Koks nuo tėvų atplėšto vaiko žvilgsnis?

Koks nuo tėvų atplėšto vaiko žvilgsnis?

Koks nuo tė­vų at­plėš­to vai­ko žvilgs­nis?

Iš tė­vų kar­tais dėl vi­siš­kai ne­reikš­min­gos smulk­me­nos paim­tas vai­kas trau­muo­ja­mas ke­le­rio­pai. Ken­čia at­skir­tas nuo tė­vų. Gė­di­ja­si kla­sės drau­gų. Iš­gy­ve­na, nes jo šei­mą ap­kal­ba vi­sas kai­mas. Su­lau­kia pa­ty­čių.

Pai­mant vai­kus iš tė­vų gal­vo­ja­ma tik apie jų fi­zi­nę ap­sau­gą. O kas su­teiks psi­cho­lo­gi­nę ap­sau­gą? Psi­cho­lo­gų dau­ge­ly­je kai­mo mo­kyk­lų nė­ra. Kaip pa­kel­ti vai­ko sa­vi­ver­tę, kai po pa­tir­tų trau­mų jis gė­di­ja­si pa­žiū­rė­ti į akis bend­raam­žiams ir mo­ky­to­jams?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Lyg pa­gau­ti žvė­riu­kai

Jau sep­ty­nio­li­ka me­tų Kel­mės ra­jo­ne Pak­ra­žan­čio gim­na­zi­jo­je so­cia­li­ne pe­da­go­ge dir­ban­ti Lai­ma Bra­zaus­kie­nė sa­ko, jog jos pro­fe­si­ja – tai vaikš­čio­ji­mas pei­lio aš­me­ni­mis. Kas be­nu­tik­tų mo­ki­niui – ne­svar­bu, kad ne mo­kyk­lo­je ar net per ato­sto­gas, vis tiek bus kal­ti­na­ma mo­kyk­la ir so­cia­li­nis pe­da­go­gas. Bet skau­džiau­siai tie aš­me­nys rė­žia ta­da, kai pa­ma­tai iš­si­gan­du­sį, gal­vą nu­lei­du­sį vai­ką.

„Ne iš sa­vo šei­mos, o iš lai­ki­nų glo­bė­jų na­mų atė­ję į mo­kyk­lą jau­čia­si lyg pa­gau­ti žvė­riu­kai. O psi­cho­lo­go gim­na­zi­ja ne­tu­ri. Spe­cia­lis­tai ne­no­ri va­žiuo­ti dirb­ti į kai­mo mo­kyk­las“, – pa­sa­ko­ja L. Bra­zaus­kie­nė.

Pe­da­go­gės nuo­mo­ne, vai­kai iš­gy­ve­na at­skir­tį nuo tė­vų. Ko­kie tie tė­vai be­bū­tų – vis ­tiek tė­vai, ir ša­lia jų vai­kas jau­čia­si sau­giau­siai.

„Vie­nos šei­mos ma­ma die­na iš die­nos gir­tau­da­vo. Ma­ži vai­kiu­kai šer­da­vo gy­vu­lius, dirb­da­vo vi­sus ūkio dar­bus ir lauk­da­vo, kol grįš ma­ma. Kai pa­ma­ty­da­vo sve­ti­mą au­to­mo­bi­lį, bėg­da­vo į miš­ką slėp­tis, kad tik jų neiš­vež­tų“, – pa­tei­kia pa­vyz­dį pe­da­go­gė.

Įs­ta­ty­mo vyk­dy­to­jai ne­si­smul­ki­na

– Ar jūs ma­no­te, kad nau­ja­sis Vai­ko tei­sių įsta­ty­mas, va­di­na­mas Ma­to re­for­ma, yra per griež­tas?

– Ne per griež­tas. Tik gal jo vyk­dy­to­jai ne­pa­si­var­gi­na gi­lin­tis į kiek­vie­ną at­ski­rą si­tua­ci­ją. Rei­kė­tų iš­siaiš­kin­ti, ko­dėl taip įvy­ko, pro­tu pa­sver­ti si­tua­ci­ją, įver­tin­ti, ar tai at­si­tik­ti­nu­mas, ar sis­te­min­gi veiks­mai, pa­dė­ti šei­mai, o ne iš kar­to atim­ti vai­kus.

