Naujausios
Kas liko iš nepriklausomybės?
Kovo 11-ąją paskelbėme nepriklausomybę, atsiskyrėme nuo tuometinės Tarybų Sąjungos. Ir štai 2004 metų gegužės 1-ąją, apimti masinės euforijos, tapome Europos Sąjungos nariais. Praėjo devyneri metai. Egzistuoja Briuselio įstatymų viršenybė virš mūsų įstatymų. Daug kas ginčijasi, kad iš vienos sąjungos, kur buvome lyg ir ginklu okupuoti, į kitą atėjome lyg ir paskui saldainį. Ar tikrai tebesame nepriklausomi?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Europos Parlamento narys Rolandas PAKSAS, Seimo nariai Kęstutis MASIULIS ir Juras POŽELA, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
 |
| ELTA nuotr. |
G. JAKAVONIS: Ką kūrėme Kovo 11-ąją ir ką turime šiandien?
R. PAULAUSKAS: 1990 metų kovo 11-ąją, kai balsavome už Lietuvos nepriklausomybę, aiškiai žinojome, ko norime. Pirmiausia norėjome turėti teisę leisti savo įstatymus nepriklausomai nuo niekieno valios. Galima prisiminti, su kokiu entuziazmu žmonės sutiko dar LTSR Aukščiausiosios Tarybos sprendimą, kad Lietuvos įstatymai yra viršesni už sąjunginius įstatymus. Tai buvo 1989-ųjų lapkričio 11 dieną, jeigu neklystu. Buvo didžiulis entuziazmas, kad mes atgavome teisę leisti savo įstatymus.
Bet, einant laikui, daug kam keičiantis, pats sau keliu klausimą, koks yra nepriklausomybės turinys šiandien ir kokį turinį įdeda žmonės, kurie apie nepriklausomybę tokiais gražiais žodžiais kalba iš tribūnų.
Paklausiau savo pažįstamo, kaip jis supranta nepriklausomybę. Jis sako: na, tai yra vėliava, himnas, herbas. Bet palaukite, herbus ir himnus turi net degalinės. Vėliavos plevėsuoja taip pat daug kur. Savivaldybės turi savo vėliavas ir himnus, ir herbus. Tai nėra nepriklausomybės požymiai.
Jeigu kalbame ne apie savivaldybę, o apie valstybę, tai pirmiausias valstybės požymis yra teisė leisti savo įstatymus. Šios teisės mes šiandien nebeturime. Mes leidžiame tik tiek, kiek mums leidžia Briuselis. Kaip ir kokia Šiaulių savivaldybė leidžia savo potvarkius, kiek jai leidžia Vilnius.
Įstatymus leisti turi teisę tik valstybė, jeigu jinai juos leidžia nepriklausomai nuo niekieno valios. Jeigu jinai nuo kažkieno valios priklauso, kaip savivaldybė nuo sostinės, kaip Lietuva nuo Briuselio, tai jau nėra teisė leisti savo įstatymus.
Iš teisės leisti įstatymus kyla teisė nustatyti, pavyzdžiui, savo mokesčius. Šiandien mes mokesčių nustatyti irgi negalime savarankiškai. Nes pagrindinius mokesčius, tokius kaip PVM, akcizai, reguliuoja taip pat Briuselis. Muitų neturime teisės reguliuoti nuo 2004 metų. Kariuomenė irgi yra valstybės nepriklausomybės požymis. Šiandien pas mus kas netingi, saugo oro erdvę.
Na, ir vienas iš svarbiausių dalykų – pinigai. Jau ir dabar litas yra susietas su valiutų modeliu. Mūsų politinis elitas pasiruošęs atsisakyti ir šito, paskutinio, simbolinio dalyko – lito.
Nesakau, kad tai, kas atsitiko, yra blogai. Tik norėčiau suprasti, kokį turinį žmonės deda į žodį „nepriklausomybė“, kai jie Kovo 11-ąją iš tribūnos sako kalbą ir nuolat kalba apie nepriklausomybę. Lyg niekas nebūtų pasikeitę.
Aš visiškai nekvestionuoju, gal taip ir reikėjo pasielgti, kaip mes elgiamės. Gal tai yra dėsningi procesai. Gal čia nieko blogo nėra.
