Laima Andrikienė: 2017-ieji – didelių iššūkių laikas

Lai­ma And­ri­kie­nė: 2017-ie­ji – di­de­lių iš­šū­kių lai­kas

Šią sa­vai­tę iš­rink­tas nau­jas ES Par­la­men­to pir­mi­nin­kas cent­ro de­ši­nės po­li­ti­kas An­to­nio Ta­ja­ni. Tai su­tei­kia vil­ties, jog ES rim­tai rea­guos į iš­šū­kius, su ku­riais ji su­si­du­ria. O tų iš­šū­kių daug – tai „Bre­xi­tas“, ag­re­sy­vi Ru­si­jos po­li­ti­ka, ne­ži­no­my­bė po rin­ki­mų Ru­si­jo­je. Vi­sos šios pro­ble­mos tie­sio­giai pa­lies ir Lie­tu­vą.

Su eu­ro­par­la­men­ta­re Lai­ma And­ri­kie­ne kal­ba­si žur­na­lis­tas Zig­mas Pau­lai­tis.

– Praė­ju­sią sa­vai­tę bu­vo iš­rink­ta nau­ja Eu­ro­pos Par­la­men­to va­do­vy­bė. Kaip ver­ti­na­te rin­ki­mų re­zul­ta­tus?

– Džiau­giuo­si re­zul­ta­tais – ką čia slėp­ti! Eu­ro­pos Par­la­men­to pir­mi­nin­ku ta­po pa­ty­ręs po­li­ti­kas, ma­no po­li­ti­nės šei­mos – cent­ro de­ši­nės – at­sto­vas ir ge­ras Lie­tu­vos drau­gas ita­las An­to­nio Ta­ja­ni. Pas­ku­ti­nia­me rin­ki­mų eta­pe, ku­ria­me iš sep­ty­nių kan­di­da­tų be­li­ko du, jis įvei­kė So­cia­lis­tų frak­ci­jos ly­de­rį G. Pit­tel­lą.

Pas­ta­ruo­sius dve­jus su pu­se me­tų A. Ta­ja­ni bu­vo EP vi­ce­pir­min­kas, prieš tai dau­giau nei pen­ke­rius me­tus – Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos na­rys, dar prieš tai, nuo 2004 iki 2008 m. – ma­no ko­le­ga Eu­ro­pos Par­la­men­te. Pa­gal pro­fe­si­ją jis yra žur­na­lis­tas – ir ge­ras žur­na­lis­tas: pir­mą kar­tą ta­pęs Ita­li­jos prem­je­ru jo pro­fe­sio­na­lu­mą įver­ti­no ir Sil­vio Ber­lus­co­ni, pa­si­rin­kęs A. Ta­ja­ni sa­vo at­sto­vu spau­dai. Tie­sa, An­to­nio tas pa­rei­gas ėjo tik 1994–1995 me­tais...

Ver­ti­nant pla­tes­nia­me kon­teks­te bū­ti­na pa­ste­bė­ti, kad nuo da­bar vi­soms svar­biau­sioms Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­joms va­do­vau­ja cent­ro de­ši­nės at­sto­vai: Eu­ro­pos Ko­mi­si­jai ir to­liau va­do­vaus liuk­sem­bur­gie­tis J.-C. Junckeris, ES Ta­ry­bai – len­kas D. Tuskas, Eu­ro­pos Par­la­men­tui – ita­las A. Ta­ja­ni.

Svar­bu tai, kad Eu­ro­pos Par­la­men­te, so­cia­lis­tams ne­to­lia­re­giš­kai su­grio­vus va­di­na­mąją Di­džią­ją koa­li­ci­ją (Eu­ro­pos liau­dies par­ti­ja, So­cia­lis­tai ir de­mok­ra­tai, re­miant li­be­ra­lams), ku­ri gy­va­vo nuo 2004 me­tų, su­si­for­ma­vo nau­ja proeu­ro­pie­tiš­ka koa­li­ci­ja, ku­rią su­da­ro di­džiau­sio­ji EP frak­ci­ja – Eu­ro­pos liau­dies par­ti­ja (krikš­čio­nys de­mok­ra­tai) – kar­tu su Li­be­ra­lų frak­ci­ja, o mū­sų są­jun­gą re­mia Eu­ro­pos re­for­mis­tai ir kon­ser­va­to­riai. Eu­ro­pos liau­dies par­ti­jos ir Li­be­ra­lų są­jun­ga su­tvir­tin­ta for­ma­laus bend­ra­dar­bia­vi­mo su­si­ta­ri­mo pa­si­ra­šy­mu, ku­ris lei­do ne tik pa­siek­ti A. Ta­ja­ni per­ga­lės rin­ki­muo­se, bet cent­ro de­ši­nie­siems leis iš­sau­go­ti ir D. Tus­ką ES Ta­ry­bos va­do­vo po­ste, į ku­rį jau kė­si­no­si so­cia­lis­tai.