Ma­žy­liams pa­da­ro­ma di­džiu­lė trau­ma. Aš pa­ti tu­riu dve­jų me­tu­kų anū­kę, ku­ri vi­siš­kai ne­pri­pa­žįs­ta sve­ti­mų žmo­nių. Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip ji jaus­tų­si paim­ta iš tė­vų ir nu­vež­ta pas glo­bė­jus. O pa­gal šian­die­ni­nę įs­ta­ty­mo vyk­dy­to­jų lo­gi­ką po­ten­cia­liais nu­si­kal­tė­liais vai­kų at­žvil­giu yra be­veik vi­si tė­vai. Už­tek­tų ko­kios smulk­me­nos, kerš­tin­go kai­my­no skun­do – ir tė­vai pri­ly­gi­na­mi už­muš­to Ma­tu­ko mo­ti­nai ar­ba jos su­gy­ven­ti­niui.

Šei­mų gy­ve­ni­me bū­na dau­gy­bė įvai­riau­sių si­tua­ci­jų. Dau­ge­lis vai­kus au­gi­nan­čių kai­mo šei­mų vos su­du­ria ga­lą su ga­lu. O vis tiek vai­kus lei­džia į mo­kyk­lą šva­rius, tvar­kin­gus, nu­per­ka bū­ti­niau­sias prie­mo­nes. Kas­die­nė so­cia­li­nė įtam­pa iš­var­gi­na. Ne­nuos­ta­bu, kad tė­vai kar­tais ga­li bū­ti pik­tes­ni, ne­su­sit­var­dy­ti, pa­sa­ky­ti vai­kui griež­tes­nį žo­dį ar skau­džiau su­čiup­ti už ran­kos. Ir tai jau bus trak­tuo­ja­ma kaip smur­tas. At­va­žiuos ir paims vai­kus.

Kon­fi­den­cia­lu­mas ir ma­ni­pu­lia­ci­jos

– Ar daug jū­sų mo­kyk­lo­je at­ve­jų, kai iš šei­mų pai­ma­mi vai­kai?

– Yra ke­le­tas. Bet po šių me­tų lie­pos pir­mo­sios tai da­ro­ma la­bai gar­siai. Kiek­vie­nas at­ve­jis pa­ste­bi­mas ži­niask­lai­dos. O kiek­vie­no­je kri­ti­nė­je si­tua­ci­jo­je la­biau­siai nu­ken­čia vai­kas. Mū­sų ra­jo­nas – kai­miš­kas. Ir be ži­niask­lai­dos vi­si vis­ką vie­ni apie ki­tus ži­no. O dar jei­gu pa­ro­do te­le­vi­zi­ja! Iš vai­kų ty­čio­ja­si mo­kyk­lo­je. Ypač jei­gu jie mo­ko­si že­mes­nė­se kla­sė­se. Ne­re­tai iš šei­mų paim­ti vai­kai, nors vė­liau ir grą­ži­na­mi į šei­mą, tu­ri keis­ti mo­kyk­lą.

Dėl kon­fi­den­cia­lu­mo la­bai ne­si­smul­ki­na ir vai­ko tei­sių tar­ny­bos spe­cia­lis­tai. Pa­vyz­džiui, pa­skam­bi­na ir pra­šo apie vai­ką ir jo šei­mą in­for­ma­ci­jos. O kai pa­klau­sia­me, kas per pro­ble­ma, at­sa­ko, jog tai kon­fi­den­cia­lu. O mums teik­ti in­for­ma­ci­ją ir dar te­le­fo­nu, pa­si­ro­do, ne­kon­fi­de­cia­lu. Nė­ra tar­ny­bos dar­buo­to­jų nuo­šir­daus žmo­giš­ko bend­ra­vi­mo su mo­kyk­la, šei­ma. Daž­niau­sia ra­ši­nė­ja­mės raš­tais. O jei šei­mai pa­ra­šo­me nor­ma­lią cha­rak­te­ris­ti­ką, kar­tais iš­girs­ta­me prie­kaiš­tų, jog per ge­rai api­bū­di­no­me.

– Gal tie spe­cia­lis­tai tu­ri pla­ną paim­ti kuo dau­giau vai­kų?

