Naujausios
Planuoja voljerus
Ką tik nupirkti moduliniai nameliai priglausti šalia įsigytų ankstėliau, kuriuose šiuo metu jau amsi kelios dešimtys augintinių, dėl įvairių sveikatos problemų. senatvės ar kailio ypatumų negalinčių gyventi lauke.
„Turime daug senelių, kurie serga sąnarių ligomis ir turi gyventi šiltose patalpose. Jie ir bus pagrindiniai naujakuriai“, – teigia I. Butkutė.
Tad netrukus nameliuose turėtų būti įrengtas kondicionierius, kuris patalpas žiemą šildys, o vasarą vėdins.
Be penkių kambarių keturkojams čia ketinama įkurti ir skalbyklą, skirtą jų reikmenims švarinti.
Kadangi visų konteinerinių namelių kambarėliai gyvūnams turi atskirus išėjimus į lauką, vadovė, geriems žmonėms padedant, tikisi sukaupti šiek tiek lėšų ir prie kiekvieno išėjimo įrengti po voljerą, į kurį išėję gyvūnai galėtų ne tik pakvėpuoti grynu oru, bet ir prasimankštinti.
„Kelis kartus per dieną gyvūnus reikia vedžioti arba išleisti palakstyti po prieglaudos teritoriją. Tenka juos prižiūrėti. Pastačius voljerus, mūsų gyventojai galėtų tai daryti be priežiūros“, – sakė vadovė.
Pasigenda savivaldybių dėmesio
„Išgyvensim. Argi pirma žiema?“, – sako pedagoginį išsilavinimą turinti I. Butkutė.
Čia pat pripažįsta: jei ne geri žmonės, ne prieglaudos kaimynystėje veikianti Verbūnų žemės ūkio bendrovė, kuri niekada neatsisako padėti nustumti sniegą nuo į „Šiaulių letenėlę“ vedančio kelio, būtų striuka.
Žmonės, anot Ingridos, aukoja. Ir aukoja kone kasdien. Dar 1,2 procento parama. Iš tų pinigų ir verčiasi: vaistai, ėdalas, higienos priemonės, kraikas, sterilizavimo, čypavimo, pastatų išlaikymas, kitos prievolės ir paslaugos – viskas iš suaukotų pinigų.
Dažnai sulaukia dovanų – kačių ar šunų maisto, kraiko, kitų būtinų kasdieniniam naudojimui priemonių. I. Butkutė pastebėjusi, kad žmonės linkę dovanoti tai, kas pigiausia, įsivaizduodami, kad beglobiams gyvūnams tinka bet kokia kokybė.
„Anaiptol. Žiūrime, kad mūsų keturkojai gautų kuo kokybiškesnį, subalansuotą ėdesį, – sako vadovė. – Manau, neblogai būtų, jei žmonės, prieš pirkdami dovanas mūsų globotiniams, pasiteirautų, ko mums tuo metu reikia labiausiai“.
Jai truputį apmaudu, kad iš visos Šiaulių apskrities į Sneigių kaimą suvežami gyvūnai nesulaukia apskrities rajonų savivaldybių dėmesio. Išskyrus Radviliškio rajono savivaldybę, kuri, anot I. Butkutės, jaučiasi atsakinga už iš šio rajono dėl įvairių priežasčių atvežtus keturkojus ir finansuoja jų išlaikymo bei išlaidas, to daugiau nedaro nė viena kita apskrities savivaldybė.
„Su Radviliškio savivaldybe sudarėme sutartį dėl jų gyvūnų priežiūros ir išlaikymo. Kitos savivaldybės į kiekvieną paramos prašymą atsako dviem žodžiais „rašykit projektą“. Viskas gerai, dalyvaujame įvairiuose projektuose. Bet norisi kitokio požiūrio. Kartais jaučiamės taip, lyg beglobiai gyvūnai būtų tik mūsų reikalas“ – sako vadovė.
„Šiaulių letenėlėje“ dirba iš viso šeši darbuotojai. Sneigių kaime esančioje Šiaulių letenėlės sodyboje dirba keturi, ir du Zoknių katyčių namelyje. Jiems talkina savanoriai.
„Savanoriai prisijungia, kai gali. O gyvūnus šerti, gydyti, prižiūrėti, bendrauti, vežioti į veterinarijos klinikas gydymui, operacijoms, dar bendrauti su lankytojais ir t.t. reikia kasdien – laiko minėtų finansavimo projektų rašymui nelieka“.
Patirtys visokios
Kas jau kas, bet nuo 2015 metų lapkričio „Šiaulių letenėlei“ vadovaujanti iki tol buvusi savanorė I.Butkutė žino, kokių išgyvenimų patyrę į prieglaudą atvažiuoja gyvūnai. Kai kurios istorijos spaudžia ašarą, kai kuriuos gyvūnus iš šeimininkų tenka paimti su policijos pagalba, kai kurie atvažiuoja išbadėję, sumušti, suluošinti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Kai kurių reabilitacija užtrunka. Kiti, vos atvežti, nuolankiai glaudžiasi prie globos namų darbuotojų arba čia talkinančių savanorių – žmogaus nuskriaustas gyvūnas vis tiek glaudžiasi prie žmogaus.