Tai­gi, Eu­ro­pos cent­ro de­ši­nė pri­siė­mė visą at­sa­ko­my­bę už ES ir jos ar­ti­miau­sią dve­jų su pu­se me­tų atei­tį. Sup­ran­ta­ma, kad va­do­vau­ti Eu­ro­pos Są­jun­gai šiais ypač ne­ra­miais po­pu­liz­mo, ekst­re­miz­mo ir te­ro­riz­mo au­gi­mo, „Brexit’o“ lai­kais yra ypa­č sun­ki už­duo­tis, to­dėl džiau­giuo­si, kad ES sto­ja va­do­vau­ti aiš­kiai proeu­ro­pie­tiš­kos, konst­ruk­ty­vios, už stip­rią ES ko­vo­jan­čios po­li­ti­nės jė­gos. Ti­kiuo­si, kad jos lai­mės ir Eu­ro­pos Par­la­men­to rin­ki­mus, vyk­sian­čius po dve­jų su pu­se me­tų, 2019-ai­siais.

Ne­nus­teb­siu, jei at­si­ga­vu­si po pra­lai­mė­ji­mo EP pir­mi­nin­ko rin­ki­muo­se So­cia­lis­tų ir de­mok­ra­tų frak­ci­ja nu­tars jung­tis į proeu­ro­pie­tiš­ką koa­li­ci­ją kar­tu su krikš­čio­ni­mis de­mok­ra­tais, li­be­ra­lais ir kon­ser­va­to­riais. Da­bar­ti­nė pra­lai­mė­ji­mą pa­ty­ru­sio jų ly­de­rio am­bi­ci­ja telk­ti vi­sus kai­riuo­sius, įskai­tant kraš­tu­ti­nę kai­rę, ko­vai su Eu­ro­pos cent­ro de­ši­ne yra ne­to­lia­re­giš­ka, ve­dan­ti šią par­ti­ją į dar di­des­nę kri­zę.

– Ką šiuo me­tu lai­ky­tu­mė­te di­džiau­siais iš­šū­kiais Eu­ro­pos Są­jun­gai? Kaip su jais bū­tų ga­li­ma do­ro­tis?

– Be abe­jo­nės, di­džiau­sias iš­šū­kis yra Brexit’as, Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės pi­lie­čių re­fe­ren­du­me pa­reikš­tas no­ras pa­lik­ti ES. JK prem­je­rė The­re­sa May sa­vo kal­bo­je sau­sio 17 d. at­sklei­dė, kad Bri­ta­ni­ja sie­kia vi­siš­ko pa­si­trau­ki­mo iš ES ir jo­kių tar­pi­nių va­rian­tų ne­ver­ta ti­kė­tis. O tai reiš­kia, kad ES ir Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės lau­kia sun­kios ir il­gos de­ry­bos. Ki­tas iš­šū­kis – sun­kiai pro­gno­zuo­ja­mas nau­jo­sios JAV ad­mi­nist­ra­ci­jos el­ge­sys. Dar vie­nas di­de­lis iš­šū­kis – ag­re­sy­vi, pro­vo­kuo­jan­ti Ru­si­jos po­li­ti­ka. Pui­kiai ži­no­mi to­kio Ru­si­jos el­ge­sio mo­ty­vai, Ru­si­jos in­te­re­sai. Tai – ki­ta pa­sau­lio tvar­ka, pa­sau­lis, ku­ria­me Ru­si­ja vai­din­tų ne re­gio­ni­nės žai­dė­jos, o pa­sau­li­nio mas­to žai­dė­jos vaid­me­nį.

