
Naujausios
Lietuva – vietoj saulėtos Ispanijos
Rimas Kondrotas gyveno užsienyje. Iš pradžių Vokietijoje, paskui – Ispanijoje. Prieš dešimt metų grįžo namo. Septyniasdešimties metų tėvas jam perdavė savo ūkį.
Nors svetur vyras patyrė mažiau rūpesčių ir finansinių problemų negu gimtojoje šalyje, tačiau čia jaučiasi savo žemės šeimininku, gali kalbėti gimtąja kalba, gyventi savo namuose, medžioti ir turėti pomėgių.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Šviesūs prisiminimai apie emigraciją
Kelmės rajone, Tytuvėnų pašonėje, gyvenantis R. Kondrotas – zootechnikas. Vos 22 metų išvažiavo į Vokietiją. Ten septynerius metus dirbo pas ūkininkus.
Paskui patraukė šiltesni kraštai. Dar septynerius metus darbavosi pas ūkininką Ispanijoje. Ūkio šeimininkas augino 90 hektarų svogūnų, 45 hektarus česnakų, kitų daržovių. Samdė keturis mechanizatorius. Rimas buvo vienintelis svetimšalis. Tačiau šeimininkas juo pasitikėdavo labiausiai.
„Ispanai, atėjus pietų pertraukai ar pasibaigus darbo valandoms, sustabdys traktorių ir nė minutės nedirbs ilgiau. Nors liko galbūt tik pora hektarų. Dėl tokio gabaliuko jie kitą dieną vėl varys techniką į tą patį lauką. Tuomet šeimininkas sakydavo: „Rimai, tu pabaik, aš tau mokėsiu“. Aš ir pabaigdavau, nors kartais užtrukdavau po kelias valandas“, – prisimena ponas Rimas.
Nors nuo tų laikų, kai dirbo Ispanijoje, praėjo dešimt metų, ūkio savininkas iki šiol prisimena lietuvį. Paskambina, primena, jog bet kada gali pas jį atvažiuoti ir dirbti.
R. Kondrotas ir pats šviesiai prisimena Ispanijoje praleistą savo gyvenimo tarpsnį. 2004 metais jis jau uždirbdavo po pusantro tūkstančio eurų. O pragyventi ten užtekdavo ir 500. Atlyginimą mokėdavo kas savaitę.
Rimas dirbo 180 kilometrų nuo Madrido. Savaitgalį darbdavys užpildavo į automobilį kuro, kad šeima nevaržomai galėtų pasižvalgyti po Ispaniją.
Būstą pirko gimtinėje
Ispanijoje Rimas sutiko ir savo žmoną Iloną, ji iš Rygos su mama atvyko uždarbiauti. Ten jiems gimė dukra Laura, jai dabar 13 metų.
Tačiau atliekamus pinigus tytuvėniškis investavo ne Ispanijoje, o Lietuvoje. Tytuvėnų pašonėje esančiame Rutelių kaime nusipirko sodybą.
Pirko ir žemės, jeigu kur netoliese atsirasdavo laisvas plotas. Visus reikalus sutvarkydavo Lietuvoje gyvenantys tėvai. Jie įsikūrę tame pačiame Rutelių kaime.
Sodybą jaunieji Kondrotai po truputį gražino, statė ūkinius pastatus, kėlė naujam gyvenimui.
Ispanijoje dirbo ne tik jis, bet ir dar trys jo broliai. Kai tėvai, sulaukę garbaus amžiaus, nebegalėjo ūkininkauti, nusprendė ūkį perduoti vaikams. Tuomet visi broliai nutarė, jog ūkį reikia perduoti Rimui.
Sugrįžę Ilona ir Rimas Kondrotai pradėjo kurti augalininkystės ūkį. Dabar turi 37 hektarus nuosavos žemės. Dar 49 hektarus nuomoja. Nors ponia Ilona – miestietė, gimusi ir užaugusi Rygoje, įprato prie kaimo gyvenimo ir kaimo darbų. Išmoko viską, ko reikia ūkininkaujant.
„Ryga man niekuomet nepatiko, – atvirauja moteris. – Per didelis miestas.“
Moteris puikiai išmoko ir lietuvių kalbą.
Ilonos mama liko gyventi Ispanijoje. Ten padirbėjusi vos devynerius metus, gauna 450 eurų pensiją. Be to, sausio ir liepos mėnesiais senjorams ten duoda dvigubą pensiją. Latvijoje jos pensija būtų siekusi tik apie 86 eurus.
Tą patvirtina ir Rimas. Jo mama, atidirbusi 43 metus, gauna vos 230 eurų pensijos.
Kondrotų šeima tvirtina iš pradžių nesigailėję, kad sugrįžo į Lietuvą. Gyvendami Ispanijoje ir sunkiai dirbdami, kad Lietuvoje galėtų įsirengti padoresnę pastogę, vis svajodavo apie gyvenimą Lietuvoje.
Tačiau po euro įvedimo gyvenimas labai pasunkėjo. „Kartais viskas atrodo beviltiška“, – atsidūsta Ilona.
