Naujausios
Kūrybos žodį išleido į laisvę
„Šiaulių krašto“ prenumeratorė Vera Byčiutė — Vitkienė iš Stungių (Joniškio rajonas) nuo vaikystės mamos prašydavo prieš miegą skaityti ne pasakas, bet eilėraščius. Pati savo bandymus kalbėti poetiniu žodžiu, slėpė visą gyvenimą. Tik paraginta bičiulio literato per 2010-uosius metus iš “špargalkių“ surinktus posmus sudėjo į tris knygeles.
Daug metų rašė „į stalčių“
Ant stalo erdviame kambaryje, kur kažkada veikė vaikų darželis, Vera Byčiutė — Vitkienė dėlioja penkias knygeles, tiksliau — tris, bet dvi iš jų išleistos porą kartų: „Gimtinės takais“ ir “Mama, paskaityk“. Rinkinėliui “Jau sodai nužydėjo“ pakartotinio leidimo neprireikė. Visos knygelės išėjo 2010 metais. Jos pagyvintos senomis asmeninio albumo nuotraukomis, o vaikiškas leidinukas — specialiais Indrės Linkutės piešiniais.
„Pagal horoskopą esu Jautis. Užsispyrusi. Ką sumanau, turiu padaryti“, — tiesiu žodžiu ir žvilgsniu tarsi patvirtina savo atkaklumą kūrėja. Nors tą ryžtą reikėjo pažadinti. Daug metų moteris eilėraščius rašė “į stalčių“. Kartais prireikdavo posmo bičiuliams pasveikinti, žiūrėk, viena eilutė prie kitos — ir jau ketureilis. O jei dar žodžių šaltinėlis nenusenka, popieriaus lape sugula visas eilėraštis.
Pasiryžimas
Moteris rašo apie gyvenimą, vaikystę, namus, mokyklą, išgyvenimus. Rašo paprastai, ką mato, jaučia, be įmantrumų, retų žodžių, netikėtų frazių. Piešia matomą gamtos, žmonių vaizdą, kartais susimąsto: „Kur bebūtum žmogus/ Kelyje pasitinka laiptai./ Nuo mažumės iki senatvės/ Laiptai, tiltai ir gatvės.“
Vis dėlto nedažnas žmogus, nedalyvavęs jokioje literatų veikloje, ryžtasi sudėti savo eiliavimus į knygelę. O dar į kelias iš karto...
„Paskaitydavau vieną kitą posmą prie stalo draugams, giminėms. Mano buvusi klasės draugė Janina, gyvenanti Šiauliuose, atvažiavusi vis paklausdavo, ką rašau, pagirdavo, o kartą pasakė, kad reikia spausdinti. Vieną eilėraštį nunešė į “Šiaulių krašto“ redakciją ir jis 2008 metais Motinos dienos proga pasirodė laikraštyje,“ — pasakoja prenumeratorė. Tą iškarpą iki šiol tebesaugo, kaip ypač brangų daiktą.
Moteris sako mėgstanti skaityti apie kitus prenumeratorius, apie žmonių pomėgius, išskirtinius, įdomius gyvenimus, domisi rajono naujienomis.
Prašydavo ne pasakų, bet eilėraščių
Išleisti savo eiles prikalbino žagarietis literatas Juozas Gedžius: „Ko rašai ant “špargalkių?“ Nusimes, nebeliks. Leisk knygą.“
Rinkinukus moteris išleido leidykloje Šiauliuose, savo lėšomis, po kelias dešimtis ar šimtą egzempliorių. Kaip tik suėjo 65-eri, graži proga, ir paskutinėje knygutėje simboliniu gyvenimo laiką įrėminančiu pavadinimu „Jau sodai nužydėjo“, surinkta lygiai tiek pat eilėraščių, kiek autorei metų. Knygutes pristatė Stungių kaimo renginyje.
Moteris nuo vaikystės žavėjosi poezija, mintinai išmokdavo daugelio poetų eilių. Ir mamos prieš miegą prašydavo ne pasaką pasekti, bet eilėraštukų paskaityti. Dar prisimena Kazio Binkio „Dirbk ir baiki“.
Baigusi pagrindinę mokyklą, vėliau — vidurinę, moteris dirbo liftininke, sandėlininke, prekiavo spaudos kioske, plušėjo pieno kombinate. Gyvenimo kelias vingiavo keletą kartų iš kaimo į miestą, iš miesto — į kaimą. Jau daug metų ji su vyru gyvena Stungiuose dėdės paliktoje sodyboje. Dėdė buvo išvežtas į Sibirą, jo nusavintoje sodyboje įkurtas vaikų darželis. Ir dabar sodyba primena buvusią įstaigą, mat moteris mėgsta puošti aplinką įvairiais linksmais akcentais: sparnus suka nedidelis iš akmenų sumūrytas malūnėlis, pievutėje šuoliuoja nupintas stirniukas, priebutyje — dvi varlytės. Ilgus vakarus moteris leidžia siuvinėdama, nerdama. Pastaruoju metu mezga riešines ir puošia jas karoliukais. V. Byčiutės — Vitkienės mama buvo tautodailininkė, grožio kūrimo poreikį perdavė ir dukrai.
Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
POMĖGIS: Vera Byčiutė — Vitkienė sako nuo vaikystės mėgusi poeziją ir vakarais prieš miegą mamos prašydavusi ne pasaką sekti, o kokio poeto eilių paskaityti.
