Naujausios
– Kaip augantis koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičius įtakojo medikų darbo krūvį poliklinikose?
– Pirmųjų teigiamų pacientų COVID-19 atvejų nebuvo daug, jie gulėjo stacionaruose, ambulatorinių pacientų buvo mažiau. Buvo griežtos karantino sąlygos, vaikai nesirgo, nebuvo gretutinių virusinių infekcijų, todėl sergančiųjų buvo tik pavieniai atvejai. Karščiavimo klinikoje, kuri pradėjo dirbti nuo balandžio 6 dienos, pirmą teigiamą COVID-19 tyrimo atsakymą gavome paskutinę karantino dieną.
Dabar padidėjo techninis darbo krūvis: nedarbingumo pažymėjimų išdavimas, sužiūrėti, kaip jaučiasi pacientas, nukreipti kontroliniams tyrimams, sekti terminus. Daug pacientų pareina iš įstaigose paskelbtų saviizoliacijų. Tada įsijungia daug tarnybų: Visuomenės sveikatos centras, sodra. Turi atidžiai stebėti. COVID-19 sergančio paciento būklė stebima nuotoliniu būdu.
– Kuo gydote „kovidinius“ ligonius?
– Taikomas bendras simptominis gydymas, kaip ir nuo kitų peršalimo ligų, ir saviizoliacija. Jeigu pereina į sunkesnę formą, pradeda karščiuoti, kosėti, tada žmogų nukreipiame į Karščiavimo kliniką ir ten sprendžiama, ar jam reikalingas stacionarinis gydymas, ar mes gydome ambulatoriškai. Gali tekti ir antibiotikų terapiją skirti prisidėjusioms kitoms infekcijoms gydyti.
– Pastaruoju metu dauguma ligonių serga lengvai arba išvis be simptomų. Tai ramina ar kaip tik kelia didesnį susirūpinimą?
– Taip, mes pastebėjome, kad dabar ligos simptomai yra šiek tiek švelnesni, nei buvo pradžioje. Virusas nebėra toks agresyvus. Aš juokauju, kad virusas suprato, kad jam nenaudinga žudyti savo šeimininką, nes jis nebeturės namų. Bet, manau, jog tai yra dėl to, kad mes turėjome griežtas karantino sąlygas. Ta ekstremali situacija išlieka, bet ji yra tikrai labai sušvelninta.
Neramina, kad tie besimptomiai ligoniai, kurie serga dabar, gali užnešti ir vyresniems, kurie sirgs sunkiau. Ligoninėje tų sunkesnių formų daugėja. Užkrečiamumo lygis yra didžiulis, mes matome, koks protrūkis yra židiniuose.
Liga yra pakankamai nauja ir mes šiandien nežinome, kaip tie persirgę žmonės jausis ateityje, kaip persirgusiems vaikams bus ateityje su jų vystymusi, sveikatos būkle.
Tie, kurie serga, jaučiasi labai blogai: ir galvos skausmas, jėgų stoka, pakankamai ilgai besitęsiantis uoslės ir skonio praradimas. Net be simptomų sergantis žmogus gal nelabai akcentuoja, bet kažkokie pojūčiai vis tiek yra – gerklės paperštėjimas, jėgų praradimas, nežymi sloga. Žmogus tiesiog nekreipia dėmesio.
– Ar COVID-19 sergantis žmogus gali apsilankyti pas šeimos gydytoją? Kokia medikų rizika?
– Jokiu būdu. Yra griežtos saviizoliacijos laikymosi sąlygos. Didžiulė rizika yra ta, kad žmogus gali ateiti pas šeimos gydytoją pats dar nežinodamas, kad serga COVID-19. Dėl to ir sakome, kad reikia vengti kontaktų. Jis gali užkrėsti gydytoją, o jo kontaktų yra daug. Visa užsikrėtusio gydytojo aplinka turi būti izoliuota. Tokiu būdu nebeliks, kam gydyti.
Pas mus poliklinikoje buvo tokių atvejų, bet medikai neužsikrėtė. Nežinodami ir kraujo tyrimą darėme. Pas mus labai laikomasi visų higienos reikalavimų: dezinfekcija, kaukės, pirštinės, todėl rizika yra mažesnė.
