Naujausios
Kitokių vaikų oazė
Jau daugiau kaip metai Kelmės „Kūlverstuko“ darželyje — mokykloje veikianti specialioji grupė ugdo, mankština, padeda atsistoti ant kojų ir pradėti mąstyti bei kalbėti vienuolikai neįgalių vaikų. Jų tėvai sako pagaliau pasijutę tokiais pat žmonėmis kaip ir visi, galinčiais dirbti ir turėti laisvalaikio.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Baltasis autobusiukas
Rytas „Kūlverstuko“ darželio mokyklos specialiojoje grupėje. Dalį vaikų iš Kražių pusės darželin jau atvežė. Specialioji pedagogė logopedė Gilija Gajauskienė ir auklėtoja Ginta Jarulaitienė juos maitina. Vieni valgo patys. Kiti sunkiai kramto. Jiems duoda sutrintą maistą. Auklėtoja kantriai kiša burnon šaukštelį po šaukštelio.
Į kiemą įsuka naujutėlis baltas autobusiukas. Atvežė vaikus iš Vidsodžio pusės. Vairuotojas Kęstutis Montvilas juos iškelia. Vaikštančius pasitikusi auklėtoja rūbinėlėje nurengia ir vedasi į grupę. Nevaikštančius vairuotojas neša ant rankų. Septynerių metų berniukas guldomas tiesiai į lovytę. Jis net nesėdi. Valgo tik iš buteliuko.
Su vežimėliu judančią mažylę autobuse darželinukus globojusi auklėtojos padėjėja Vida Laucienė veža į rūbinėlę. Apsiauna ortopedinius batukus. Per metus darželyje dirbantys specialistai mažylę pastatė ant kojų. Ji jau stojasi ir bando eiti. Auklytė paima vaikus iš tėvų namų ir prižiūri juos autobusėlyje.
Autobusėlį už šimtą tūkstančių litų nupirko rajono savivaldybė. Skyrė pinigų padaryti privažiavimą prie pat darželio mokyklos durų. Neįgalių vaikų tėvai sako tokios laimės nebūtų drįsę net sapnuoti. Kiaurą parą turėdavo būti šalia nesveikų vaikų. Patys nesugebėdavo kitokių nei visi savo mažylių mankštinti, masažuoti, mokyti kalbėti, lavinti.
Vakare baltasis autobusiukas vaikus vėl išvežios po namus. Pirmuosius išveš po šešioliktos valandos, kitus — apie aštuonioliktą valandą.
Pamilti kitokį vaiką
Naujai atvežtus mažylius specialiosios grupės darbuotojos maitina. Anksčiau atvažiavusius į savo kabinetą vedasi masažuotoja Rita Šumskienė ir kinezeterapiautė Dovilė Vyšniauskienė.
Specialioji pedagogė Gilija Gajauskienė sėda ant kilimo su Astijum. Pasiskleidžia paveikslėlius. Bando turtinti berniuko žodyną. Užsiėmimas truks pusvalandį. O gal vaikas pajėgs sutelkti dėmesį tik keliolikai minučių.
Gilija sako, jog kitokie vaikai labiausiai mėgsta piešti. Piešimas — pati geriausia terapija. Jie piešia kempinėlėmis ir pirštukais, mėgsta dažyti akmenukus. Kai paprašai išrinkti gražiausią piešinį, kiekvienas eina prie savojo. Kartu su tėveliais ir auklėtojomis mažyliai pasiuvo žaislų, padarė popierinių gėlių vazonėlių. Savo darbeliais prekiaus šeštadienį darželyje vyksiančioje Kaziuko mugėje.
Ar sunku pamilti kitokį vaiką? Gilija sako, jog nesunku. Grupėje tik vienuolika vaikų. Vienu metu su jais užsiima kelios darbuotojos. Į kiekvieną gali įsiklausyti.
Darželio — mokyklos direktorė Lilija Paradnikienė, kurios iniciatyva įsteigta specialioji grupė, tvirtina, jog surinkti kitokius vaikus mylinčias darbuotojas buvo nelengva. Kai kurios, pamačiusios epilepsijos priepuolio kankinamą mažylį, pabūgo tokio darbo ir pabėgo. Dabar visos specialiojoje grupėje dirbančios pedagogės ir medikės — jaunos. Nuo ankstaus ryto dirbančias pedagoges popietę pakeičia Elytė Uleckienė ir Rasa Kazakauskienė.
Po valandėlės specialiosios grupės vaikus plačia šypsena salėje pasitinka muzikos mokytoja Asta Norkūnienė. Vaikai dainuoja. Net ir tie, kurie sunkiai kalba.
