Kel­mė­je mi­nė­tos Eu­ro­pos žy­dų kul­tū­ros pa­vel­do die­nos

Kel­mė­je mi­nė­tos Eu­ro­pos žy­dų kul­tū­ros pa­vel­do die­nos

Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je mi­nė­tos Eu­ro­pos žy­dų pa­vel­do die­nos – ati­da­ry­ta nuo­trau­kų apie Kel­mės ra­jo­no žy­dus pa­ro­da, pa­ro­dy­tas fil­mu­kas apie žy­dų is­to­ri­ją, Lie­tu­vo­je iki Ho­lo­kaus­to gy­ve­nu­sias gau­sias žy­dų bend­ruo­me­nes, daž­nai su­da­riu­sias dau­giau ne­gu pu­sę vi­sų mies­te­lio gy­ven­to­jų.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

„Dias­po­ra ir pa­vel­das. Štet­las“

Pir­mą­ją rug­sė­jo sa­vai­tę Eu­ro­po­je mi­ni­mos žy­dų kul­tū­ros pa­vel­do die­nos. Šie­met ren­gi­niai or­ga­ni­zuo­ti ke­tu­rio­lik­ti me­tai, Kel­mės kraš­to mu­zie­jus pri­si­jun­gė pir­mą sy­kį.

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kas Ri­man­tas Ser­va sa­kė, jog mi­nė­ti Eu­ro­pos žy­dų kul­tū­ros pa­vel­do die­nas pa­ska­ti­no ren­gi­nių te­ma „Dias­po­ra ir pa­vel­das. Štet­las“.

„Nors tar­pu­ka­riu di­džio­ji da­lis žy­dų gy­ve­no Kau­ne bei dar ke­liuo­se di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, bet ne­ma­žai lit­va­kų bend­ruo­me­nių bu­vo įsi­kū­ru­sių ir ki­to­se vie­to­vė­se. Ne išim­tis ir Kel­mė, Šau­kė­nai, Ty­tu­vė­nai, Kra­žiai, Už­ven­tis. Šiuo­se mies­te­liuo­se žy­dų gy­ve­no dau­giau ne­gu pu­sė vi­sų gy­ven­to­jų“, – sa­kė R. Ser­va. Štet­las ji­diš kal­bo­je yra žo­džio „štot“, reiš­kian­čio mies­tą, ma­žy­bi­nė for­ma, ku­ria api­bū­di­na­ma ne­di­de­lė bend­ruo­me­nė, vei­kian­ti ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je.

Per ren­gi­nį mu­zie­ju­je pla­čiau pa­sa­ko­ta apie štet­lus. Ba­jo­ri­ja, siek­da­ma pa­gy­vin­ti eko­no­mi­nį gy­ve­ni­mą, dar Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­kos lai­kais ska­ti­no žy­dus per­si­kel­ti į jiems pri­klau­san­čias val­das, plė­to­ti pre­ky­bą. Štet­las ne­tru­ko tap­ti ir be­si­vys­tan­čiu kul­tū­ri­niu reiš­ki­niu.

Ap­si­gy­ve­nę nau­jo­je vie­to­je žy­dai pa­si­rū­pin­da­vo dviem skly­pais. Vie­na­me sta­tė si­na­go­gą – sa­vo mal­dos, su­si­rin­ki­mo na­mus, stu­di­jų vie­tą, ki­ta­me, nuo­ša­les­nia­me, pa­rink­da­vo vie­tą ka­pi­nėms. Gau­siau­sia iš­li­ku­sio žy­dų kul­tū­ros pa­vel­do da­lis ir yra se­no­sios žy­dų ka­pi­nės.

Pa­sak R. Ser­vos, kas­die­nis štet­lo gy­ve­ni­mas su­ko­si ap­link tur­gaus aikš­tę. Be tur­gaus die­nos pa­grin­di­nis sa­vai­tės įvy­kis štet­le bu­vo ša­bas – šeš­ta­die­nis, kuo­met žy­dams už­draus­ta dirb­ti. „Žy­dų gy­ve­ni­mas tik­rai ne­bu­vo už­da­ras, jie juk gy­ve­no ša­lia lie­tu­vių ir ki­tų tau­ty­bių kai­my­nų, bend­rau­da­vo, bū­da­vo ko­le­go­mis įvai­rio­se or­ga­ni­za­ci­jo­je, eko­no­mi­niais par­tne­riais“, – sa­kė mu­zie­ji­nin­kas.

„Žy­dų gy­ve­ni­mo pėd­sa­kai Kel­mės kraš­te“

Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je pa­reng­ta nuo­trau­kų pa­ro­da „Žy­dų gy­ve­ni­mo pėd­sa­kai Kel­mės kraš­te“.

