Kaip pagauti žolės žydėjimą

Kaip pa­gau­ti žo­lės žy­dė­ji­mą

Kel­mės ra­jo­ne, tarp miš­kų įsi­kū­ru­sia­me Epi­de­mės kai­me­ly­je, gy­ve­nan­tys Lo­re­ta ir Min­dau­gas Sta­ne­vi­čiai nuo pat anks­ty­vo pa­va­sa­rio, kai pra­žys­ta pie­nės, pra­de­da žo­lia­vi­mo se­zo­ną. Iš žo­le­lių jie ga­mi­na ar­ba­tas, ete­ri­nius alie­jus, jos kaip ing­redien­tas tar­nau­ja ga­mi­nant mui­lus, šam­pū­nus, lū­pų ir plau­kų bal­za­mus, kre­mus, gy­domuosius te­pa­lus. Ne­ma­žai žo­le­lių au­gi­na pa­tys. Lo­re­tai ir Min­dau­gui au­ga­lų rin­ki­mas ir na­tū­ra­lių pro­duk­tų bei kos­me­ti­kos ga­my­ba – ma­lo­nus už­siė­mi­mas. Vie­nin­te­lis sun­kus da­ly­kas – pa­gau­ti žo­lės žy­dė­ji­mą.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

La­bo­ra­to­ri­ja na­muo­se

Lo­re­ta Sta­ne­vi­čie­nė dir­ba par­da­vė­ja Ku­ke­čių par­duo­tu­vė­je. Min­dau­gas dar­buo­ja­si Šiau­lių „Bus­tu­re“ vai­ruo­to­ju-kont­ro­lie­riu­mi. Kaip ir dau­ge­lis kai­me gy­ve­nan­čių šei­mų, Sta­ne­vi­čiai tu­ri ūkį.

Ta­čiau šir­dys vi­suo­met il­gė­jo­si ko­kios nors įdo­mes­nės veik­los. Po­nia Lo­re­ta nuo vai­kys­tės do­mė­jo­si žo­le­lė­mis.

Kai duk­ra Ive­ta ir sū­nus And­rius užau­go ir pa­li­ko tė­vų na­mus, at­si­ra­do dau­giau lais­vo lai­ko. Ma­ma sau lei­do pri­si­min­ti vai­kys­tės po­mė­gius. Pa­ma­nė, jog ga­lė­tų ga­min­ti įvai­rius na­tū­ra­lius pro­duk­tus, kos­me­ti­ką.

Lo­re­ta rin­ko in­for­ma­ci­ją, Kau­ne bai­gė spe­cia­lius kur­sus, su­si­ra­do spe­cia­li­zuo­tų par­duo­tu­vių, ku­rios pre­kiau­ja na­tū­ra­liai kos­me­ti­kai rei­ka­lin­gais kom­po­nen­tais.

Po tru­pu­tį pra­dė­jo na­tū­ra­lių pro­duk­tų ga­my­bą. Tuš­čia­me vai­kų kam­ba­ry­je vy­ras Min­dau­gas jai įren­gė pa­to­gią la­bo­ra­to­ri­ją.

Ga­my­ba daž­niau už­sii­ma Lo­re­ta. Vy­ras daž­niau at­lie­ka tie­kė­jo vaid­me­nį.

Alie­jai yra pa­grin­das

Sa­vo ga­mi­niams Sta­ne­vi­čiai nau­do­ja ne­stan­dar­ti­nius, ne­ra­fi­nuo­tus, ne­va­ly­tus alie­jus. Juos ir spau­džia pa­tys pre­su. Spau­džia sė­me­nis, se­za­mus, ko­ko­sus.

Sun­kiau­sia gau­ti ge­ros, ser­ti­fi­kuo­tos ka­na­pių sėk­los. Ne­se­niai jos pir­ko iš vie­no Jo­niš­kio ra­jo­no ūki­nin­ko.

Alie­jus šei­ma nau­do­ja kas­die­nei sa­vo mi­ty­bai. Jais pa­gar­di­na sa­lo­tas, įvai­rius pa­tie­ka­lus. Ko­ko­so alie­ju­mi ska­lau­ja bur­ną, nes jis su­trau­kia vi­sus tok­si­nus ir bak­te­ri­jas.

Dar vie­na alie­jų pa­skir­tis – kos­me­ti­kai. Jų de­da­ma į mui­lus, šam­pū­nus, kre­mus, te­pa­lus ir ki­tus ga­mi­nius.