Ki­ti iš­šū­kiai sly­pi Eu­ro­pos Są­jun­gos vi­du­je. So­cia­li­nė ne­ly­gy­bė, vis dar jau­čia­mos fi­nan­si­nės kri­zės pa­sek­mės, jau­ni­mo ne­dar­bas su­tei­kia ga­li­my­bes atei­ti į val­džią po­pu­lis­ti­nėms par­ti­joms, ku­rios leng­va ran­ka žars­to pa­ža­dus aki­mirks­niu iš­spręs­ti pro­ble­mas. To­dėl rin­ki­mai Olan­di­jo­je (ko­vo 15 d.), Pran­cū­zi­jo­je (pir­ma­sis pre­zi­den­to rin­ki­mų tu­ras – ba­lan­džio 23 d.), Vo­kie­ti­jo­je (šių me­tų ru­de­nį), ga­li­mas da­ly­kas – ir Ita­li­jo­je yra la­bai rim­ti iš­šū­kiai tra­di­ci­nėms par­ti­joms, ga­lin­tys es­min­gai nu­lem­ti vi­sos ES atei­tį.

– Ru­si­ja, kaip jūs pa­ti esa­te ne kar­tą sa­kiu­si, sie­kia pa­keis­ti nu­si­sto­vė­ju­sią pa­sau­lio tvar­ką. Žvel­giant į pa­sta­rų­jų me­tų įvy­kius at­ro­do, kad jai se­ka­si. Ko­dėl Va­ka­rų de­mok­ra­ti­jos to­kios silp­nos?

– Taip, to­kių am­bi­ci­jų Krem­liaus šei­mi­nin­kas ir jo bend­ra­min­čiai net ne­sle­pia. Ru­si­jos eko­no­mi­ka yra silp­na, ES už Ru­si­ją eko­no­miš­kai ga­lin­ges­nė 15 kar­tų. Ta­čiau di­de­lis ga­lios troš­ki­mas yra Ru­si­jos ar­se­na­le. Gy­ve­na­me su­dė­tin­gu lai­ko­tar­piu, ir ga­li at­ro­dy­ti, kad iš tik­rų­jų au­to­ri­ta­ri­nei Ru­si­jai pa­vyks­ta pa­siek­ti sa­vo geo­po­li­ti­nių tiks­lų. Tu­ri­me su­vok­ti, kad mes jau esa­me ka­re. Ir tai ne tik in­for­ma­ci­nis ka­ras, tai – ir hib­ri­di­nis ka­ras.

Ne­se­niai Eu­ro­pos Par­la­men­te pa­ren­gė­me ir priė­mė­me svar­bų do­ku­men­tą šiuo klau­si­mu. Apsk­ri­tai pa­sakysiu, kad nie­ka­da iki šio­lei nuo ma­no dar­bo Eu­ro­pos Par­la­men­te pra­džios tiek daug dė­me­sio ES sau­gu­mui ir gy­ny­bai ne­bu­vo ski­ria­ma, bu­vo ma­no­ma, kad pa­kan­ka NA­TO. Da­bar gi sau­gu­mo ir gy­ny­bos klau­si­mai yra vie­ni prio­ri­te­ti­nių. Tu­ri­me su­si­tvar­ky­ti taip, kad ga­li­mos pro­vo­ka­ci­jos ir ne­ti­kė­tu­mai bū­tų ne­bai­sūs.

ES vals­ty­bės na­rės ski­ria mil­ži­niš­kas lė­šas gy­ny­bai, bet iša­na­li­za­vus, kaip at­ro­do mū­sų vals­ty­bių ka­riuo­me­nių pa­si­ren­gi­mas, tuo la­biau, kad dau­gu­ma ES na­rių yra ir NA­TO na­rės, op­ti­miz­mo lie­ka ne­daug. Gink­luo­tės skir­tin­gos, ka­ri­nė tech­ni­ka skir­tin­ga, daug dub­lia­vi­mo ir pra­stos koor­di­na­ci­jos, ku­ri rei­ka­lui esant ne­leis­tų bū­ti mak­si­ma­liai efek­ty­viems. Ži­no­ma, ne­de­mok­ra­ti­nė Ru­si­ja ga­li skir­ti dau­giau lė­šų ka­rui bei ka­ri­nių pa­jė­gu­mų vys­ty­mui. Ta­čiau is­to­ri­ja ro­do, kad de­mok­ra­ti­ja ga­lų ga­le trium­fuo­ja. Nes­var­bu, kad iš pir­mo žvilgs­nio ji at­ro­do silp­na.

– Ar Lie­tu­va pa­si­ruo­šu­si su­tik­ti ky­lan­čius iš­šū­kius? Ką tu­rė­tų da­ry­ti mū­sų po­li­ti­kai?