Man rėžia ausį, aš nematau logikos. Jeigu valstybė negali leisti savo įstatymų, visiškai nepriklausomų, jeigu neturime muitų, neturime mokesčių teisės ir t.t. ir vis tiek sakome, kad esame nepriklausomi?
G. JAKAVONIS: Kažkada Romualdas Ozolas pasakė, kad Kovo 11-oji yra tiktai istorinis reliktas. O faktiškai šios dienos Lietuva laiką skaičiuoja nuo 2004 metų gegužės 1-osios, kai tapo Europos Sąjungos nare.
J. POŽELA: Labai įdomu klausytis, ypač signataro, kuris pats dalyvavo tuose virsmuose. Kuris matė ir ankstesnę ideologiją, ir ankstesnę tvarką, dėl kurios mes nepriklausomybę atkūrėme. Aš iš jaunesnės kartos pozicijos pabandysiu gal ir tokių provokacinių tezių pasakyti.
Kas yra nepriklausomybė? Pateiksiu paprastą repliką į gerbiamo signataro pasakymą. Taip išeitų, kad visiškai nepriklausoma valstybė pasaulyje yra Šiaurės Korėja ir kitos panašaus tipo valstybės. Noriu pasakyti, kad dabartinė pasaulio tvarka, dabartinės visų šalių ir demokratinių bendrijų struktūros, pradedant Jungtinėmis Tautomis, baigiant Europos Sąjunga, gynybinės struktūros, visokie kitokie susivienijimai riboja atskirų šalių nepriklausomybę. Tačiau aš to nevadinčiau nepriklausomybės praradimu.
Man labiau norėtųsi, kad nepriklausomybės atkūrimas Kovo 11-ąją asocijuotųsi su nepriklausomybės nuo smurto, nuo žmogaus teisių pažeidinėjimų, nuo okupanto primetamos valios atkūrimu. Ir tokiu atveju lyginti narystę Tarybų Sąjungoje su naryste Europos Sąjungoje yra nevisiškai teisinga.
Kadangi tema daugiau liečia Europos Sąjungą, mano manymu, pati Europos Sąjunga yra atsidūrusi kryžkelėje ir ganėtinai pati pasimetusi. Lietuvai dar nesant Europos Sąjungos nare, buvo pradėtas konventas dėl Europos Sąjungos ateities, bet kaip projektas jis nepasisekė. Nepasisekė susitarti, kokią ateitį įsivaizduoja, kaip mato pačią Europos Sąjungą.
R. PAULAUSKAS: Galite tarti porą žodžių apie nepriklausomybės turinį? Kaip jį suvokiate?
J. POŽELA: Aš suvokiu nepriklausomybę kaip nepriklausomybę nuo žmogaus teisių pažeidinėjimo.
R. PAULAUSKAS: Bet tai su valstybe neturi nieko bendro.
J. POŽELA: Apie valstybę mes turime absoliučiai kitą supratimą. Jūs turbūt pasakysite, kad valstybės pagrindinė sudedamoji dalis yra tauta. Teisingai?
G. JAKAVONIS: Taip Konstitucijoje parašyta.
J. POŽELA: Pagrindinis dalykas valstybėje visgi yra žmonės. Ir tuos žmones gali sudaryti įvairios tautos. Ta valstybė labai puikiai egzistuos.
R. PAULAUSKAS: Kitaip sakant, jums valstybė nereikalinga. Tuomet jums ir nepriklausomybė nereikalinga.
J. POŽELA: Aš asmeniškai į tautinę valstybę žiūriu kitaip nei jūs. Aš manau, kad tautinės valstybės nebėra kaip tokios.
G. JAKAVONIS: Galiu priminti 2009 metų sausio 16-ąją. Kas darėsi prie Parlamento? O Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios eitynės šiais metais? Kai matau, kiek sutraukta policijos pareigūnų, koks valdžios vertinimas, man tai nuo 1972 metų Kauno eitynių, kai susidegino Romas Kalanta, nedaug skiriasi. Tai kur čia „laisvė nuo smurto“, „žodžio laisvė“?
