Naujausios
SENOSIOS ŠIAULIŲ MIESTO GATVĖS (...)
Kalėjimo, Pirties ir Mėsinės gatvė
„Šiaulių kraštas“ baigia rašinių ciklą apie senąsias Šiaulių gatves. Paskutinis rašinys — apie Trakų gatvę, kuri suformuota jau 1800 metų plane. Iki šių dienų gatvė beveik nepakeitė savo atkarpos.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pavadinimų kaita
Pasak istorikės Romos Baristaitės, nors gatvė 1800 metų plane užfiksuota, jos pavadinimas — nežinomas. XIX amžiaus viduryje dabartinė Trakų gatvė vadinama Tiuremnaja ulica (Kalėjimo gatvė). Šis pavadinimas suteiktas, nes senojo kalėjimo, stovėjusio dabartinėje Vilniaus gatvėje, teritorija užsibaigė ties šia gatve.
XIX amžiaus pabaigoje, Fabričnaja gatvės (dabar — Vilniaus) pavadinimą pakeitus į Bolšaja Tiuremnaja ulica (Didžiojo kalėjimo gatvė), Kalėjimo gatvei suteiktas kitas — Malaja tiuremnaja ulica (Mažoji kalėjimo gatvė) pavadinimas.
Vienu metu ši gatvė vadinta Bannaja ulica (Pirties gatvė). Tai įrodo 1873 metų planuojamo medinio Ch. ir Š. Šerų namo šioje gatvėje brėžinys, kuriame rašoma: „Buvusi Bannaja dabar Malaja tiuremnaja gatvė“.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šią gatvę vietos gyventojai neoficialiai vadino Jatkowa ulica. Išvertus iš lenkų kalbos — Mėsinės gatvė, nes čia veikė daug mėsos krautuvių.
Kaizerinės okupacijos metais vokiečiai paliko neoficialų, bet prigijusį vokišką pavadinimo versiją — Fleisch Strasse. Po karo grąžintas pirminis pavadinimas — Kalėjimo gatvė, kuri 1924 metais pavadinta Trakų gatve.
Sovietiniais metais gatvei suteiktas tarybinio aktyvisto Alterio Kleinerio vardas. Trakų pavadinimas grąžintas 1989 metais.
Švariausia dešrų gamyba
Trakų 6 (tarpukario numeracija — red. past.) buvo įsikūrusi garsioji Boleslovo Stankaus dešrų gamyba. Reklamoje buvo skelbiama, kad tai — seniausia ir didžiausia Lietuvoje įmonė, Švaros komisijos pripažinta dar ir švariausia.
B. Stankus turėjo parduotuves Tilžės gatvėje bei Tilžės ir Stoties gatvių kampe. Parduotuvėse buvo galima įsigyti įvairių rūšių dešrų, rūkytų kumpių ir kitų mėsos gaminių. Savo produkciją savininkas aukojo kaimynystėje stovėjusio Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniams.
Šalkauskių namai
Trakų gatvėje gyveno daktaras Julijonas Šalkauskis (namas stovėjo buvusio „Palydovo“ kino teatro teritorijoje).
J. Šalkauskis (1849— 1933) į Šiaulius atsikėlė 1891 metais, o jau 1905 metais išrinktas miesto burmistru. Šias pareigas ėjo 10 metų.
Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Maskvą, o grįžęs iš Rusijos beveik iki mirties dirbo Šiaulių miesto savivaldybės gydytoju. Į gydytojo laidotuves suplaukė daugybė jam dėkingų žmonių.
J. Šalkauskis su žmona Barbora išaugino devynis vaikus, kurie tapo žinomais lietuvių visuomenės, mokslo, kultūros veikėjais.
Žinomiausias iš jų — Stasys, mokslininkas, filosofas, profesorius, ateitininkų vadas ir jų ideologijos kūrėjas.
Šeimą siejo glaudūs ir šilti ryšiai. Per šventes visi rinkdavosi pas tėvus Šiauliuose, mediniuose namuose, atstatytuose po Pirmojo pasaulinio karo. Dalis svečių apsistodavo sūnaus Kazio Šalkauskio ištaiginguose dviejų aukštų mūruose, stovėjusiuose greta, ant tėvų žemės. Dabar šiame pastate veikia Šiaulių miesto savivaldybės globos namai.
Prasidėjus vokiečių okupacijai, gyventi pas tėvus grįžo sergantis sūnus S. Šalkauskis. 1941 metų gruodžio 4 dieną jis užgeso tėvų namuose. Palaidotas senosiose kapinėse.
1944 metų liepą, per Šiaulių bombardavimą, mediniai Šalkauskių namai sudegė.
S. Šalkauskio vardu 1990 metais buvo pavadinta gatvė, jungianti Trakų ir Ežero gatves.
Išliko visi kalėjimo pastatai
Caro valdžios administracijos iniciatyva Šiauliuose XX amžiaus pradžioje pradėtas statyti naujas kalėjimas. Vieta parinkta netoli senojo — juos skyrė tik gatvė.
Naujasis kalėjimas atitiko kalėjimų architektūros reikalavimus. Pastatų inžinierius buvo S. Kačkovskis.
1911 metais naujojo kalėjimo patalpose buvo įrengti tarnybiniai butai, kuriuose apsigyveno kalėjimo administracija ir prižiūrėtojai su šeimomis. Kalėjimas ir cerkvė pašventinti tų pačių metų gruodžio 4 dieną.