Fo­tog­ra­fi­jo­se – bu­vę žy­dų na­mai, įvai­rūs pa­sta­tai, žmo­nės, ka­pi­nės – su­tei­kia daug in­for­ma­ci­jos, pa­pil­dan­čios pa­teik­tus pa­sa­ko­ji­mus. Pa­vyz­džiui, 1938 me­tais nu­fo­tog­ra­fuo­tos Kel­mė­je sto­vė­ju­sios dvi si­na­go­gos, ku­rios su­de­gė per di­dį­jį 1941-ųjų me­tų bir­že­lio 24-osios gais­rą mies­te.

Žy­dai iki ka­ro dau­giau­sia bu­vo įsi­kū­rę Kel­mės cent­re, da­bar­ti­nė­je S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vė­je. Iš 13 tuo­met mies­te sto­vė­ju­sių mū­ri­nių na­mų be­veik vi­si pri­klau­sė žy­dams. Pir­ma­me aukš­te pa­pras­tai žy­dai įsi­reng­da­vo par­duo­tu­ves, vais­ti­nes, teik­da­vo įvai­rias pa­slau­gas, ant­ra­ja­me gy­ven­da­vo pa­tys su šei­mo­mis. Da­bar­ti­nės „Kra­žan­tės“ pro­gim­na­zi­jos vie­to­je vei­kė žy­dų pra­di­nė mo­kyk­la. Iš maž­daug 4000 Kel­mės gy­ven­to­jų dau­giau kaip 2000 bu­vo žy­dai. Ty­tu­vė­nuo­se žy­dų gy­ve­no apie 200, Už­ven­ty­je – 30 šei­mų, iš 700 šau­kė­niš­kių žy­dų pri­skai­čiuo­ta apie 300.

„Nė­ra daug iš­li­ku­sių nuo­trau­kų iš tų lai­kų Kel­mės. Dau­giau­sia fo­tog­ra­fuo­da­vo vo­kie­čiai Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, įam­žin­da­mi oku­puo­tas te­ri­to­ri­jas, iš­leis­da­mi at­vir­laiš­kių se­ri­jas“, – pa­sa­ko­jo Ri­man­tas Ser­va.

Be­veik ne­bė­ra ir žy­dams pri­klau­siu­sių pa­sta­tų, jei ir yra – pra­stos būk­lės, spar­čiai nai­ki­na­mi lai­ko. Bu­vę šei­mi­nin­kai – iš­vy­kę, par­da­vę sa­vo na­mus, mi­rę. Gy­ve­na­mie­ji žy­dų pa­sta­tai nė­ra kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tai. Nau­jie­ji šei­mi­nin­kai su sa­vo tur­tu ga­li elg­tis kaip no­ri.

Įs­pū­din­ga, mu­zie­ji­nin­ko tei­gi­mu, bu­vo su­de­gu­si Šau­kė­nų si­na­go­ga – vie­na se­niau­sių Lie­tu­vo­je, pa­sta­ty­ta dar XVII am­žiaus pra­džio­je, iš­gra­žin­ta dro­ži­niais.

Pa­gal žy­dų re­li­gi­ją, vi­sos si­na­go­gos tu­rė­jo bū­ti iš­skir­ti­niai mies­te­lio pa­sta­tai pir­miau­sia pa­gal aukš­tį. Si­na­go­ga – aukš­čiau­sias mies­te­lio pa­sta­tas.

Ne­bė­ra tik­rų žy­dų?

Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kas Ri­man­tas Ser­va tei­gė do­mė­ję­sis ir ne­ra­dęs Kel­mės kraš­te už­re­gist­ruo­tų tik­rų žy­dų.

„Va­ži­nė­jo­me po įvai­rias ra­jo­no vie­to­ves, klau­si­nė­jo­me žmo­nių. Bet žmo­nės apie žy­dus tik pri­si­mi­ni­mais pa­si­da­lin­da­vo. Pa­gal sta­tis­ti­ką prieš po­rą de­šimt­me­čių Kel­mė­je dar gy­ve­no ke­le­tas žy­dų, o da­bar – ne­bė­ra“, – sa­kė R. Ser­va.

Au­to­rės nuo­tr.

Kel­mės kraš­to mu­zie­ju­je vei­kia pa­ro­da „Žy­dų gy­ve­ni­mo pėd­sa­kai Kel­mės kraš­te“.

Per­nai su­de­gė Kel­mė­je, Koo­pe­ra­ci­jos gat­vė­je sto­vė­jęs au­ten­tiš­kas fo­tog­ra­fo Ka­čer­gins­kio na­mas.