Mažyliai tobulėja
Šalia darželio — mokyklos — kirpykla. Čia kirpėja dirba Jolanta Bielskienė. Jos sūnelis Lukas lanko specialiąją grupę. Gimęs neišnešiotas berniukas sunkiai vystėsi. Mama jį vežiojo į reabilitacijos ligonines ir vaiko raidos centrus. Keletą metų gyveno vien dėl mažojo Luko. Trejų metukų vaiką ryžosi leisti į bendrą vaikų darželio grupę. Specialiosios tuomet dar nebuvo. Vaikas išmoko bendrauti. Iš sveikų vaikų perėmė kai kurias manieras.
Tačiau specialioji grupė, pasak Jolantos, tikras rojus neįgaliems vaikams. Lukas sparčiai keičiasi. Tampa drąsesnis. Tobulėja jo kalba. Išmoksta skaičiuoti. Berniuko kūną specialiojoje grupėje tobulina procedūros ir mankštos, ergoterapija. Protą lavina specialiosios pedagogės. „Ačiū direktorei, kad sugalvojo tokią grupę įkurti, — sako Jolanta. — Aš galiu ramiai dirbti, nes esu tikra, kad mano sūnus — saugus.“
Auklėtojas sako, jog per metus patobulėjo ir kiti jų grupę lankantys mažyliai. Pokyčiai vyksta lėtai. Su tokiais vaikais reikia daug ir kantriai dirbti. Tačiau, kai pamatai, jog tik kniūbsčias gulėjęs vaikas išmoko apsiversti, nevaikštanti mergaitė bando žengti pirmuosius žingsnius, nekalbantis pradeda kalbėti, užsidarėlis ima bendrauti, suvoki, jog tai ir yra tavo darbo rezultatas.
Neįgalūs vaikai — mūsų visuomenei per brangūs
Išgirdę apie stebuklą, kad neįgalius vaikelius nusiveža į darželį, ant rankų nusineša į grupę, ten juos moko ir mankština, o paskui parveža namo, į specialiąją grupę savo atžalas panoro leisti dar tiek pat tėvų, kiek jau leidžia. Tačiau pinigų specialiosios grupės plėtimui rajono Taryba neskyrė. Plečia senelių namus.
Neįgalių vaikų grupę darželyje — mokykloje įkūrusi direktorė Lilija Paradnikienė sutinka, kad tai be galo sunku ir brangu. Direktorė važinėjo į kitus rajonus, sėmėsi patirties. Paskui aplankė šeimas, auginančias neįgalius vaikus, klausė tėvų, ar norėtų leisti į darželį. Tik tuomet ryžosi rašyti projektą. Lėšų skyrė socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir rajono Taryba.
Patalpų remontas ir pritaikymas kainavo brangiai. Kai kuriems politikams teko įrodinėti, kam neįgaliam vaikui reikalingas kilimas ar televizorius. Dabar sąlygos neįgaliems vaikams darželyje — labai geros. Sveikieji mažyliai pavydi. Jų grupės atrodo prasčiau.
Specialiosios grupės darbuotojų išlaikymas ir aplinkos finansavimas per metus atsieina 240 tūkstančių litų. Vienuolikos vaikų grupėje yra aštuoni etatai. Pedagogėms mokamas priedas prie atlyginimo. Daug kainuoja transporto išlaidos. Ne visų vaikų tėveliai už darželį išgali susimokėti. Kai kuriems tenka padengti dalį ar visas maitinimo išlaidas.
Direktorės manymu, tokioje grupėje reikėtų bent ketvirčio gydytojo etato. Jis ateitų bent kartą per savaitę, pažiūrėtų, kaip vaikas vystosi, patartų, kokių procedūrų jam reikia. Deja tam neskirta pinigų.
Direktorė nepraranda vilties. Kada nors specialioji grupė išsiplės. Tik laikas bėga mažylių nenaudai...
PUSRYČIAI: Nuo Kražių pusės iš tėvų namų surinkti vaikai jau pusryčiauja. Šie mažyliai patys praryja maistą.
KELIONĖ: Iš Vidsodžio pusės atvežtus vaikus auklėtojos pavaduotoja Vida Laucienė paėmė iš tėvų namų ir globojo kelionėje. Ji ir vairuotojas nuneša ir nuveža vaikus iki grupės.
MASAŽAS: Masažuotoja Rita Šumskienė ir kinezeterapiautė Dovilė Vyšniauskienė pagelbsti viesiems specialiosios grupės vaikams.
DANTUKAI: Neįgalūs vaikai mokomi higienos įgūdžių. Po pusryčių valosi dantukus.
ŽODŽIAI: Logopedė Gilija Gajauskienė moko Astijų naujų žodžių.
BATUKAI: Nevaikščiojusi Germantė stojasi ant kojų. Direktorės Lilija Paradnikienė jai padeda apsiauti ortopedinius batukus.
DIREKTORĖ: Darželio mokyklos direktorė Lilija Paradnikienė pasiryžo įkurti specialiąją grupę — oazę kitokiems vaikams.
Autorės nuotr.