„Per tiek metų užsiauginau storą odą, pasiduodama emocijoms negalėčiau čia dirbti. Nors kartais iš tiesų širdis plyšta. Čia reikia geležinių nervų“, – sako vadovė, ant rankų laikydama trimetę kalytę Pinaviją ir nevalingai pakštelėdama jai į viršugalvį.
Ingridos žodžiais, dažniausi prieglaudos gyventojai – paprasti „kaimietukai“. Bet kokie jie meilūs!
Kartais iš aplinkos, kur buvo skriaudžiamas, atvežtas šuo dar kelias dienas būna įsitempęs. Pamažu pripranta prie naujos aplinkos, o jau paskui atsiveria.
O būna, kad į prieglaudą keturkojis patenka susirgus arba mirus jo šeimininkui. Kartais – kai šeima persikrausto arba išvyksta gyventi į užsienį.
Nereti atvejai, kai žmonės savo augintinių atsikrato, be skrupulų išstumdami juos iš namų į gatvę. Neieškoma kitų išeičių, o tiesiog išmeta juos.
„Kartais žmonės sako, kad nebesusitvarko su savo augintiniu, nes piktas, kanda. Klausimas: ką žmogus turi padaryti šuniui, jei jis kanda savo šeimininkui? Retas gyvūnas piktas iš prigimties“, – sako globėja.
Neseniai prieglauda sulaukė policijos pareigūnų prašymo padėti Akmenės rajone gyvenančiam šuniukui, kuriam šeimininkas, anot liudytojų, bandė nupjauti galvą. Viena savanorė jau temstant šoko į automobilį ir išvyko į nurodytą vienkiemį.
Paaiškėjo, kad Alikai (toks kalytės vardas) niekas nebandė nupjauti galvos – tiesiog ji ilgai buvo pririšta virve, kurią girtaujantys sodybos gyventojai pamiršo atlaisvinti, ir ji įaugo į odą. Tai patvirtino ir veterinarų išvados.
Alikai buvo atlikti kraujo tyrimai, kurie parodė, kad šunelis greičiausiai dėl prasto maitinimo serga anemija.
„Dabar Alika jaučiasi gerai ir, kas keisčiausia, yra labai komunikabili tiek su žmonėmis, tiek su kitais šunimis. Kankinta, spardyta, ji vis tiek pasitiki žmogumi!“, – skaudžia gyvūno patirtį pasakoja Ingrida.
Gyvūnas – ne bet kam
Pastebėjusi, kad pernai ir šių metų pabaigoje išmetamų keturkojų padaugėjo drastiškai. Ir greičiausiai ne pandemija dėl to kalta, o sprendimas nuo šių metų gegužės 1 dienos čipuoti visus namų augintinius.
„Nors čipas kainuoja tik apie 20 eurų, kai kurie žmonės geriau išmeta savo šeimos narį į lauką, negu pasirūpina juo. Šokiruojanti situacija, – sako I. Butkutė. – Gerai, kad kažkas pastebi beglobį, praneša mums“.
Čipas, įsitikinusi globėja, užtikrina gyvūno gerovę, nes tada pasiklydusį, pamestą ar nuskriaustą būtų lengviau nustatyti, surasti šeimininkus, sugrąžinti jiems gyvūną, o galbūt ir nubausti už blogą elgesį.
Galvoja, kad Kalėdų laikotarpiu, kada taip madinga daryti gera, gali vėl padaugėti norinčių priglausti beglobį gyvūną savo namuose arba padovanoti jį vaikui.
„Šiaulių letenėlės“ kolektyvas į tokias iniciatyvas žiūri labai atsargiai. Būsimi globėjai atsakingai analizuojami, jiems netgi privalu užpildyti specialiai parengtą klausimyną.
„Duoti globai gyvūną ar neduoti, sprendžiame net iš to, kaip žmogus rašo, kaip atsakinėja į klausimus. Analizuojame, kaip jis elgiasi atvykęs, kaip sveikinasi, kaip bendrauja. Juk ketiname atiduoti gyvą sutvėrimą, o ne bejausmį daiktą“.
Norinčius paaukoti „Šiaulių letenėlės“ gyventojų gerovei, vadovė kviečia atsidaryti aukok.lt portalą, kur Šiaulių letenėlė su projektu „Sukurkime letenėlėms jaukią ir saugią senatvę“ renka lėšas jau esamų namelių išlaidoms padengti. Savo auką galima pervesti ir tiesiai „Šiaulių letenėlei“ interneto adresu http://siauliuletenele.lt/paaukokite/
„Mes turime planų dar penkmečiui į priekį, todėl labai prašome ir toliau keliauti su mumis drauge ir kartu kurti laikinus namus likimo nuskriaustiesiems. Ačiū, kad esate kartu!“, – į visus geros valios žmones kreipiasi vadovė.