J. POŽELA: Dabartinėje Lietuvoje pasigendu filosofinio diskurso. Mūsų visuomenininkų ir didelių filosofų, kurie 1990 metais dėjo pagrindus mūsų valstybingumui, šiandien jau nebegirdime. Jeigu jie būtų aktyvesni šiandien, manau, ši diskusija mums būtų žymiai lengvesnė.
G. JAKAVONIS: Kaip kinta mūsų valstybės vertybės įstojus į Europos Sąjungą? Būnant Europos Parlamente iš šalies gal geriau matyti?
R. PAKSAS: Vienu sakiniu čia nepasakysi. Suprantu, kad diskusijų per maža. Lietuvos politinis elitas ir ne tik politinis elitas per mažai dėmesio skiria dabartinei Lietuvos situacijai Europos Sąjungoje. Ir kas galėtų būti po 5-20 metų. Kas su Lietuva bus, jeigu Europos Sąjunga nepasikeis?
Gal per šiurkščiai ir per skaudžiai palyginsiu. Bet Vasario 16-osios sprendimą atkurti nepriklausomybę, Kovo 11-osios sprendimą ir tą sprendimą, kokį šiandien Lietuvos politinis elitas padarys, kokia Lietuva bus Europos Sąjungoje po 10-20 metų, aš padaryčiau vienu lygiu.
Pats buvau narystės Europos Sąjungoje šalininkas. Tada ėjau prezidento pareigas ir uždariau biurą Prezidentūroje, išvažiavau agituoti po kaimus, kaimelius, rajonus. Agitavau už narystę Europos Sąjungoje. Tada politikai buvo susitarę dėl kelių principinių dalykų. Gal vienintelis susitarimas nepriklausomybės laikotarpiu, t.y. narystė Europos Sąjungoje, narystė NATO, geros kaimynystės principas. Ir mes susitarėme būtent šituo keliu eiti.
R. PAULAUSKAS: Aš agitavau „prieš“.
R. PAKSAS: Buvo referendumas. Apie 60 proc. piliečių balsavo dėl narystės Europos Sąjungoje. Kai tauta nusprendžia, mano supratimu, tai nekvestionuojami dalykai.
Klausimas, ar pasiekėme tai, ko siekėme. Pasiekėme. Ar gyvename taip, kaip norėjome, ar turime tokį pragyvenimo lygį, išsilavinimą, švietimą, saugumą ir visus kitus dalykus, kokių siekė žmonės, kurie atėjo į referendumą ir balsavo? Man atrodo, kad ne. Man atrodo, keičiasi Europos Sąjunga, keičiasi Lietuva. Lietuvos politikai pasiekė tikslą – įstojome į Europos Sąjungą – ir sustojo. Galvojo, kad tai stabili situacija, nieko daugiau nebereikia siekti. O reikia sveikai užsiiminėti lobizmu, pramušinėti sprendimus ir atstovauti savo tautai taip, kaip reikėtų atstovauti.
Mano supratimu, Europos Sąjungoje yra du procesai, ir nežinau, kuris šiandien yra stipresnis. Galbūt pirmasis. Pirmasis – globalizmo, kurio šalininkai – politikai, elitas – norėtų, kad Europos Sąjunga būtų su vienu prezidentu, su viena biurokratija ar su vienu centru, su viena prokuratūra ir t.t. Tai yra didžiųjų valstybių atstovai, kurie šį sprendimą pramušinėja. Ir daugeliu atvejų kitoms valstybėms belieka būti tiktai statistėmis.
Yra kitas procesas – tai toks sveikas nacionalizmas arba nacionalinio išsivadavimo judėjimas, kuris prasideda nuo Anglijos nepriklausomybės partijos. Ir dar neaišku, kaip bus 2014-2015 metais, kai ši partija privers konservatorius skelbti referendumą. Ir dar neaišku, ar Anglija pasitrauks, ar nepasitrauks iš Europos Sąjungos.
Ir mums, lietuviams, reikia rasti savo vietą Europos Sąjungoje, kad mūsų tauta nebūtų nusivylusi nei gyvenimu, nei švietimu, nei pragyvenimo lygiu, nei perspektyva, nei mokslu, nei emigracija. Šios diskusijos Lietuvoje absoliučiai nėra. O ji reikalinga.
