
Naujausios
Kelionė pas senelius – savo automobiliu ir savo degalais
Kelmės rajono Pakražančio seniūnijos socialinės darbuotojos padėjėja Regina Petraitienė prižiūri aštuonis senus arba neįgalius seniūnijos gyventojus. Visi jie gyvena skirtinguose kaimuose. Toliausiai, už 12 kilometrų, gyvenantį žmogų reikia lankyti kasdien.
Moteris pas lankomus žmones važiuoja savo automobiliu ir savo degalais. Tokių socialinių darbuotojų rajone keliolika.
Neseniai rajono Savivaldybės taryba nusprendė kompensuoti Socialinių paslaugų centro socialinių darbuotojų padėjėjų kelionės išlaidas pas lankomus žmones. Už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą mokės po 30 centų.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Pribrendusi problema
Kelmės rajono teritorija – gana didelė ir retokai apgyvendinta. Atstumai tarp lankomos priežiūros reikalingų žmonių – nemenki. Socialinės darbuotojos pėsčiomis jų nespėtų aplankyti.
„Visuomeninis transportas į nuošalius kaimus nevažiuoja. Socialinių paslaugų centras negali aprūpinti socialinių darbuotojų padėjėjų automobiliais. Todėl daugelis jų pas žmones važiuodavo savo automobiliais“, – pasakoja Socialinių paslaugų centro direktorė Marytė Lencienė.
Kiek daugiau nei minimalų atlyginimą uždirbančios socialinių darbuotojų padėjėjos savo transportu važiuoja ne tik iki lankomo žmogaus namų, bet ir į Kelmę nupirkti jam vaistų arba maisto produktų, į paštą išsiųsti laiškus.
Pareigingų, atsakingai į darbą žiūrinčių ir dar vairuojančių bei automobilį turinčių socialinių darbuotojų padėjėjų kaime rasti nelengva. O lankomos priežiūros poreikis, visuomenei sparčiai senstant, vis didėja.
Senyvi žmonės nori kuo ilgiau gyventi savo namuose, bet jiems reikia pagalbos. Be to, valstybei tai kainuoja pigiau, negu išlaikyti žmogų socialinės globos namuose.
Todėl nuspręsta iš savivaldybės biudžeto kompensuoti socialinių darbuotojų padėjėjų keliones pas lankomus žmones.
M. Lencienė informavo, jog parengtame sprendimo projekte buvo numatyta mokėti 17 centų už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Tačiau rajono meras Vaclovas Andrulis pasiūlė mokėti 30 centų, ir Tarybos nariai neprieštaravo. Nuo birželio pirmosios kelionės išlaidos pas lankomus žmones kompensuojamos.
Automobilis taupo darbo laiką, kojos nekainuoja
Kelmės rajone dirba 23–26 socialinių darbuotojų padėjėjos. Skaičius kinta atsižvelgiant į poreikius. Apie 15 jų pas lankomus žmones važinėja savais automobiliais.
Sprendimo projekte buvo numatyta, jog per metus kompensacijoms prireiks 3600 eurų. Kadangi įkainis už kilometrą padidintas, lėšų reikės beveik dvigubai daugiau, maždaug 6000 eurų.
Vienai socialinės darbuotojos padėjėjai vidutiniškai išeitų po 400 eurų per metus, kiek daugiau negu 30 eurų per mėnesį. Ar atpirks ši suma faktiškąsias darbuotojų išlaidas?
Juolab kad metų pabaigoje jos gautą kompensaciją privalės deklaruoti kaip pajamas ir susimokėti pajamų mokestį.
Valstybei bei lankomam žmogui socialinių padėjėjų pasiaukojimas naudingas dar ir tuo, kad, važiuodamos savo automobiliu, jos sutaupo darbo laiko. Vadinasi, per tą patį laiką gali aptarnauti daugiau žmonių.
Tos darbuotojos, kurios klientus pasiekia pėsčiomis, už savo kojas negauna kompensacijos. Kojos nuo vieno lankomo žmogaus iki kito neša nemokamai.
Nenuostabu, kad pasiaukojančių randasi vis mažiau.
Socialinių paslaugų centro direktorė sako, jog rasti socialinių darbuotojų padėjėjų vis sunkiau, nors reikalavimai joms – nedideli. Turi būti baigusi vidurinę mokyklą ir išklausyti 16 valandų mokymus.
Nuolatiniam darbui rasti dar įmanoma. Tačiau pavaduoti susirgusios ar atostogaujančios padėjėjos beveik neįmanoma.
Profesija iš arti
Treji metai socialinės darbuotojos padėjėja Pakražančio seniūnijoje dirbanti Regina Petraitienė lanko 8 žmones. Vyriausiam – 97 metai, kitiems – po devyniasdešimt, aštuoniasdešimt. Visi jie gyvena skirtinguose kaimuose. Pas vieną žmogų tenka važinėti kasdien. Atstumas 12 kilometrų. Tarp kitų lankomų žmonių atstumai mažesni.
Kasdien poniai Reginai tenka aplankyti po tris – keturis žmones. Per savaitę tenka nuvažiuoti apie šimtą kilometrų. Jeigu važiuoja į Kelmę nupirkti prekių ar vaistų, dar daugiau.
„Nuvažiavus pas žmogų nėra kada staipytis, – pasakoja ponia Regina. – Jau važiuodama mintyse susidėlioju darbus. Vos įžengusi į trobą užkaičiu valgį, puolu plauti indų, tvarkyti namų. Kartais po savaitgalio randu stalus apkrautus nešvariais indais. Buvo atvažiavę vaikai ar giminaičiai. Puotavo, bet indų nesuplovė. Paliko tarnaitei. Skaudu. Mintyse burnoju, bet vis tiek plaunu.
Nors susirinkimuose mums sakoma, jog nesame tarnaitės ir neturime jomis jaustis, praktiškai yra kitaip. Kartais lankomas žmogus tiesiog prie mūsų atsiliepęs telefonu sako: „Pas mane dabar yra tarnaitė.“
Kartais verkti norisi nuo tokio darbo. Bet kaime nėra kito pasirinkimo.“
Pasak socialinių darbuotojų padėjėjų, ne visi jų lankomi žmonės yra vieniši. Kartais vaikai gyvena kitoje kelio pusėje, bet pas tėvą neužeina. O iš socialinių darbuotojų padėjėjų pareikalauti dar daugiau paslaugų – greiti. Kai kurie jas tiesiog „šokdina“.
Autorės nuotr.
Senų žmonių sparčiai daugėja. Jiems reikalinga pagalba.
Socialinių paslaugų centro direktorė Marytė Lencienė sako, jog dauguma senų ir neįgalių žmonių mieliau gyvena savo namuose ir naudojasi socialinių darbuotojų padėjėjų pagalba. Į socialinės globos namus nenori eiti.
Lankomos priežiūros reikalingi žmonės išsibarstę po atokius kaimus. Gyvena prie prastų kelių. Socialinių darbuotojų padėjėjos juos gali pasiekti tik automobiliais.