– Gal ir ne. Bet tė­vai yra ge­ro­kai įbau­gin­ti. Ma­čiau vaiz­dą „Ak­ro­po­ly­je“, kaip ma­ma bė­go iš par­duo­tu­vės glė­by­je ne­šda­ma už­sio­žia­vu­sį vai­ką, ku­ris, ma­tyt, rei­ka­la­vo, kad ką nors nu­pirk­tų, o ji ne­ga­lė­jo. Mo­ters vei­das – net bor­di­nis nuo įtam­pos. Jei­gu kas nors bū­tų pa­skun­dęs, gal ir iš jos bū­tų atė­mę ma­žy­lį. Dau­ge­lis tė­vų da­bar bi­jo vai­kus ves­tis į par­duo­tu­ves.

Pa­gal šian­die­ni­nę lo­gi­ką ir iš ma­nęs pa­čios ga­lė­jo atim­ti duk­rą. Ji, ma­ža bū­da­ma, vi­rė­si ar­ba­tą ir ne­ty­čia ap­si­py­lė ver­dan­čiu van­de­niu. Da­bar pa­ti juo­kau­ja: „Ge­rai, kad spė­jau užaug­ti.“

– Pa­si­girs­ta at­ve­jų, kai vai­kai tie­siog ma­ni­pu­liuo­ja tė­vais. Rei­ka­lau­ja, kad jiems pirk­tų bran­gius daik­tus. Jei ne­per­ka, gra­si­na, kad pa­skųs vai­ko tei­sių spe­cia­lis­tams. Ką da­ry­ti to­kiu at­ve­ju?

– Ge­riau­sia, kad tė­vai už­bėg­tų to­kiems įvy­kiams už akių. Pa­tys kreip­tų­si į mo­kyk­los psi­cho­lo­gą ar so­cia­li­nį pe­da­go­gą. Spe­cia­lis­tai su­ge­bės vai­kui išaiš­kin­ti, ką jis, taip kerš­tau­da­mas tė­vams, lai­mės ir ką pra­ras.

Vai­kų na­mai ar glo­bė­ja?

– Ma­tyt, vi­siš­ko vi­suo­me­nės są­mo­nin­gu­mo ne­pa­vyks pa­siek­ti ir bus at­ve­jų, kai iš šei­mų pa­grįs­tai teks paim­ti vai­kus. Pa­vyz­džiui, jei­gu dėl tė­vų gir­ta­vi­mo jie al­ka­ni, ne­pri­žiū­rė­ti, o gal ir skriau­džia­mi. Da­bar ak­cen­tuo­ja­ma, jog šei­mos, pri­glau­džian­čios sve­ti­mus vai­kus, ge­riau už ins­ti­tu­ci­nę glo­bą. Bet ar vi­sa­da glo­bė­jai sve­ti­mus vai­kus my­li taip kaip sa­vus?

– Ko ge­ro, bū­na vis­ko. Sa­vo dip­lo­mi­nį dar­bą ra­šiau apie Rat­ni­kų šei­my­ną, Už­ven­ty­je glo­bo­ju­sią sve­ti­mus vai­kus. Tuo­met bu­vau šim­tu pro­cen­tų įsi­ki­nu­si, jog šei­my­no­se vai­kams aug­ti ge­riau.

Ta­čiau da­bar, kai, pa­vyz­džiui, ir Vi­jur­kų vai­kų na­muo­se glo­bo­ti­niai gy­ve­na šei­my­no­mis, auk­lė­to­jų pa­de­da­mi va­žiuo­ja į par­duo­tu­ves pirk­ti dra­bu­žių ir mais­to, pa­tys ga­mi­na val­gį, skal­bia ir įgy­ja ki­tų so­cia­li­nių įgū­džių, ma­nau, jog ir to­kia glo­ba nė­ra blo­gai.

Au­to­rės nuo­tr.

Pak­ra­žan­čio gim­na­zi­jos so­cia­li­nė pe­da­go­gė Lai­ma Bra­zaus­kie­nė sa­ko, jog pa­gal šian­die­ni­nius kri­te­ri­jus, kai tei­sė­sau­ga už­dir­ba ge­ro­kai dau­giau už mo­ky­to­jus, išei­tų, jog žmo­gų nu­teis­ti sun­kiau, ne­gu iš ma­žo vai­ko išug­dy­ti at­sa­kin­gą, ge­rai išauk­lė­tą, mo­kan­čią gerb­ti ki­tus as­me­ny­bę.