– Lie­tu­va su­vo­kia pa­dė­ties rim­tu­mą. Stip­riai di­di­na­mos iš­lai­dos gy­ny­bai, nors ir to­liau jos ne­sie­kia 2 pro­c. BVP kaip esa­me įsi­pa­rei­go­ję NA­TO. Ta­čiau pa­di­dė­ji­mas yra aki­vaiz­dus: 2017 m. Lie­tu­va nu­ma­čiu­si gy­ny­bai skir­ti 723,5 mi­li­jo­no eu­rų (2016 m. – 575,2 mln. eu­rų), o prieš ket­ve­rius me­tus Lie­tu­vos iš­lai­dos gy­ny­bai te­bu­vo apie 250 mi­li­jo­nų eu­rų.

Lie­tu­va yra ES pa­ri­bio, pa­sie­nio vals­ty­bė. Man pa­ra­dok­sa­liai at­ro­do tai, kad jei NA­TO svar­bą Lie­tu­vos vi­suo­me­nė su­pran­ta, tai Eu­ro­pos Są­jun­ga daž­no­kai iš­slys­ta iš dė­me­sio cent­ro. ES su­pran­ta­ma kaip kaž­kas to­kio, kas nė­ra ypač svar­bu, už­mirš­tant, kad jau pa­ts bu­vi­mas ES na­re su­tei­kia sau­gu­mo ga­ran­ti­jas, jau ne­kal­bant apie ki­tus pri­va­lu­mus ir lais­ves, ku­rio­mis ga­li­me nau­do­tis.

– Kai ku­rie Sei­mo na­riai pra­kal­bo apie san­ty­kių, bent jau kul­tū­ri­nių, su Ru­si­ja gi­mi­mą. Ar pri­ta­ria­te šiai ini­cia­ty­vai?

– Kaip ga­liu pri­tar­ti tam, kas yra ne­rea­lu? Aki­vaiz­du, kad Ru­si­jo­je ne­li­ko nė vie­nos vie­šo­jo gy­ve­ni­mo sri­ties, ku­rios ne­kont­ro­liuo­tų Krem­lius. O V. Pu­ti­no tiks­lai, kaip jau mi­nė­jau, yra ki­to­kie nei kul­tū­ri­nis bend­ra­dar­bia­vi­mas. Ko­kie ga­li bū­ti par­la­men­ti­niai ry­šiai su Ru­si­jos Dū­ma, į ku­rią pa­te­ko tik V. Pu­ti­no re­ži­mą re­mian­tys po­li­ti­kai? Tik tie, kas pa­mir­šo Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją ar­ba 1991-ųjų sau­sio įvy­kius, ga­li pa­ti­kė­ti drau­gys­tės su šian­die­ni­ne, V. Pu­ti­no kont­ro­liuo­ja­ma Ru­si­jos Dū­ma idė­ja.

– Ar lie­tu­viai kaip tau­ta, o Lie­tu­va kaip vals­ty­bė tu­ri per­spek­ty­vas, esant da­bar­ti­nei emig­ra­ci­jai? Ko­kie ga­li­mi ke­liai jai stab­dy­ti?

– Emig­ra­ci­jos di­na­mi­ka yra tra­giš­ka. Tai ži­no kiek­vie­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis ir vi­sas po­li­ti­nis eli­tas. Ta­čiau kol kas tik kal­ba­ma, o ne da­ro­ma. Bū­ki­me rea­lis­tai: kol Lie­tu­vo­je at­ly­gi­ni­mai bus ke­lis kar­tus ma­žes­ni nei Bri­ta­ni­jo­je, Ai­ri­jo­je ar Vo­kie­ti­jo­je, žmo­nės emig­ruos. Vie­nin­te­lis ke­lias stab­dy­ti emig­ra­ci­ją yra eko­no­mi­kos ir at­ly­gi­ni­mų au­gi­mas Lie­tu­vo­je, ryškus gy­ve­ni­mo ly­gio ki­li­mas, nea­ti­dė­lio­jant jo de­šimt­me­čiams. To įma­no­ma pa­siek­ti tik pri­trau­kiant rim­tas už­sie­nio in­ves­ti­ci­jas. Be to, bū­ti­na vyk­dy­ti rim­tą emig­ra­ci­jos stab­dy­mo / grį­ži­mo į tė­vy­nę ska­ti­ni­mo pro­gra­mą. To­kios pro­gra­mos nė­ra ir neaiš­ku, ka­da bus. Emig­ra­ci­ja stab­do ir in­ves­ti­ci­jas, nes emig­ruo­ja ne tik pa­pras­tus dar­bus dir­ban­tys žmo­nės, bet ir pa­tys ga­biau­sie­ji bei la­biau­siai iš­si­moks­li­nę.

Eu­ro­par­la­men­ta­rė dr. Lai­ma And­ri­kie­nė.