Kalėjimui buvo skirta 1,17 hektarų žemės plotas. Pagrindiniame korpuse buvo įrengtos kameros 150 kalinių. Visa auklėjimo teritorija apjuosta raudonų plytų mūro tvora.
Carinės valdžios laikotarpiu kalėjimas vadinosi Kauno gubernijos Šiaulių apskrities kalėjimu.
Pirmojo pasaulinio karo metais Šiaulių kalėjimas buvo evakuotas, kalėjimo kanceliarija perkelta į Panevėžį.
1921 metų pabaigoje prie Šiaulių kalėjimo buvo atidarytas sunkiųjų darbų skyrius, o nuo 1922 metais įsteigtas sunkiųjų darbų kalėjimas.
Kalėjime veikė stalių, kalvių, šaltkalvių, batsiuvių dirbtuvės, siuvykla, knygų rišykla. Kaliniai galėjo groti styginių instrumentų orkestre, mokytis mokykloje, šviestis bibliotekoje, melstis koplyčioje. Už miesto, Gytariuose, kalėjimas turėjo ūkį.
Sovietiniais metais kalėjimas pavadintas kalėjimu Nr. 5. Nuo 1964 metų kalėjimas veikia kaip Tardymo izoliatorius.
Iki šių dienų išliko visi senieji kalėjimo pastatai, tik kai kurie iš jų rekonstruoti, pristatyti priestatai, teritorijoje pastatyta naujų statinių.
Veikė pirtis
Cariniais metais Šiauliuose veikė trys pirtys, visos pastatytos prie Rūdės upelio. Viena iš jų — Trakų gatvėje. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai šioje pirtyje buvo įrengę dezinfekavimo kamerą.
Tarpukariu miesto savivaldybė savo pirties neturėjo, todėl nuomojosi iš žydų draugijos „Ezro“.
1926 metais ši pirtis buvo atnaujinta. Įrengti vonių kambariai su dušu, kanalizacija, dezinfekcija ir kiti patogumai. Vonios buvo emaliuotos metalinės. Darbo laikas buvo nuo 8 ryto iki 10 valandos vakaro. Pirties paslaugos buvo brangios ir neprieinamos miesto varguomenei.
Pirties sklype, priklausiusiame žydams, stovėjo dvi paukščių skerdyklos: viena plytų mūro, kita — sena medinė.
Nerealizuotas sumanymas
Trakų ir Vasario 16-osios gatvių kampe (kur dabar Savivaldybės priimamasis) turėjo stovėti architekto Vladimiro Dubeneckio projektuotas Lietuvos prekybos ir pramonės banko Šiaulių skyriaus pastatas. Nors brėžiniai išliko, šis tarpukarinis sumanymas realizuotas nebuvo.
V. Dubeneckis (1888— 1932) — vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos kultūros gyvenimo asmenybių. Praėjusio amžiaus 3— 4 dešimtmetyje V. Dubeneckio projektuoti pastatai tapo architektūros paminklais.
Dabartinis „Verpsto“ fabrikas trikotažo gamybą pradėjo 1926 metais, bet jis buvo įsikūręs Tilžės gatvėje. Iš pradžių vadinosi akcine bendrove “Elegant“ ir gamino nėrinius, siūlus, šepečius, virves, batų raištelius.
„Verpsto“ teritorijoje yra išlikusi kaimo pirklių sinagoga, kuri sovietmečiu atsidūrė fabriko teritorijoje — buvo tarsi paslėpta nuo miesto ir, praradusi pirminę funkciją, tapo fabriko komplekso dalimi.
Trakų gatvėje stovėjo ne vienas privatus namas, kurio gyventojai vertėsi verslu, medicinine praktika. Veikė privati moterų ligoninė, dantų gydytojos kabinetas, advokato biuras. Buvo įsikūrusi vailokų dirbtuvė „Sibiras“, vyriškų ir moteriškų drabužių siuvykla.
GATVĖ: Dabartinė Trakų gatvė nuo Rūdės gatvės.
KALĖJIMAS: Iki šių dienų išliko visi senieji kalėjimo pastatai, tik kai kurie iš jų rekonstruoti.
NAMAS: Šiame name gyveno daktaro Julijono Šalkauskio sūnus su šeima.
PASTATAS: Šis 1923 metais statytas namas, priklausęs žydų pirkliui, prieš porą metų buvo rekonstruotas.
PERSPEKTYVA: ŠiandieninėsTrakų gatvės vaizdas.
Jono TAMULIO nuotr.
PIRTIS: Trakų gatvės miesto pirtis ir joje veikusi dezifenkavimo kamera. Pirmojo karo meto atviruko reverse parašytas vokiškas ketureilis: „Ne tik beždžionė ir rusas/Turi nuo utėlių apsiginti;/Taip pat tu, mano sūnau, turi daug utėlių,/sunaikink jas šiame name.
GRIUVĖSIAI: 1920-ieji metai, vaizdas nuo dabartinės Trakų gatvės. Dešinėje matosi kaimo pirklių sinagogos griuvėsiai. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas rekonstruotas ir integruotas į dabartinio „Verpsto“ pastatų kompleksą.
išnaša: „Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šią gatvę neoficialiai vadino lenkiškai Jatkowa ulica — Mėsinės gatvė, nes čia veikė daug mėsos krautuvių.