Sergantis žmogus neturėtų patekti pas gydytoją, tam sukurta visa sistema, veikia mobilusis punktas. Jei jo tyrimas teigiamas, jam reikia gydymo, jis eina į Karščiavimo kliniką ir mes ten jau apsirengiame taip, kad apsisaugotume. Sistema Karščiavimo klinikoje labai gerai atidirbta. Ten mažiausia rizika, nes taikoma trečio lygio apsauga, ir esi saugus. Tu žinai, kad pas tave ateina karščiuojantis žmogus su simptomais.
Ir žmogui yra patogu: atėjai, pasidarei kraujo tyrimą, tave apžiūrėjo gydytojas, paėmė testą, tau nereikia į ligoninę. Labai geras sumanymas. Kol buvo apribotas Karščiavimo klinikos pacientų amžius nuo 18 iki 60 metų, ten dirbome 12 medikų, dabar įtraukėme jų jau daugiau, nes nebeaprėpiame. Jeigu mes liepos mėnesį Karščiavimo klinikoje buvome susimažinę darbo laiką iki 2 dienų per savaitę, tai dabar realiai dirbame visas penkias dienas.
Tiesa, dirbti Karščiavimo klinikoje su visa apsaugos amunicija nėra paprasta. Kai buvo tos karštos dienos, išeini ir tau kojos šlapios, kad net žliugsi. Pabūkit tame celofane 4 valandas negėrę, į tualetą nenuėję. Tie skafandrai aprasoja, turi dar ir į „kompą“ pažiūrėti. O mes dar turime ir savo tiesioginį darbą.
– Ką pasakytumėte tiems skeptikams, kurie neigia COVID-19 pandemijos grėsmę, aiškindami, kad tai elementari sloga?
– Gali sirgti ir lengva forma, bet aš nenorėčiau. Liga neištirta, mes nežinome, kokios bus pasekmės ateities kartoms. Ne visiems ir uoslė iki galo atsistato. Aišku, dabar serga pakankamai jauno, darbingo amžiaus žmonės, dėl to ir tas išplitimas didelis. Ateina ruduo, nereikia pamiršti, kad šalia mes dar turime ir kitų virusų, kitų ligų. Va čia gydytojui sunku iškart nuspręsti, ar čia COVID-19, ar viršutinių kvėpavimo takų kataras, ar gripas.
Aš gal ir nesirgsiu ar sirgsiu nesunkiai, bet aš turiu apsaugoti ir kitus, negalvoti vien apie save. Čia kaip ir su skiepais. Realiai gal tavo vaikas ir nesusirgs, bet jis nesusirgs skiepytų vaikų sąskaita. Ar tas, kuris sako aš nebijau, nieko čia tokio, eitų į ligos židinį be apsaugos priemonių? Kai tai viskas yra toli, atrodo neapčiuopiama, bet kai tai atsiranda tarp savų , iš tikrųjų tai yra didžiulis stresas.
– O jums teko susidurti su šia liga tarp artimųjų?
– Mano aplinkoje irgi buvo susirgusių, vienas sunkiau sirgo, kitoje šeimoje sirgo ir vaikai.
Labai pykau, kai iš Kaune įsiplieskusio ligos židinio grįžusią artimą šiauliečių šeimą karštoji linija atsisakė nukreipti atlikti COVID-19 tyrimą, nes židinys Kaune, o jie – iš Šiaulių. Pasidarius tyrimą privačiai, iš keturių asmenų dviejų tyrimai buvo teigiami.
– COVID-19 tyrimų rezultatai kartais kelia daug klausimu. Ar visada galima pasitikėti jais pasitikėti?
– Labai svarbu, kuriuo metu jie paimti, kiek dienų po galimo kontakto praėjo. Turėjau pacientę, kuri atėjo sirgdama, jai buvo paskirtas gydymas. Sakau, pasidarysim COVID-19 kontrolę. Ji man atsako, kad jai jau du kartus darė – abiem atvejais atsakymas neigiamas. Ai, sakau padarykim dar kartą. Trečias buvo teigiamas. Va, yra nuojauta.