R. PAULAUSKAS: Kol kas iš kolegų neišgirdau atsakymo. Klausiu, kokį turinį dedate šiandien, kai kalbate apie Lietuvos nepriklausomybę. Kai mes negalime leisti įstatymų, kokių norime. Viską turime derinti su Briuseliu. Muitų neturime. Tuoj pinigų neturėsime. Pagrindinius mokesčius mums nustato irgi Europos Sąjunga. Kai sakote, kad Lietuva yra nepriklausoma, kokį turinį dedate į tuos žodžius?
K. MASIULIS: Dedu tokį turinį, kad tauta pati arba per savo atstovybę Parlamentą kaip turėjo, taip ir turi visišką suverenitetą, kuris politologijos terminais apibrėžiamas, kad bet kada galime įstoti į kokią norime tarptautinę organizaciją, bet kada galime išstoti, taip pat ir iš Europos Sąjungos.
Europos Sąjunga nėra tarptautinė organizacija. Ji yra valstybių sąjunga. Laisva tautos valia buvo apsispręsta, vadinasi, dalį savo suverenių galių esame perleidę kai kurioms europinėms institucijoms. Bet lygiai taip pat galime jas bet kada atsiimti. Negana to, jeigu nevykdome kai kurių sąlygų, tai iš mūsų tas galias galėtų atimti.
Aš taip aštriai nekelčiau klausimo kaip gerbiamas R.Paksas. Neklausčiau, kas nusivylė ar nenusivylė Europa. Lietuviai labai daug kuo bando nusivilti. Paklausčiau labai paprastai: ar buvimas Europos Sąjungoje darė teigiamą postūmį tokiems procesams kaip visuomenės gerovės augimas? Manau, kad darė postūmį. Galbūt netgi tose srityse, kur labiausiai buvo skepsis stojant į Europos Sąjungą.
Nebuvau šimtaprocentinis euroentuziastas. Mačiau blogybes ir dabar matau. Bet daugiausia skepsį reiškia žemės ūkyje dirbantys žmonės. Dabar daugiau jie ir gauna naudos. Tada buvo sunkiausia įveikti jų pasipriešinimą. Jeigu dabar pradėtumėte sukti rodykles atgal, tai labiausiai išėjimui iš Europos Sąjungos priešintųsi tie patys žemdirbiai. Jie reikalauja ne ko nors, tik lygaus buvimo, kas yra visai teisėtas jų reikalavimas ir lūkestis. Kad lygiomis sąlygomis galėtų konkuruoti Europos Sąjungoje ir gauti tokias pat išmokas, dotacijas ir panašiai.
R. PAULAUSKAS: Atsiliepiu į kolegų pasakymus. Iš pono K.Masiulio supratau, kad nepriklausomybės nebeturime, bet dar turime galimybę kada nors ją atkurti.
K. MASIULIS: Mes turime nepriklausomybę.
R. PAULAUSKAS: Tai aš klausiu: koks nepriklausomybės turinys?
K. MASIULIS: Valstybės teisė nuspręsti, ką ir kaip daryti. Mes nusprendėme kai kurias galias perduoti Europos Sąjungai. Jeigu norime, atsisakome lito, bet jeigu norime, galima išimtis... Mes turime kariuomenę. Mes turime daug ką.
R. PAULAUSKAS: Čia sėdi socialdemokratų atstovas, sako, kad jam tauta nereikalinga. Tautinė valstybė nereikalinga.
J. POŽELA: Aš sakiau kitaip. Aš pasakiau, kad tokių tautinių valstybių, kokios buvo kūrimosi pradžioje, nebėra, jos keičiasi. Valstybės esmė keičiasi. Vienalytė tauta nebetampa pagrindine sudedamąja dalimi.
R. PAULAUSKAS: Europoje vyksta diskusija, kas šiandien yra nepriklausomybės turinys. Italijoje tą klausimą kelia Bepė Grilas (Beppe Grillo), kuris rinkimuose gavo ketvirtį balsų. Prancūzijoje – Marin Le Pen (Marine Le Pen), kurios reitingas panašus į dabartinio prezidento.
