­sią drau­gą.

Au­to­rės nuo­tr.

Ri­mas Kond­ro­tas iš ūkio dar­bų kas­dien sku­ba prie sa­vo au­gin­ti­nių ska­li­kų.

Ilo­na ir Ri­mas Kond­ro­tai sau­lė­tą­ją Is­pa­ni­ją iš­kei­tė į Lie­tu­vą ir gim­tą­ją že­mę. Nors ūki­nin­kau­ti ne­leng­va, sa­ko, jog sa­va­me kraš­te, tarp sa­vų žmo­nių sma­giau gy­ven­ti. Ir sa­va kal­ba pa­to­giau kal­bė­ti.

Grį­žęs į tė­viš­kę Ri­mas Kond­ro­tas įgy­ven­di­no se­ną sa­vo sva­jo­nę lai­ky­ti Si­bi­ro lai­kų.

Ska­li­kas – gra­žus, pro­tin­gas, me­džiok­lei la­bai tin­ka­mas že­mai­tiš­kos veis­lės šuo.