Ke­lio­nė pas se­ne­lius – savo automobiliu ir savo degalais

Ke­lio­nė pas se­ne­lius – savo automobiliu ir savo degalais

Kel­mės ra­jo­no Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­jos so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­dė­jė­ja Re­gi­na Pet­rai­tie­nė pri­žiū­ri aš­tuo­nis se­nus ar­ba neį­ga­lius se­niū­ni­jos gy­ven­to­jus. Vi­si jie gy­ve­na skir­tin­guo­se kai­muo­se. To­liau­siai, už 12 ki­lo­met­rų, gy­ve­nan­tį žmo­gų rei­kia lan­ky­ti kas­dien.

Mo­te­ris pas lan­ko­mus žmo­nes va­žiuo­ja sa­vo au­to­mo­bi­liu ir sa­vo de­ga­lais. To­kių so­cia­li­nių dar­buo­to­jų ra­jo­ne ke­lio­li­ka.

Ne­se­niai ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba nu­spren­dė ko­mpen­suo­ti So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jų ke­lio­nės iš­lai­das pas lan­ko­mus žmo­nes. Už kiek­vie­ną nu­va­žiuo­tą ki­lo­met­rą mo­kės po 30 cen­tų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Prib­ren­du­si pro­ble­ma

Kel­mės ra­jo­no te­ri­to­ri­ja – ga­na di­de­lė ir re­to­kai ap­gy­ven­din­ta. Ats­tu­mai tarp lan­ko­mos prie­žiū­ros rei­ka­lin­gų žmo­nių – ne­men­ki. So­cia­li­nės dar­buo­to­jos pės­čio­mis jų ne­spė­tų ap­lan­ky­ti.

„Vi­suo­me­ni­nis trans­por­tas į nuo­ša­lius kai­mus ne­va­žiuo­ja. So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ras ne­ga­li ap­rū­pin­ti so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jų au­to­mo­bi­liais. To­dėl dau­ge­lis jų pas žmo­nes va­žiu­oda­vo sa­vo au­to­mo­bi­liais“, – pa­sa­ko­ja So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė Ma­ry­tė Len­cie­nė.

Kiek dau­giau nei mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą už­dir­ban­čios so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jos sa­vo trans­por­tu va­žiuo­ja ne tik iki lan­ko­mo žmo­gaus na­mų, bet ir į Kel­mę nu­pirk­ti jam vais­tų ar­ba mais­to pro­duk­tų, į pa­štą iš­siųs­ti laiš­kus.

Pa­rei­gin­gų, at­sa­kin­gai į dar­bą žiū­rin­čių ir dar vai­ruo­jan­čių bei au­to­mo­bi­lį tu­rin­čių so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jų kai­me ras­ti ne­leng­va. O lan­ko­mos prie­žiū­ros po­rei­kis, vi­suo­me­nei spar­čiai sens­tant, vis di­dė­ja.

Se­ny­vi žmo­nės no­ri kuo il­giau gy­ven­ti sa­vo na­muo­se, bet jiems rei­kia pa­gal­bos. Be to, vals­ty­bei tai kai­nuo­ja pi­giau, ne­gu iš­lai­ky­ti žmo­gų so­cia­li­nės glo­bos na­muo­se.

To­dėl nu­spręs­ta iš sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to kom­pen­suo­ti so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jų ke­lio­nes pas lan­ko­mus žmo­nes.

M. Len­cie­nė in­for­ma­vo, jog pa­reng­ta­me spren­di­mo pro­jek­te bu­vo nu­ma­ty­ta mo­kė­ti 17 cen­tų už kiek­vie­ną nu­va­žiuo­tą ki­lo­met­rą. Ta­čiau ra­jo­no me­ras Vac­lo­vas And­ru­lis pa­siū­lė mo­kė­ti 30 cen­tų, ir Ta­ry­bos na­riai ne­prieš­ta­ra­vo. Nuo bir­že­lio pir­mo­sios ke­lio­nės iš­lai­dos pas lan­ko­mus žmo­nes kom­pen­suo­ja­mos.

Au­to­mo­bi­lis tau­po dar­bo lai­ką, ko­jos ne­kai­nuo­ja

Kel­mės ra­jo­ne dir­ba 23–26 so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jos. Skai­čius kin­ta atsižvelgiant į po­rei­kius. Apie 15 jų pas lan­ko­mus žmo­nes va­ži­nė­ja sa­vais au­to­mo­bi­liais.

Spren­di­mo pro­jek­te bu­vo nu­ma­ty­ta, jog per me­tus kom­pen­sa­ci­joms pri­reiks 3600 eu­rų. Ka­dan­gi įkai­nis už ki­lo­met­rą pa­di­din­tas, lė­šų rei­kės be­veik dvi­gu­bai dau­giau, maž­daug 6000 eu­rų.

Vie­nai so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­dė­jė­jai vi­du­ti­niš­kai išei­tų po 400 eu­rų per me­tus, kiek dau­giau ne­gu 30 eu­rų per mė­ne­sį. Ar at­pirks ši su­ma fak­tiš­ką­sias dar­buo­to­jų iš­lai­das?