Kartą man skambina ir klausia: grįžo žmogus iš užsienio, po kelių dienų pasidarė testą, jis – neigiamas, ar gali eiti į kirpyklą. Tai koks suvokimas! Kiek mes turėjome tokių, kurie po kelių dienų buvo teigiami, po 14 dienų neigiami, o po 24 dienų ir vėl teigiami. Dėl to ir yra tie du kontroliniai testai.
Mes netiriame viruso koncentracijos, tik jo rasta ar ne. Gal jei tirtume koncentraciją, galėtume atskirti tuos, kurie nešioja daug nuo tų, kurie lengvi ir nepasės to viruso. Žmonės gyvena šeimoje, o šeimos narys neužsikrečia. Nors aš turiu atveją, kai žmogus savo šeimos neužkrėtė, tačiau kitus asmenis darbe – taip. Kai jam pranešiau apie teigiamą tyrimo atsakymą, jis man sako: „Aš netikiu“.
Nėra studijų, daug kas su tuo virusu neaišku.
– Tarp medicinos profesorių taip pat yra įvairių nuomonių. Viena iš jų, kad nebereikia skaičiuoti lengvų ir besimptomių atvejų, o tik sunkius ligonius ir mirtinus atvejus. Esą reikia tiesiog išmokti su šiuo virusu gyventi. Kaip vertintumėt tokį požiūrį?
– Čia yra teorija. Kai mes apie šį virusą turėsime daugiau duomenų, gal situacija keisis. Iš tų ambulatorinių atvejų labai greit gali tapti stacionariniais. Ypač rudens laikotarpiu.
Mes matėme, kas darėsi Italijoje, Amerikoje, Švedijoje. Pradžia buvo siaubinga. Koks būna šokas, kai prapliūpsta. Mano kolegė kalbėjosi su Niujorko gydytoja. Ji pasakojo kaip per vieną naktį pradėjo vežti žmones: užpildė visus priėmimus, būtent tokie pacientai, kurie dūsta, kai reikia atskirti, kuriam teiksi pagalbą, kuriam neteiksi. Va čia yra baisu.
Mūsų pirmoji „kovidinė“ pacientė ligoninėje realiai tuomet buvo besimptomė, dabar tokie gydosi namuose. Tada nežinojo, ką daryti su ja. Sudėtinga.
Viskas labai greitai keičiasi. Švedų nebekritikuoja. Niekas nežino, kaip yra geriau – kai tos griežtos sąlygos yra ar ne. Mes išsigandome situacijos Italijoje, kurios visuomenė yra pakankamai sena, kaip ir mūsų. Pas mus pyksta dėl kaukių. Žiūrėkit, gimė vaikas Japonijoje, jie iškart užsideda kaukes. Nei jie dūsta, nei ką.
– Panašu, kad mūsų žmonės jau pavargo nuo kaukių, kitų apsaugos priemonių, tai juos erzina. Gal tai tęsiasi per ilgai?
– Reikia nepamiršti, kad izoliacinės priemonės nėra blogai bet kokios infekcinės ligos atveju. Šitas virusas mus išmokys laikytis higienos taisyklių. Pirmiausiai, kad sergantis žmogus, saugodamas save ir kitus, neitų į darbą. Buvo gaju – sergu, sloguoju, bet einu į darbą. Atsirado nuotolinio darbo galimybės. Daug ko išmokom. Pavasarį nesirgo praktiškai vaikai, buvo nuostabu. Nors bendrai tai aišku, kad imunitetas turi treniruotis, nebus taip, kad žmogus visiškai nesirgs.
Dabar jau daug serga vaikų peršalimo ligomis, sloguoja. Čia atsiranda naujų problemų. Aš turėjau atvejį: vaikas savaitę gydėsi namuose, nėjo į darželį. Kai mama vaiką atvedė, jis sukosėjo. Vaikui likutiniai kosuliai gali trukti kelias savaites. Jo neįleido į darželį, nes sugriežtintos sąlygos.
– Kaip aplinkiniai reaguoja, žinodami, kad jūs dirbat rizikos zonoje?