Pa­vyz­džiui, ga­min­da­mi mui­lus, į for­me­lę taip pat pir­miau­sia įpi­la alie­jaus, jį jun­gia su nat­rio šar­mu. Į mui­lus pi­la ož­kos pie­no, de­da me­daus, šal­ta­lan­kių alie­jaus. Spal­vą taip pat iš­gau­na nau­do­da­mi na­tū­ra­lius pro­duk­tus. Ža­liam mui­lui – avo­ka­das, gel­to­nam – mor­kų sul­tys. Iš Hi­ma­la­jų drus­kos ga­mi­na ašt­res­nį mui­lą pir­tims.

„Įdo­miau­sia, kad mui­lo re­cep­tą ga­li su­si­kur­ti pa­ts. Pir­miau­sia ap­si­spren­di, ko­kio mui­lo rei­kia. Su mo­liais ar be mo­lių, su ka­ka­vos svies­tu ar be jo, – kū­ry­bos vir­tu­ve da­li­ja­si Lo­re­ta. – Ta­čiau spe­cia­lio­se len­te­lė­se nu­ro­dy­tą kom­po­nen­tų san­ty­kį pri­va­lai iš­lai­ky­ti. Į kiek­vie­ną mui­lą de­da­me šil­ko. Jį iš­tir­pi­na­me nat­rio šar­me. Mui­las tuo­met bū­na švel­nes­nis.“

Mui­liu­kus Lo­re­ta dar pa­puo­šia džio­vin­tais gė­lių žie­de­liais. Ir taip spal­vin­gi, su gė­lės žie­de­liu jie at­ro­do dar pa­trauk­les­ni.

Sta­ne­vi­čiai ga­mi­na dar ir ypa­tin­gą Kas­ti­li­jos mui­lą iš šim­tap­ro­cen­ti­nio aly­vuo­gių alie­jaus. Jį bran­di­na vi­sus me­tus. Mui­las la­bai švel­nus. Juo ga­li­ma mau­dy­ti kū­di­kius.

„Be­veik kiek­vie­nam gy­ve­ni­mo at­ve­jui mes tu­ri­me na­tū­ra­lių vais­tų, – džiau­gia­si Lo­re­ta. – Pi­pir­mė­čių, le­van­dų alie­jai, pan­ko­lis pa­de­da virš­ki­ni­mui. Le­van­dų alie­jaus už­la­ši­nus ant žaiz­dos, ji la­bai grei­tai už­gy­ja. Ne­per­ka­me jo­kių te­pa­lų. Ber­žų la­pų, me­det­kų te­pa­lai gy­do su­skir­du­sias ran­kas, minkš­ti­na ko­jų kul­nų odą. Sma­gu, kai žmo­gui pa­do­va­no­ji in­de­lį te­pa­lo, o jis džiau­gia­si – praė­jo skaus­mas. „

Žo­liau­to­jai

Ge­gu­žės mė­ne­sį, kai tik pra­de­da žy­dė­ti pie­nės, pra­si­de­da ir Lo­re­tos bei Min­dau­go žo­lia­vi­mo se­zo­nas, ku­ris bai­gia­si pu­šų spyg­lių rin­ki­mu. Dau­ge­lį au­ga­lų jie au­gi­na pa­tys. Au­gi­na net dvy­li­kos rū­šių mė­tų, le­van­dų, čiob­re­lių, rau­do­nė­lių, la­fan­tų, de­be­sy­lų, gels­vių, juo­za­žo­lių, kal­ni­nių da­šių. Vis­ko sė­ja po lo­pi­nė­lį. Ką į lys­ves, ką į va­gas.

Kar­tais ir iš miš­ko par­si­ne­ša ko­kį au­ga­lė­lį. Pa­vyz­džiui, miš­ki­nių de­deš­vų, ku­rios gy­do ko­su­lį, par­si­ve­žė iš Ker­na­vės. Ta­čiau kau­la­žo­lę te­ko ne­šti pa­so­din­ti į pa­miš­kę, nes ji la­bai grei­tai dau­gi­na­si – ne­lik­tų vie­tos ki­tiems au­ga­lams.

Ne vi­sų au­ga­lų ga­li pri­si­so­din­ti sa­vo dar­že. To­dėl, kai tik gied­ra, Sta­ne­vi­čiai va­žiuo­ja į miš­kus, pie­vas. Ten ren­ka do­bi­lus, rak­ta­žo­les ir vi­so­kias ki­to­kias žo­le­les.