Šiuos klausimus kelia Vengrija su savo nauja Konstitucija ir bandymu išlaikyti savo valstybę kaip tokią Europos Sąjungoje, sulaukdama didžiulio Briuselio pasipriešinimo. Aš jau nekalbu apie Angliją, Škotiją.
2012 metų lapkritį Berlyne vyko konferencija, kur buvo svarstomi lygiai tie patys klausimai. Ir prelegentas didelio laikraščio redaktorius uždavė lygiai tuos pačius klausimus vokiečių auditorijai. Kas liko šiandien iš Vokietijos suvereniteto? Jeigu Vokietija neturi sienų, muitų ir t.t.
Yra tokia Tikrųjų suomių partija, kuri yra laimėjusi nemažai balsų Suomijoje. Ji kelia netgi tokią ekstravagantišką idėją, ar, išėjus iš Europos Sąjungos, netapti Rusijos Honkongu. Irgi bandydama apsaugoti savo kaip tautos ir valstybės tam tikras teises. Manydama, kad net dabartinė Rusija, kuri labai kritiškai mūsų akyse atrodo, jiems geresnė už Briuselį.
R. PAKSAS: Tikrųjų suomių partijos lyderis yra mano atstovaujamos frakcijos Europos Parlamente narys. Aš priklausau frakcijai „Laisvės ir demokratijos Europa“. Ir tai nėra euroskeptikai, kurie stebi procesus. Save vadina eurorealistais.
Mano pasakymas, kad šiandien Europos Sąjungoje yra dvi kryptys, reiškia ne tai, kad Europoje nevyksta diskusijos, nevyksta procesai. Tai reiškia, kad Lietuvoje nevyksta šis procesas. Lietuvos politikai šiandien labai daug dėmesio skiria, kaip rengsis, kai pirmininkaus Europos Sąjungai, kokius patiekalus duos, kokios patalpos bus suremontuotos. Bet neskiria dėmesio, kaip atrodys Lietuva Europos Sąjungos kontekste po 5-20 metų.
K. MASIULIS: Gerbiamas R.Paksas save laiko eurorealistu. Aš irgi norėčiau tokiam sparnui save priskirti. Gal kitokį turinį įdėčiau į tą sąvoką. Suprantu, kad į Europos Sąjungą kaip struktūrą, tarpvalstybinį sambūrį reikia žiūrėti matant ir teigiamas, ir neigiamas puses. Labai pritariu minčiai, kad reikėtų pasvarstyti ilgalaikę strategiją. Gal tikrai Lietuvoje per mažai apie tai diskutuojama. Bet nėra taip, kad nebūtų diskutuojama. Dirbant Briuselyje, gal ne viskas matosi.
Yra žmonių, kurie propaguoja idėją, kad Europos Sąjunga greičiau taptų konfederacija. Yra tam tikra linija, aš jai oponuočiau. Sakyčiau, gal to nereikia, reikia kitų procesų.
G. JAKAVONIS: Užduosiu labai konkretų klausimą, kurį nuolat gaunu iš rinkėjų. Į Lenkiją gausiai vežama mūsų mediena. Iš esmės nekontroliuojami dalykai. Susitikime žmonės man sako: darykite ką nors, muitus padidinkite. Kaip pasiūlysite spręsti šią problemą?
K. MASIULIS: Muitų neturime, bet galime už savo išteklius imti įvairius akcizus ir patys reguliuoti. Galime pažiūrėti, ar nėra taip, kad visose aplinkinėse valstybėse tie mokesčiai didesni. Gal ne viską esame sureguliavę.
G. JAKAVONIS: Mes negalime ignoruoti judėjimų, kurie vyksta kitose valstybėse. Kodėl vengrai, sakykim, tampa lyderiais? Kodėl ne mes, lietuviai? Vengrai pamatė, kad kažkas negerai Europos Sąjungoje, jie išeina į gatves, jie tam priešinasi. Mes sėdime ir nuolankiai nuleidę galvas viską žodis žodin kaip Briuseliui reikia, taip darome.
J. POŽELA: Vengrijos tam tikros reformos man nėra pozityvus pavyzdys. Už tai aš jos į Europos Sąjungos lyderes jokiais būdais neskirčiau.