– Darbe ir pajuokauja. Kai turiu Karščiavimo klinikoje teigiamus atvejus, man sako: aš prie tavęs tai jau artyn neisiu.
Įsivaizduokite, kaip į mano vaiką žiūri mokykloje, kai aš dirbu rizikos zonoje.
Mes visi turime prisitaikyti gyventi ir dirbti šiomis sąlygomis.
– Pavasarį, vasaros pradžioje žmonės skandavo medikams „ačiū“ už jų darbą pandemijos sąlygomis. Ar šiandien dar jaučiate tą dėkingumą?
– Dabar žmonės labai pikti. Buvo tarpas, kai visi dėkojo, dabar atsirado tiek daug pykčio. Tiek neigiamų emocijų iš pacientų, tarsi mes būtume kalti dėl tos situacijos. Bet mes tiesiog nenorime užkrėsti žmonių. Jei nesėdi koridoriuje žmonių eilė, vadinasi, mes nieko nedirbame. Ir receptų išrašymas, ir siuntimai, ir tyrimų įvertinimas, ir sekimas – viskas vyksta.
Ir tyrimus pasidarome, ir skiepijimai vyksta, ir programinius tyrimus darome, ir sekame diabeto veiklą. Mes viską darome. Tik griežtesnė registracija, griežtesnis laikas, kad daugmaž būtų padaroma vienu metu, siekiant, kad nereikėtų žmogui į polikliniką vaikščioti kelias dienas, mažiau būtų kontaktų.
Sako, kavutę gurkšnojam. Tos kavos nėra kada atsigerti. Dabar dirbu žymiai daugiau. Karantino metu, kai buvo užsidarę specialistai, mažiau darbo buvo. Dabar daug sunkiau. Daug nuotolinių konsultacijų. Fiziškai pamačius pacientą ir jį įvertinus konsultuoti yra daug lengviau nei telefonu. Senukai telefonu nori pakalbėti, jų nenutrauksi, tai užima dar daugiau laiko.
– Žmonės pyksta, kad negali laisvai patekti pas šeimos gydytoją, prisiskambinti į poliklinikos registratūrą. Kodėl taip užsidarėte nuo žmonių?
– Pas mus gali patekti visi, kuriems reikia, tik yra tvarka, kuri labai palanki darbingo amžiaus žmonėms. Ateini paskirtu laiku ir gauni paslaugą. Nebėra to, kad sėdi už durų ir lauki. Vyresniems tai nepatinka, jie nori pasėdėti, paplepėti tarpusavy. Iš tikrųjų su visomis izoliacijos priemonėmis mes saugome tuos, kurie gali susirgti sunkia liga.
Kažkaip mediko darbo gal nesimato. Žmogus pamiršta, kad nuotolinei konsultacijai reikia registruotis. Nors ir nuotolinė, bet tai taip pat yra konsultacija. Ir vaistų skyrimą pratęsti išmokome, nereikia ateiti, pasėdėti, kad tau pamatuotų kraujospūdį, jeigu viskas yra gerai. Kontrolę metuose reikia padaryti, tyrimus atlikti. Bet jeigu yra blogai, tikrai pateksi pas gydytoją, ir nereikės sėdėti eilėje.
Visi nori visko greit. Suvesti informaciją į elektroninę sistemą ir sulaukti patvirtinimo reikia laiko. Aš sistemos nepaskubinsiu. Ranka galėčiau greičiau paskubėti parašyti, o kompiuteris dirba tokiu greičiu, kokiu dirba, recepto pasirašymas užtrunka 180 sekundžių. Man tos kelios minutės yra svarbu.
Žmonės sako: mes neprisiskambiname. Mes turime sistemą – visiems neprisiskambinusiems pacientams iš registratūros perskambina. Ir kai sako, kad daug kartų negali prisiskambinti, pasirodo, kad tas pats žmogus, skambinęs kokį 10 kartų, neišlaukia atsakiklio atsakymo, nepaspaudžia reikiamo skaičiaus, sistema nefiksuoja praleisto skambučio. Kai tą sistemą įvedėme būdavo po 300 neatsilieptų skambučių, dabar tiek nebėra. Atsirado gerų dalykų.
