Naujausios
Kodėl primerktos Svilės šaltinių akys?
Prie Svilės šaltinių(Kelmės raj.), įtrauktų į Europos Sąjungos saugomų buveinių sąrašą, niekuomet netrūksta žmonių. Čia atvažiuojama pakvėpuoti pušyno oru ir pasisemti gėlo šaltinio vandens, kuris nepalieka nei ant indų, nei ant kraujagyslių sienelių nuosėdų. Tačiau šaltiniai anka. Šaukėniškiai baiminasi, jog kada nors visai užpelkės. Kraštotvarkininkai sako, jog vyksta natūralūs gamtos procesai.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Tryško daugybė fontanų
Šaukėniškė kraštotyrininkė Elena Burdulienė pasakoja, jog prieš kelis dešimtmečius Svilės šaltinių versmės tryško kaip fontanai. Pakildavo apie metrą aukštyn. Ir versmių buvo žymiai daugiau.
Kolūkių gyvavimo pradžioje šaltiniuose atšaldydavo pieną. Atveždavo didžiulę metalinę dėžę pristatytą bidonų, palaikydavo per naktį, rytą išveždavo į pieninę.
Svilės kaime senais laikais buvo spirito varykla. Rastos žemėje įkastos metalinės cisternos. Buvo karčema, lentpjūvė. Ir gyventojai, ir verslininkai naudojo šaltinių vandenį.
„Gal dėl žmogaus veiklos šaltiniai baigia uždumblėti? – svarsto Elena Burdulienė. – O gal įtakos turėjo melioracija?“
Šaukėnų pasididžiavimas
Unikalius Svilės šaltinius vertina ne tik prašalaičiai, semiantys vandens kartais ir šimtus litrų, bet ir patys šaukėniškiai. Miške, beveik poros hektarų plote verda per šimtas šaltinio akių.
Svilės šaltiniai – vieni iš įspūdingiausių Lietuvoje. Jie yra didžiausi pagal užimamą plotą ir treti pagal išmetamo požeminio vandens kiekį. Iš šaltinių išteka maždaug 350 metrų ilgio šaltavandenis Svilės upelis.
Pasak vietos žmonių, prieš karą buvo daugiau verdenių. Ir vanduo iš jų tryško energingiau. Šiandien jų pulsas vos trys centimetrai.
Seniau vietos gyventojai buvo įtikėję, kad šaltinio vanduo padeda įveikti radikulitą, grąžina regėjimą, pagerina skrandžio ir inkstų veiklą.
Elena Burdulienė pasakoja keletą kartų vežusi šaltinio vandens į laboratoriją. Ištyrus paaiškėjo, jog jame nėra jokių nitritų ir nitratų.
Vanduo – gėlas, beskonis, bekvapis, vidutinio kietumo, bekalkis. Pagal cheminę sudėtį – hidrokarbonato magninis kalcio vanduo.
1985 metais Svilės šaltiniai paskelbti hidrogeologiniu gamtos paminklu. Įkūrus Kurtuvėnų regioninį parką, šaltiniams ir aplinkiniams miškams suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. 2005 metais Svilės šaltiniai įrašyti į ES buveinių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą.
Užauga vandens dumbliais
Aštuoniolika metų Kurtuvėnų regioniniame parke dirbantis vyriausiasis ekologas Vidmantas Lopata taip pat tvirtina jaučiantis pokyčius Svilės šaltiniuose. Dar prieš keliolika metų buvo daugiau versmių ir jos labiau pulsuodavo. Tačiau kasmet jos vis labiau užsitraukia vandens dumbliais.
Gal šiek tiek reikšmės šaltiniams turėjo melioracija. Tačiau versmės atiteka iš miško pusės. O miške melioracijos nebuvo. Dar 1998 metais ten, kur dabar yra lieptelis, pratekėdavo du kibirai vandens per sekundę, iš toliau esančios versmės – 4 kibirai.
Tai, kad žmonės semia labai daug šaltinių vandens, V.Lopatos nuomuone, versmių pulsui reikšmės neturi. Tas vanduo vistiek nutekėtų upeliu. Semdami vandenį žmonės jį šiek tiek tik užteršia.
V.Lopatos nuomone, šaltinėlių versmes būtų galima išvalyti. Tačiau tą daryti draudžia kraštotvarkos specialistai, neleidžiantys kištis į gamtą.
Saugomi reti augalai
Kurtuvėnų regioninio parko kraštotvarkos vyriausiasis specialistas Darius Ramančionis sako, jog šaltiniai nevalomi užanka. Daugelis Svilės akių būdavo metro skersmens, dabar tokio dydžio beliko tik viena.
Šaltinių pulsas priklauso nuo vandeningumo. Anksčiau, kai bebrai patvenkdavo upelį, išjudindavo gruntą, šaltiniai suaktyvėdavo.
Žmonėms kištis į gamtą ir valyti šaltinių, D.Ramančionio nuomone, nereikia. Kadangi Svilė paskelbta natūralia gamtos buveine, čia būtina derinti biologijos, geologijos ir entomologijos interesus.
Dumblėjančiose pievose auga labai retų, į Raudonąją knygą įtrauktų augalų bendrijos. Birželį Svilės pakrantėse pražysta lietuviškomis orchidėjomis vadinamos gegužraibės, auga pelkinė olaskėlė, daugiametis patvenis.
Čia gyvena į Raudonąją knygą įrašytas vabzdys arktinė apsiuva. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur gyvena šie cheminiam užterštumui labai jautrūs vabzdžiai. Jų lervų aptikta ant versmės akmenų.
Reti augalai ir vabzdys laikomi poledynmečio reliktais. Jie išlikę iš tų laikų, kai Lietuvos teritorijoje buvo taiga.
Ventos-Dubysos senslėnio pietinė pašlaitė, kurioje trykšta Svilės šaltiniai, galėjo susiformuoti prieš 15 – 16 tūkstančių metų.
Sutvarkyta aplinka
Pasak Dariaus Ramančionio, kad žmogaus veikla turėtų kuo mažiau įtakos Svilės šaltiniams, Kurtuvėnų regioninio parko darbuotojų iniciatyva sutvarkyta Svilės šaltinių aplinka. Padarytas tiltelis, toliau nuo vandens įrengta aikštelė automobiliams, tualetas.
„Anksčiau žmonės savo veikla labiau kišdavosi į gamtą, – sako Darius Ramančionis. – Dabar Svilė saugoma ir kaip šaltiniai, ir kaip reliktinių augalų buveinė. Atliekamas ir vandens monitoringas. Debetas svyruoja, tačiau nėra labai sumažėjęs. Vanduo ištrykšta, tik atvirų akių mažiau.“
VERSMĖ: Svilės šaltinių versmės darosi vis ramesnės.
GROŽIS: Sutvarkius Svilės šaltinių aplinką, žmonių veikla ir Europos saugomos buveinės lankymas ne taip kenkia gamtai.
PELKĖJIMAS: Šioje pievoje prieš kelis dešimtmečius tryško vanduo. Dabar užsimerkė šaltinio akys.
VANDUO: Žmonės semia šaltinio vandens į didžiulius indus ir vežasi namo, tikėdami, jog šis vanduo švaresnis ir sveikesnis už pirktą ar iš čiaupo leistą.
Autorės nuotr.