Juo­lab kad me­tų pa­bai­go­je jos gau­tą kom­pen­sa­ci­ją pri­va­lės dek­la­ruo­ti kaip pa­ja­mas ir su­si­mo­kė­ti pa­ja­mų mo­kes­tį.

Vals­ty­bei bei lan­ko­mam žmo­gui so­cia­li­nių pa­dė­jė­jų pa­siau­ko­ji­mas nau­din­gas dar ir tuo, kad, va­žiuo­da­mos sa­vo au­to­mo­bi­liu, jos su­tau­po dar­bo lai­ko. Va­di­na­si, per tą pa­tį lai­ką ga­li ap­tar­nau­ti dau­giau žmo­nių.

Tos dar­buo­to­jos, ku­rios klien­tus pa­sie­kia pės­čio­mis, už sa­vo ko­jas ne­gau­na kom­pen­sa­ci­jos. Ko­jos nuo vie­no lan­ko­mo žmo­gaus iki ki­to ne­ša ne­mo­ka­mai.

Ne­nuos­ta­bu, kad pa­siau­ko­jan­čių ran­da­si vis ma­žiau.

So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė sa­ko, jog ras­ti so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jų vis sun­kiau, nors rei­ka­la­vi­mai joms – ne­di­de­li. Tu­ri bū­ti bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir iš­klau­sy­ti 16 va­lan­dų mo­ky­mus.

Nuo­la­ti­niam dar­bui ras­ti dar įma­no­ma. Ta­čiau pa­va­duo­ti su­si­rgu­sios ar ato­sto­gau­jan­čios pa­dė­jė­jos be­veik neį­ma­no­ma.

Pro­fe­si­ja iš ar­ti

Tre­ji me­tai so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­dė­jė­ja Pak­ra­žan­čio se­niū­ni­jo­je dir­ban­ti Re­gi­na Pet­rai­tie­nė lan­ko 8 žmo­nes. Vy­riau­siam – 97 me­tai, ki­tiems – po de­vy­nias­de­šimt, aš­tuo­nias­de­šimt. Vi­si jie gy­ve­na skir­tin­guo­se kai­muo­se. Pas vie­ną žmo­gų ten­ka va­ži­nė­ti kas­dien. Ats­tu­mas 12 ki­lo­met­rų. Tarp ki­tų lan­ko­mų žmo­nių at­stu­mai ma­žes­ni.

Kas­dien po­niai Re­gi­nai ten­ka ap­lan­ky­ti po tris – ke­tu­ris žmo­nes. Per sa­vai­tę ten­ka nu­va­žiuo­ti apie šim­tą ki­lo­met­rų. Jei­gu va­žiuo­ja į Kel­mę nu­pirk­ti pre­kių ar vais­tų, dar dau­giau.

„Nu­va­žia­vus pas žmo­gų nė­ra ka­da stai­py­tis, – pa­sa­ko­ja po­nia Re­gi­na. – Jau va­žiuo­da­ma min­ty­se su­si­dė­lio­ju dar­bus. Vos įžen­gu­si į tro­bą už­kai­čiu val­gį, puo­lu plau­ti in­dų, tvar­ky­ti na­mų. Kar­tais po sa­vait­ga­lio ran­du sta­lus ap­krau­tus ne­šva­riais in­dais. Bu­vo at­va­žia­vę vai­kai ar gi­mi­nai­čiai. Puo­ta­vo, bet in­dų ne­sup­lo­vė. Pa­li­ko tar­nai­tei. Skau­du. Min­ty­se bur­no­ju, bet vis tiek plau­nu.

Nors su­si­rin­ki­muo­se mums sa­ko­ma, jog ne­sa­me tar­nai­tės ir ne­tu­ri­me jo­mis jaus­tis, pra­ktiš­kai yra ki­taip. Kar­tais lan­ko­mas žmo­gus tie­siog prie mū­sų at­si­lie­pęs te­le­fo­nu sa­ko: „Pas ma­ne da­bar yra tar­nai­tė.“

Kar­tais verk­ti no­ri­si nuo to­kio dar­bo. Bet kai­me nė­ra ki­to pa­si­rin­ki­mo.“

Pa­sak so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jų, ne vi­si jų lan­ko­mi žmo­nės yra vie­ni­ši. Kar­tais vai­kai gy­ve­na ki­to­je ke­lio pu­sė­je, bet pas tė­vą neu­žei­na. O iš so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jų pa­rei­ka­lau­ti dar dau­giau pa­slau­gų – grei­ti. Kai ku­rie jas tie­siog „šok­di­na“.

Au­to­rės nuo­tr.

Se­nų žmo­nių spar­čiai dau­gė­ja. Jiems rei­ka­lin­ga pa­gal­ba.

So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė Ma­ry­tė Len­cie­nė sa­ko, jog dau­gu­ma se­nų ir neį­ga­lių žmo­nių mie­liau gy­ve­na sa­vo na­muo­se ir nau­do­ja­si so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jų pa­gal­ba. Į so­cia­li­nės glo­bos na­mus ne­no­ri ei­ti.

Lan­ko­mos prie­žiū­ros rei­ka­lin­gi žmo­nės iš­si­bars­tę po ato­kius kai­mus. Gy­ve­na prie pra­stų ke­lių. So­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­dė­jė­jos juos ga­li pa­siek­ti tik au­to­mo­bi­liais.