Rimas taip pat apgailestauja norėjęs sukurti verslą. Tačiau jau nuo pirmų dienų prisistatė kontrolieriai, pradėjo filmuoti. Rimas nusispjovė ir kitą dieną nutraukė savo veiklą.
Sunkoka šiandieniniame kaime rasti sąžiningų darbininkų, kurie sugebėtų ir norėtų dirbti. Paprašai pagalbos, o jaunas vyrukas atsako: „Negaliu padėti. Vakar išsiploviau galvą – pridulkės.“
„O kam jam dirbti? – svarsto ponas Rimas. – Juk gauna pašalpą.“
Nepaisant sunkumų, šeima įsirengė naują erdvesnę sodybą Kiaunorių kaime. Ten dalis jų žemių, daugiau erdvės. Netrukus turėtų išsikraustyti į Kiaunorius. Dalis daiktų jau pervežta. Sodybą Rutelių kaime nupirko šiuo metu Ispanijoje dirbantis Rimo brolis.
Tikras medžiotojas medžioja su skalikais
Nors Kondrotų ūkis – augalininkystės, Rimas liko ištikimas ir zootechniko specialybei. Jis veisia Lietuvos skalikus.
„Tikras vyras yra medžiotojas, o tikras medžiotojas medžioja su skalikais, – girdėtą posakį cituoja R. Kondrotas. – Skalikas, vydamasis skirtingus žvėris, skirtingai skalija ir keičia tonaciją. Jeigu vejasi kiškį, skalija plonai, jeigu briedį, jo balsas iškart pastorėja. Medžiotojas, būdamas už šimto metrų, jau žino, kokį šovinį į šautuvą įsidėti, nes skalikas praneša, kokį žvėrį atvaro. „
Pirmasis skalikas Kondrotų šeimoje atsirado prieš dešimt metų, kai jie dar visai neseniai buvo grįžę į Lietuvą. Buvęs klasės draugas Rimą pakvietė į medžioklę. Medžiotojams pagelbėjo laikos ir skalikai. Anksčiau ponas Rimas svajodavo laikyti ir veisti Sibiro laikas. Jos labai prieraišios, mielos. Nelepios ir beveik neturi kailio ligų.
Tačiau susižavėjo skalikais. Draugas jam padovanojo skalikų veislės kalytę Gotą. Tuomet jai reikėjo ieškoti patinėlio. Jį nupirko Plungėje ir pavadino Baksu. Skalikai labai populiarūs Žemaitijoje.
Lietuvoje yra apie 500 skalikų su kilmės dokumentais. Baksas sugeba pagal kraujo kvapą aptikti pašautą žvėrį. Rimas pasakoja, jog Šiaulių apskrityje yra tik du tokie šunys. Todėl Rimas su skaliku Baksu dažnai kviečiamas į kitų rajonų būrelių medžiokles.
„Skalikai – meilūs, nepuola žmogaus, bet drauge sargūs, labai jautrūs, turi gerą uoslę, – senąją lietuviškų medžioklinių šunų veislę giria medžiotojas. – Juos labai vertina gruzinai. Skalikai tinka ganyti avis. Vilkai su skalikais susidūrę išsigąsta, nes skalikai turi rudas dėmes virš akių. Panašu į keturias akis.“
Užregistravo veislyną
R. Kondrotas užregistravo veislyną „Lietuvos skalikai nuo Tytuvėnų“. Priklauso skalikų veisėjų sąjungai. Šiuo metu turi keturis skalikus ir tris Sibiro laikas. Šuniukų dar nedaug tepardavė. Pirmieji iškeliavo į Baltarusiją. Už vieną šuniuką galima gauti apie 500 eurų. Juolab kad jų skalikai – labai geros veislės, dalyvauja parodose ir susižeria prizus.
Kalytė Gota porą kartų yra pripažinta geriausia savo veislės atstove. Baksas ir Fiksas turi darbinių šunų diplomus. Pernai su skalikais sumedžioti du vilkai.
Nors veisliniai šunys labai mieli, jų išlaikymas nemažai kainuoja. Per metus jiems sušeria apie toną ir 200 kilogramų sauso maisto. Dar verda ir košių.
Kai augintiniai suserga, reikia veterinarijos gydytojo pagalbos. Jo paslaugos – nepigios. Brangūs ir vaistai, o dar brangesni tyrimai.
Tačiau augintinių gerovei Kondrotų šeima pinigų negaili. Pernai kažkas per tvorą įmetė mažytį, neveislinį, sergantį šunelį. Ir jį išgydė, dabar laiko kambaryje kaip geriausią draugą.
Autorės nuotr.
Rimas Kondrotas iš ūkio darbų kasdien skuba prie savo augintinių skalikų.
Ilona ir Rimas Kondrotai saulėtąją Ispaniją iškeitė į Lietuvą ir gimtąją žemę. Nors ūkininkauti nelengva, sako, jog savame krašte, tarp savų žmonių smagiau gyventi. Ir sava kalba patogiau kalbėti.
Grįžęs į tėviškę Rimas Kondrotas įgyvendino seną savo svajonę laikyti Sibiro laikų.
Skalikas – gražus, protingas, medžioklei labai tinkamas žemaitiškos veislės šuo.