Naujausios
Lietūs žlugdo durpių pramonę
„Tytuvėnų durpių“ bendrovė, priklausanti Vokietijos įmonių grupei „Tupag“, jau baigia perdirbti šį sezoną surinktas durpes. Žiemą žaliavos neturės, gamyba nutrūks. 31 žmogus iki kito sezono pradžios nebeturės darbo. Sezonas trunka apie keturis mėnesius. Šiemet durpes rinkti buvo įmanoma tik vieną mėnesį. Kitus tris mėnesius trukdė lietūs.
Ūkininkams dėl nepalankių gamtinių sąlygų ketinama kompensuoti bent dalį nuostolių. Tuo tarpu durpių pramonei atvirkščiai – nuo 14 centų iki 1 euro padidintas mokestis už kiekvieną kubinį metrą naudingų iškasenų. Padidinus žemės vertę, išaugo žemės mokestis.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Žmonės gali likti be darbo
„Tytuvėnų durpių“ direktorius Alfredas Asminavičius nežino, kaip reikės per žiemą išlaikyti darbininkus. Gamybai reikalinga žaliava jau baigiasi. Naujas durpių rinkimo sezonas prasidės tik ateinančių metų gegužės mėnesį.
Dėl lietingų dienų šiemet surinkta tik pusė planuoto surinkti durpių kiekio. Per keturis mėnesius trunkantį sezoną durpes buvo įmanoma rinkti tik mėnesį.
Panaši situacija nutinka jau ne pirmą kartą. Septyneri pastarieji metai – nepalankūs durpių pramonei. Dažni lietūs durpynus paverčia pelkėmis. Nusausinimo sistemos nespėja sugerti vandens.
Ankstesniais metais nuostolius padengdavo „Tupag“ įmonių grupės savininkai. Koks bus šiemet jų sprendimas direktorius dar nežino. Jei pagalbos nesulauks, teks atleisti darbininkus, o pavasarį iš naujo formuoti kolektyvą.
„Galbūt pavyktų laikinai pristabdyti įmonės veiklą. Darbuotojai registruotųsi darbo biržoje. Bet daugelis gyvena kaime, turi žemės, negautų bedarbio pašalpos“, – svarsto direktorius.
Mėnesiui reikia 5 – 6 tūkstančių kubų žaliavos. Turimų resursų geriausiu atveju užteks iki ateinančių metų sausio.
Nepalankūs orai ir kitos permainos naikina durpių pramonę. A. Asminavičius prisimena, jog tuomet, kai jis pagal paskyrimą atvažiavo dirbti į Tytuvėnus, Lietuvoje veikė 11 stambių durpių įmonių. Dabar durpių briketus gamina tik tytuvėniškiai ir viena bendrovė Telšių rajone.
Kauno technologijų universitete neberuošiami ir durpių pramonės inžinieriai.
Pusbrikečiai – Lietuvai, durpės – Vokietijai
Bendrovė durpes renka iš Šiluvos ir Tytuvėnų tyrelio durpynų. Iš Tytuvėnų tyrelyje surinktų durpių gaminami pusbrikečiai. Jų parduodama apie 2000 tonų per metus.
Šiluvos durpės fasuojamos ir penkių kubinių metrų pakuotėse išvežamos į Vokietiją. „Tupago“ antrinė įmonė „Vogteier Edenwerk“ iš jų gamina substratą augalams.
Už eksploatuojamus žemės plotus ir naudingas iškasenas įmonė moka žemės ir naudingų iškasenų mokesčius.
Anksčiau žemės mokestis nesiekdavo penkių tūkstančių eurų, šiemet, nekilnojamojo turto registrų centrui padidinus žemės vertę, padidėjo ir žemės mokestis, kuris sudaro kelis procentus nuo žemės vertės. Įmonė gavo mokėjimo pranešimą, kuriame nurodyta sumokėti 11 tūkstančių eurų žemės mokesčio.
„Parašiau prašymą, kad įmonę atleistų nuo žemės mokesčio, nes dėl gamtinių sąlygų situacija labai bloga. Bet jokio atsakymo dar negavau. O mokestį reikia sumokėti iki lapkričio 15 dienos“, – pasakojo A. Asminavičius.
