Naujausios
Kapas apaugo piktžolėmis
Biografiniame žinyne „Šiaulių šviesuomenė: nuo 1918 m. iki šių dienų“ nurodoma, kad S. Sarapas gimė 1872 metų vasario 1 dieną Natiškių kaime (Biržų r.), į kunigus įšventintas 1895 metais.
Dirbo Kaune, Radviliškyje, Rozalime (Pakruojo r.), 1926–1940 metais buvo Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, kartu ėjo Šiaulių kalėjimo kapeliono pareigas. Jo iniciatyva įkurta Rėkyvos bažnyčia. Gyvendamas Šiauliuose dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, buvo Kraštotyros draugijos vicepirmininkas, veikė labdaringose miesto organizacijose. Nuo 1944 metų iki mirties gyveno ir dirbo Stačiūnuose. Mirė 1953 metų rugpjūčio 26 dieną. Palaidotas senosiose Šiaulių miesto kapinėse.
„Šiaulių kraštas“ praėjusiais metais publikavo kultūros istoriko Jono Nekrašiaus straipsnį „Varpai ir karilionai Šiauliuose“. Jame rašoma, jog 1936 metais Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kanauninkas S. Sarapas užsakė užsienyje nulieti varpus. Naujieji varpai iškilmingai pašventinti 1937 metais balandžio 25 dieną Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, didžiajam varpui duotas Petro ir Povilo vardas, mažesniajam – Stepono. 1937 metų vasarą varpai buvo įkelti į bažnyčios bokštą.
S. Sarapas buvo ir aktyvus visuomenininkas. 1927 metų gegužės 15 dieną oficialiai įsteigus Šiaulių kraštotyros draugiją, jos pirmininku išrinktas Peliksas Bugailiškis, vicepirmininku – kunigas S. Sarapas.
Knygą „Šiaulių senosios (Talšos) kapinės“ su Aleksandru Petrikausku parengusi Roma Baristaitė nurodo, kad S. Sarapas buvo ir Šiaulių gimnazijos kapelionas, padėjo pastatyti Šventojo Ignaco Lojolos ir Rėkyvos bažnyčias.
P. Mockevičienė iš vyresnių žmonių sako girdėjusi, jog S. Sarapas prisidėjęs gelbėjant žydus.
Šiaulietė prisimena, kad ankstesnėje informacinėje lentoje, kuri buvo prie įėjimo į senąsias Šiaulių kapines, buvo įrašytas ir S. Sarapo kapas. Naujoje lentoje kanauninko pavardės nebeliko.
P. Mockevičienė S. Sarapo kapą žino iš senesnių laikų: jos šviesaus atminimo giminaitės mama bendraudavo su kunigais, kol giminaitė buvo gyva, kapą patvarkydavo. Pamačiusi piktžolėmis apaugusį kapą, šiaulietė kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę, norėdama sužinoti, kas sudaro senosiose kapinėse tvarkomų kapų sąrašą.
„Klausiau, ar eiti pas jus, ar eiti į kunigų gražų rūmą?“ – šypsosi moteris.
Savivaldybės priimamojo darbuotoja šiaulietei nurodė kreiptis į paveldosaugininką Mantą Antanavičių. Iš jo sužinojusi, jog kapų priežiūrą pagal Savivaldybės duotą sąrašą organizuoja kapų prižiūrėtojai, susisiekė nurodytais kontaktais. Šiaulietei paaiškinta, kad kapas neįtrauktas į tvarkomų kapų sąrašą, atsakingo asmens šiam kapui prižiūrėti nėra.
Tuomet P. Mockevičienė raštu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės Miesto ūkio ir aplinkos skyrių, prašydama atkreipti dėmesį ne tik į kunigo S. Sarapo, bet ir apleistus moterų vienuolių kapus.
„Prašau jūsų išsiaiškinti ir įtraukti šiuos kapus į tvarkomų kapų sąrašą“, – prašyme rašė P. Mockevičienė.
Kapo tvarkymas – artimųjų reikalas
Šiaulietė gavo raštišką Savivaldybės atsakymą, pasirašytą poskyrio vedėjos Tomos Vilutienės. Informuojama, kad „savivaldybė atsako už kapinių priežiūros organizavimą, tačiau savivaldybės administracija nėra atsakinga už kapų (kapaviečių) priežiūrą. Taip pat savivaldybės administracijos viešojo konkurso būdu parinktas kapinių administratorius UAB „Ecoservice projektai“ neatlieka ir negali atlikti kapaviečių sutvarkymo ir /ar ravėjimo, gėlių sodinimo kapavietėse ar panašių paslaugų“, o „kiekvienos kapavietės ar nišos priežiūra yra mirusiųjų kapavietes prižiūrinčių artimųjų pareiga“.