Kitas dalykas, kalbant apie judėjimus, manau, kad čia yra klaida. Politinio dialogo su visuomene nebuvimo. Nes kritikuoti, ypač populistinėms politinėms jėgoms, visada labai paprasta ir lengva. Tokiu būdu vedama diskusija sulaukia tam tikro žmonių palaikymo.
Aišku, Europos Sąjungoje yra problemų, su kuriomis kitos valstybės narės susiduria labiau nei mes. Tarkim, su emigracija iš trečiųjų šalių. Mes faktiškai to net nejaučiame. Man net baisu būtų įsivaizduoti, kas atsitiktų...
G. JAKAVONIS: Kai prasidėjo spalvotos revoliucijos Afrikoje ir žmonės plūstelėjo į Italiją, paskui į Prancūziją, užėjo kalba apie kvotas. Ir mūsų prezidentė labai aiškiai pasakė, kad Lietuvoje bus kvotos.
J. POŽELA: Labai teisingai pasakė. Turėtume įsisąmoninti paprastą dalyką. Mes taikome tokį požiūrį į Europos Sąjungą kaip „jie ir mes“. Turime suprasti, kad esame Europos Sąjunga ir esame atsakingi už jos ateities kūrimą. Ne Briuselis, ne kažkokie dėdės, tetos, bet mes, kaip bendri Europos piliečiai. Kaip bendra Europos tauta.
G. JAKAVONIS: Graikijos krizė ir bandymas gelbėti Graikiją mūsų sąskaita. Mes irgi turime solidariai prisidėti prie Graikijos gelbėjimo, kai jie gerai gyveno prasiskolindami?
J. POŽELA: Žinoma, kad taip. Galima klausimą pasukti į Lietuvą. Įsivaizduokite situaciją. Visa Lietuva moka mokesčius į valstybės iždą. Taip ir visos valstybės narės moka tam tikrus mokesčius į bendrą Europos Sąjungos biudžetą. Teisingai? Teisingai. Dabar kažkam iš mūsų bendros šeimos susiklosto negera situacija. Jūs savo šeimos nariams padedate, kai jiems kas nors atsitinka? Ar pasakote: aš tavęs nebepripažįstu savo pusbroliu, pussesere, nes tu bankrutavai. Tu prasilošei, pavyzdžiui, kazino, nebepadėsiu. Juk ne – padėtumėte.
G. JAKAVONIS: Vis dėlto ar mes laisvi?
R. PAULAUSKAS: 1990 metų kovo 11-oji – yra situacija, kad mes turime teisę leisti įstatymus, kokius norime. 2013 metai – mes tos teisės neturime. Kovo 11-ąją mes galime nustatyti muitus, kokius norime. Šiandien apskritai muitų negalime nustatyti. Litą įsivedame – litą prarandame. Po metų, dvejų. Taigi per dvidešimt metų iš esmės pasikeitė Lietuvos, kaip valstybės, situacija. Nesakau, kad tai yra blogai. Aš kol kas neduodu vertinimo. Aš visai šioje diskusijoje nenorėjau kalbėti, kokia nauda gaunama ar negaunama iš Europos Sąjungos. Aš norėjau kalbėti, koks šiandien yra nepriklausomybės turinys. Ir aš šiek tiek supratau. Liko tik tai, kad mes dar turime teisę išstoti...
K. MASIULIS: Maksimalus turinys.
R. PAULAUSKAS: Jeigu paskaitysite Lisabonos sutartį, išstojimo mechanizmą, suprasite, kad tai neįmanoma įgyvendinti.
Šnekant apie pačią Europą. Akivaizdu, kad arba jinai bus vieninga, bus valstybė, arba jos neliks. Ir Angela Merkel, ir Briuselis teisingai elgiasi. Norėdami išsaugoti šitą projektą kaip Europos Sąjunga, jie teisingai elgiasi. Čia tik klausimas, kaip mes visa tai matome. Ir čia su kolega J.Požela mes niekada nesusitarsime. Nes visai skirtingi požiūriai į pasaulį, į gyvenimą, į tautą, į žmogų.
Ir dar kartą kartoju: nedarykite klaidos – nėra Lietuvoje vieno požiūrio dėl kažkokio bendro Lietuvos gėrio. Yra visiškai skirtingi supratimai. Ir klausimas tiktai, kurių daugiau.
