Naujausios
Kodėl ES nestabdo eksporto?
Seime ką tik vykusiame tarptautiniame seminare apie darbo migraciją Baltijos jūros regione tarp Lenkijos, Baltijos šalių iš Šiaurės valstybių garbūs ekspertai neteko amo išgirdę Seimo nario Mečislovo Zasčiurinsko klausimą, ką padarė ar galėjo padaryti ES, kad sustabdytų migraciją iš jai pačiai priklausančių Baltijos šalių.
 |
| "Respublika" nuotr. |
Sukūrė naują nomenklatūrą
Švedų sociologas, Linčiopingo universiteto profesorius Čarlzas Vulfsonas, nuo 1999-ųjų 10 metų gyvenęs Lietuvoje ir savo akimis matęs, kaip Lietuvos valdžia elgėsi per ekonominę krizę, pranešimą iliustravo karikatūra. Joje vaizduojamas Lietuvos eksportas ir importas: šalis eksportuoja į ES šimtus tūkstančių darbo emigrantų, o importuoja ES paramos pinigus.
Ši parama, anot Č. Vulfsono, šiek tiek sušvelnino tik viešojo sektoriaus kritimą į prarają, o didžiulė visuomenės dalis, dirbanti privačiame sektoriuje, buvo įstumta į ekonominį šešėlį, be to, liberalizuojant darbo įstatymus, atiduota visiškai darbdavių savivalei. Tai buvo viena svarbiausių priežasčių, paskatinusių emigraciją.
Profesoriaus manymu, krizė Lietuvoje nėra pasibaigusi, mat ir dabar didžioji dalis dirbančiųjų negauna vidutinio atlyginimo, apie 200 tūkst. darbuotojų uždirba minimalią algą, o normaliomis pajamomis gali pasidžiaugti tik saujelė „naujosios nomenklatūros“, skirstančios ES lėšas.
„Ką tai reiškia darbo rinkai? Reiškia, kad yra žmonės, dirbantys palyginti saugioje aplinkoje, kuri paremta ES lėšų naudojimu, kurioje susiformavo stiprūs tarpusavio ryšiai, reliatyvus darbuotojų saugumas. Jie per krizę šiek tiek irgi nukentėjo, bet tikrai ne tiek, kiek privačiame sektoriuje dirbę žmonės, kurių daugelis apskritai prarado pragyvenimo šaltinį“, – ES už krizės suvaldymą liaupsinamos Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiksmų tikruosius vaisius atskleidė švedų sociologas.
Valdžia pati išvijo žmones
Įvardijęs pribloškiančius emigracijos skaičius, Č.Vulfsonas suabejojo optimistais, kurie daug viliasi iš 48 tūkst. sugrįžusių emigrantų, mat nėra žinoma, ar jie ir vėl nesikrauna lagaminų. O tai, kad apie 20 proc. emigruojančiųjų sudaro jaunimas iki 19 metų, Lietuvai gresia vis augančiu demografiniu pažeidžiamumu.
„Jei nėra tvirtos socialinės politikos, kuri užtikrintų socialinį teisingumą žmonėms, nėra socialinės sanglaudos ir bendros visuomenės, kaip galima kalbėti apie didžiosios lietuvių diasporos sugrąžinimą į Lietuvą? Tai neįmanoma!“ – įsitikinęs profesorius.
Tačiau Č. Vulfsonas nuščiuvo, kai M. Zasčiurinskas be užuolankų paklausė, ką padarė ir galėjo padaryti ES, stabdydama migraciją iš Baltijos valstybių.
„Svarbiausia, ką gali padaryti valdžia migrantams darbuotojams, – užtikrinti kuo geresnes jų teises“, – patylėjęs pratarė profesorius.
Migrantai tapo preke
Kaip darbo migrantų teisės užtikrinamos realybėje, atskleidė Norvegijos profesinių sąjungų jungtinės federacijos atstovas Chelas Šervas, prieš tai diskusijoje kalbėjęs apie iš Lenkijos, Lietuvos ir kitų Rytų Europos valstybių atvykusių darbininkų išnaudojimą Norvegijoje. Nors tuo metu galiojo Vyriausybės patvirtintos taisyklės, kurios tik popieriuje užtikrino migrantams minimalų norvegišką atlyginimą.
Negana to, apsukrūs verslininkai rado būdą apeiti taisykles, pasinaudodami ES reglamentu dėl komandiruojamų darbuotojų, nes šiems reikalavimas mokėti minimalų atlyginimą nebuvo taikomas. Pasak Ch. Šervo, Lenkijoje, Lietuvoje ir net Jungtinėje Karalystėje norvegų verslininkai pristeigė vadinamųjų bendrovių-pašto dėžučių, kurios surenka darbo jėgą, įdarbina ją ir komandiruoja į Norvegiją užsakovams.
„Ar gali šiandien, pavyzdžiui, Lietuvos statybų įmonė laimėti kažkokį konkursą kitoje ES šalyje arba Norvegijoje ir perkelti savo darbuotojus dirbti ten, nes čia jiems nėra darbo? Nemanau. Lietuvių darbdavys nepajėgus konkuruoti su norvegų darbdaviais, įsteigusiais čia bendroves-pašto dėžutes, kurios samdo lietuvius ir persamdo arba perparduoda norvegams, – dėstė Ch. Šervas. – O ką gali padaryti ES, jei tikrai siektų sustabdyti migraciją, – tai pirmiausia išnaikinti tas pašto dėžučių bendroves. Tada, manau, atsirastų vietos ir lietuvių darbdaviams komandiruoti darbuotojus dirbti kitose šalyse, ir Lietuvos visuomenė jų neprarastų“.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