Rašte nurodoma, kad senosiose miesto kapinėse apie 70 procentų kapaviečių yra galimai neprižiūrimos – Šiaulių miesto kapinių priežiūrą ir tvarkymą vykdanti įmonė yra įpareigota minėtose kapinėse du – tris kartus per šiltąjį metų sezoną nupjauti žolę nuo dalies neprižiūrimų kapaviečių. Šie darbai yra atliekami birželio – liepos mėnesiais.
„Kadangi žolės nupjovimas ant galimai neprižiūrimų kapaviečių, ypatingai tų, kur yra visi kapo statiniai, yra itin sudėtingas, reikalaujantis papildomų laiko ir darbo sąnaudų (reikia ypatingai saugoti kapų statinius, taip pat uždengti visas kaimynines kapavietes), todėl tokios kapavietės nėra ir nebus šienaujamos. Prie tokių kapaviečių patenka ir kanauninko Stanislovo Sarapo kapas, vienuolių kapai ir kt. Jokie kiti galimai neprižiūrimų kapaviečių priežiūros darbai nėra atliekami, nepriklausomai nuo to, ar kapavietė yra įrašyta į Kultūros paveldo saugomų objektų sąrašą, ar nėra. Senosiose miesto kapinėse savivaldybės biudžeto lėšomis yra prižiūrimi tik Lietuvos kariuomenės karių ir savanorių kapai. Kapines administruojanti įmonė prižiūri tik viešąsias kapinių erdves, nušienauja kapinių patvorius, prie pagrindinių takelių esančias teritorijas ir dalį neprižiūrimų kapaviečių, ant kurių nėra išlikusių paminklų ir tvorelių. Taip pat šalina atliekas, pristato kapų laistymui skirtą vandenį, renka šakas ir pan.“.
Raštai baigiasi paraginimu: „Esame tikri, kad Šiaulių miesto tikinčiųjų bendruomenė yra pakankamai gausi ir pajėgi savo jėgomis organizuoti talkas ir sutvarkyti visų palaidotų kunigų ar kitų buvusių bažnyčios tarnų kapavietes. Todėl kviečiame ir Jūsų bendruomenę bei visus miesto aktyvius piliečius prisidėti prie bendros tvarkos mūsų miesto senosios kapinėse prižiūrint galimai neprižiūrimus ar artimųjų nebeturinčių palaidotų žmonių kapus, tame tarpe ir kunigų ar kitų buvusių bažnyčios tarnų.“
Kapas nėra paveldo objektas
Architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyriaus vyriausiasis specialistas, paveldosaugininkas Mantas Antanavičius sako, kad S. Sarapo kapas neturi atskiro kultūros paveldo objekto statuso, jis tik yra paveldinėse kapinėse, o kapinės buvo neseniai revizuotos.
„Kiekvienas kapas buvo pereitas, tą darė Kultūros paveldo centro ekspertai, ir šitas kapas nepateko tarp paveldo objektų. Jie turi savo kriterijus, dalis kapų yra įtraukti dėl meninės paminklų vertės, dalis kapų – dėl asmenybių, kurios palaidotos, dėl jų nuopelnų. Akivaizdu, kad tas kapas neatitiko kažkurių kriterijų, kad būtų įtrauktas, – sako M. Antanavičius. – Inventorizacinis ir įpaveldinimo darbas yra atliktas. Aš tikrai nesijaučiu tokio lygmens ekspertu, kaip jie, kad drįsčiau kvestionuoti jų atliktą nuoširdų darbą.“
Dabartiniame stende prie kapinių vartų, pasak paveldosaugininko, pateikta informacija yra reglamentuota teisės aktais.
M. Antanavičiaus manymu, šiuo kapu galėtų rūpintis ir Šiaulių katedros parapija, kaip yra rūpinamasi šventoriuje palaidotais ir kai kuriais senųjų kapinių kunigų kapais.
„Šiaulių kraštas“ susisiekė su Šiaulių katedros klebonu Egidijumi Venckumi. Kunigas pažadėjo paprašyti bendruomenės narių, tvarkančių kitų kunigų kapus, sutvarkyti ir S. Sarapo kapą. „Ir pats nueisiu“, – sakė E. Venckus.