Iš jų ga­mi­na hid­ra­la­tus. Jei spė­ja. Jei ne­spė­ja, žo­le­les de­da į dro­bi­nius mai­še­lius, džio­vi­na, o žie­mą dis­ti­liuo­ja.

„Sun­ku su­gau­ti žo­lės žy­dė­ji­mą, – sa­ko po­nia Lo­re­ta. – Kai sau­lė­ta, au­ga­lai pri­kau­pia dau­giau nau­din­gų me­džia­gų. Bet tų sau­lė­tų die­nų Lie­tu­vo­je la­bai ma­žai.

Iš žo­le­lių Sta­ne­vi­čiai ga­mi­na ir ar­ba­tų. Pa­vyz­džiui, pri­ski­na juo­dų­jų ser­ben­tų la­pų, juos su­tri­na tarp ran­kų, kad išs­kir­tų sul­tis. To­kių su­trin­tų la­pų pri­ki­ša pil­ną stik­lai­nį, pa­de­da jį šil­tai ir pa­lie­ka trims die­noms, kad fer­men­tuo­tų­si. Tuo­met de­da ant ke­pi­mo po­pie­riaus ir džio­vi­na elekt­ri­nė­je or­kai­tė­je.

„Ypač nau­din­ga gau­ro­me­čio ar­ba­ta, – pa­sa­ko­ja Lo­re­ta. – Ji ge­ri­na me­džia­gų apy­kai­tą, nai­ki­na cho­les­te­ro­lį, nui­ma ne­ri­mą. Krau­ja­žo­lės ar­ba­ta tin­ka nuo pil­vo skaus­mo. Mo­te­rims la­bai nau­din­gi do­bi­las, me­det­ka, rasa­ki­la. Mū­sų na­mai pilni vi­so­kiau­sių žo­le­lių.“

Kar­tu su Sta­ne­vi­čių šei­ma gy­ve­na ir Lo­re­tos bei Min­dau­go ma­mos Da­li­ja ir Bi­ru­tė. Jos taip pat pri­si­jun­gė prie vai­kų veik­los: pri­siu­va dro­bi­nių mai­še­lių, per­ren­ka žo­le­les. Iš pra­džių at­sar­giai žiū­rė­ju­sios į vai­kų už­siė­mi­mus, da­bar ver­ti­na, nes be­veik ne­rei­kia pirk­ti vais­tų – vis­ką duo­da gam­ta.

Vai­kai iš pra­džių taip pat ne­la­bai ver­ti­no ma­mos ir tė­tės ga­mi­nius. O da­bar tik juos ir nau­do­ja.

Sa­vo rank­dar­biais ir ga­mi­niais mo­te­rys kei­čia­si bend­ruo­me­nė­se. Lo­re­ta drau­ges ap­rū­pi­na kos­me­ti­ka, jos jai do­va­no­ja de­ku­pa­žo ga­mi­nių, rie­ši­nių, pa­čių pa­da­ry­tų ran­ki­nių ir ki­to­kių da­ly­kų. Mai­nai kai­mo šei­moms pa­de­da iš­gy­ven­ti ir bū­ti ori­gi­na­lioms.

Au­to­rės nuo­tr.

Min­dau­gas Sta­ne­vi­čius pa­dė­jo bent iš da­lies iš­si­pil­dy­ti žmo­nos Lo­re­tos vai­kys­tės sva­jo­nei tap­ti vais­ti­nin­ke.

Lo­re­ta ir Min­dau­gas Sta­ne­vi­čiai, ra­dę bend­rą po­mė­gį, dau­giau lai­ko pra­lei­džia kar­tu.

Vie­no ga­ba­lė­lio sau­so, na­muo­se pa­ga­min­to šam­pū­no už­ten­ka ke­lis kar­tus iš­si­plau­ti gal­vą.

Į mui­liu­kus Sta­ne­vi­čiai su­de­da daug mei­lės ir iš­mo­nės.

Na­tū­ra­lūs, na­muo­se spaus­ti alie­jai tin­ka ir mais­tui, ir vais­tui, ir kos­me­ti­kai.

Nau­jo­vė – so­jų vaš­ko žva­ku­tės ran­kų ma­sa­žui.

Or­ga­niz­mui la­bai nau­din­ga gau­ro­me­čio ar­ba­ta iš miš­ko...