Padidintas ir naudingųjų iškasenų mokestis. Anksčiau už vieną iškastą kubinį metrą durpių, panaudotą Lietuvoje, įmonė mokėdavo 14 centų, dabar šis mokestis pakeltas iki euro.
Konkurencija su baltarusiais
Pastaruoju metu pusbrikečių gamyba tampa nuostolinga. „Laikraščiuose septyni – aštuoni skelbimai, kad parduodami baltarusiški briketai ir vienas, kad lietuviški, – apie konkurenciją kalba „Tytuvėnų durpių“ direktorius. – Baltarusijoje kuras pigus. Pasinaudodami tuo, kad netoli Tytuvėnų geležinkelio stotis, vietos verslininkai parsiveža vagonus baltarusiškų briketų ir jais prekiauja.“
Norėdama atlaikyti konkurenciją, „Tytuvėnų durpių“ bendrovė toną pusbrikečių turi parduoti pigiau nei savikaina.
Konkurenciją aštrina ir tai, kad daugėja kitų kuro rūšių. Jaunesni vartotojai renkasi granules ir kitokį patogesnį kurą. Vyresnio amžiaus žmonių, kuriems ši kuro rūšis labiausiai priimtina, mažėja.
Brangiausia išlaikyti „siauruką“
Nuo 2006 – ųjų metų „Tytuvėnų durpių“ bendrovę nuomavusi, o 2011 – aisiais nupirkusi Vokietijos įmonė „Tupag“ norėtų atsisakyti siaurojo geležinkelio, kuriuo tytuvėniškiai pusbrikečių gamybai atsiveža durpių žaliavą. Atstumas apie 10 kilometrų. Pasirodo, „siauruko“ išlaikymas sudaro vieną iš didžiausių pusbrikečių gamybos kaštų dalių. Pabėgiai pūva. Dalį jų reikia kiekvieną pavasarį pakeisti. Tai kainuoja gana brangiai.
Bendrovė turi šilumvežį ir apie 40 vagonų durpėms vežti . Kiekviename telpa po 12,5 tonos žaliavos.
Šilumvežio mašinistui Klemensui Kneižiui – jau 76 metai. Kai jis nebegalės dirbti, nebus kam jo pakeisti.
Pusbrikečių gamybą brangina ir tai, kad reikia labai daug technikos. Technika reikalauja degalų. O jų lengvatinėmis sąlygomis kaip ūkininkai, durpių pramonė negauna.
Durpių ištekliai dar nesibaigia
Nors pusbrikečių gamyba ir nuostolinga, įmonė „Tupag“ dengia nuostolius, nes jai durpės reikalingos substratams.
Šiomis dienomis tarp tytuvėniškių verslininkų pasklido kalbos, jog pusbrikečių gamyba perkeliama į Latviją.
Apie tai paklaustas A. Asminavičius tvirtino pirmą kartą girdintis tokią informaciją. „Gamybos perkelti neįmanoma. Cechai Tytuvėnuose, durpynai Tytuvėnuose.“
Be to, Šiluvos ir Tytuvėnų durpynuose dar yra didžiuliai klodai žaliavos. Šiluvoje – apie 7 milijonai kubinių metrų, Tytuvėnų tyrelyje – milijonas 852 kubiniai metrai dar neiškastų durpių.
Per metus iškasama tik apie 100 tūkstančių kubinių metrų. Be to, eksploatuotus durpynus tektų rekultivuoti: Šiluvoje užpilti vandeniu, o Tytuvėnuose apsodinti mišku. Tam reikėtų didžiulių investicijų. Šiluvos durpyno plotas 585 hektarai, Tytuvėnų – 207.
Autorės nuotr.
„Tytuvėnų durpių“ bendrovės direktorius Alfredas Asminavičius sako, jog bendrovėje dirba 31 žmogus: dalis darbininkų, dalis administracijos atstovų, vertėjų, meistrų. Kadangi trūksta žaliavos, gali tekti stabdyti bendrovės veiklą.