Bet kur yra problema? Kad žmonės nemoka susieti savo suvokimo su politinėmis partijomis. Ir dažnai balsuoja visiškai nesiedami savo matymo su politinės partijos matymais. Todėl rinkimų rezultatai visada būna iškreipti. Čia ne tik Lietuvos bėda. Čia apskritai visų žmonių bėda. Todėl į Seimą ateina tokios partijos, kurios tuoj pat išnyksta, jau kituose rinkimuose jų nėra. Visi mano, kad užtenka būti geru žmogumi ar kad kažkas galvoja, jog anas geras žmogus.
Reikia kalbėti apie pažiūras. Štai yra jaunasis socialdemokratas, jis taip mato pasaulį. Ir jis visada taip matys, ir visada jis norės visai ko kito nei toks žmogus kaip aš. Nesakau, kad jis blogas ar kad aš geras. Tiesiog yra skirtingi supratimai.
Mes dažnai patys sau meluojame sakydami, kad nepriklausomybės turinio atžvilgiu niekas nepasikeitė. Iš esmės pasikeitė. Tai galbūt išdrįskime, padarykime pataisas Konstitucijoje. Įrašykime realią šios dienos situaciją. O dabar Konstitucija rašo viena, o realybė yra visai kita. Aš vėl turiu omeny nepriklausomybės turinį, ne tai, ką Briuselis davė ar nedavė.
Beje, dėl tų pačių žemdirbių, ponas K. Masiuli. Žemdirbiai turėjo atskirą eilutę Lietuvos biudžete iki stojimo į Europos Sąjungą ir taip pat gaudavo išmokas. Jie visada gaudavo išmokas.
Mes tikrai palaisvėtume savo dvasia, jeigu išdrįstume pripažinti, kad pasikeitė nepriklausomybės turinys. Pasakyti, kaip jis pasikeitė. Bet šiandien nėra to, kas buvo Kovo 11-ąją. Pasikeitė reikalai. Tada pradėkime svarstyti, ar mums reikia eiti toliau ta linkme, galutinai prarasti bet kokią nepriklausomybę ir tapti savivaldybe ES mastu.
Beje, atkreipkite dėmesį – Europos Sąjungos pagrindinė idėja yra regionalizavimo idėja. Briuselis nori, kad ateityje Europa būtų sudaryta ne iš valstybių, o iš regionų. Norėdami išsaugoti šitą projektą, jie elgiasi teisingai. Bet ar mums šito reikia, ar man šito reikia. Atsakau – man šito nereikia.
R. PAKSAS: Pastaruoju metu labai daugėja nacionalinių judėjimų. Kodėl? Todėl, kad Europos Sąjungoje didžiausias deficitas yra demokratija. Būtent tai ir skatina įvairiose valstybėse atsirasti nacionalinius judėjimus, kurie yra prieš Europą.
Man yra įstrigęs vienas skaičius, kad Briuselyje yra trisdešimt tūkstančių atliekamų pareigūnų, kurių 10 proc. gauna didesnį atlyginimą nei Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas. Tai sukelia neteisingumo jausmą, kad Briuselis suryja tokią didžiulę galybę pinigų ir sprendžia nerinkti pareigūnai – komisarai arba biurokratai. Jie priiminėja direktyvas arba reglamentus, kurie tampa įstatymu Europos Sąjungos valstybėms.
Šiandien Europos Sąjungoje neturime moralinių vertybių. Kalbėjo biurokratai, važiavo pas popiežių, kad į Konstituciją būtų įrašytas krikščioniškas pamatas, krikščioniškos vertybės. Neatsirado šitų dalykų. Jeigu nėra moralinio pagrindo, ant kurio laikosi visa sąjunga, jinai neišsilaikys.
Europos Sąjungoje pasigendu laisvosios rinkos funkcionavimo. Nerinkti pareigūnai priiminėja direktyvas, reglamentus, tai iš tikrųjų žmonėms sukelia didžiulį pasipiktinimą. Mano supratimu, laisvė – tai galimybė leisti įstatymus, kurie tarnauja žmonėms.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
