Naujausios
„Kaimynystė kuriama ne plepalų diplomatija“
Rugpjūčio 31 dieną minėtas sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 20-metis priminė dabartinį mūsų valstybės skaudulį. Anuomet sugebėjome susitarti su didžiuoju kaimynu, šiais laikais bet kokios derybos baigiasi niekuo. Ir ne tik su Rusija, aklavietėje ir santykiai su Lenkija.
Kodėl neišeina oriai sugyventi su kaimynais, „Respublika“ teiravosi Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Audriaus BUTKEVIČIAUS. 1991-1993 metais jis buvo Vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Rusijos kariuomenės išvedimo klausimais.
 |
| Nepriklausomybės Atkūrimo akto signataras Audrius Butkevičius "respublika" nuotr. |
- Sovietinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos 1993 metų rugpjūčio 31 dieną pasaulis pripažino kaip milžinišką jaunos mūsų diplomatijos laimėjimą. Kodėl laimėjimais negali pasigirti dabartinė diplomatija, nors jau spėjo įžengti ir į vidutinį amžių?
- Mano diagnozė: Lietuvos politikai katastrofiškai trūksta charakterių! Dominuoja tarno mentaliteto veikėjai. Nuolatinis atsiprašinėjimas tapęs pakaitalu originaliam drąsiam sprendimui. Jie tarnauja arba Briuselio ponams, arba kokiam nors savo lyderiukui, arba kokiai finansinei grupei. Visi mandagučiai, gerai išmuštruoti... Visi kaip vieno veido: tiesiog kelnerių korpusas! Ryškesnės individualybės neprisileidžiamos arba suėdamos. Situacija taip primena gražiausius TSRS stagnacijos metus, kad net koktu darosi. Iš tokių politinių permainų nelauk. Manau, dauguma meldžiasi, kad niekas nesikeistų.
Ambicija! Emocija! Iššūkis! Tai žodžiai, kurie nusako tikro politiko būseną. Privalu viską priimti asmeniškai, būti už viską atsakingam! Politika – tai svajonės ar vizijos įgyvendinimas! Todėl tai ne drungnų ar vos šiltų reikalas. Ir dar: privalu nebijoti rizikos, nestandartinių sprendimų!
Kai buvo dirbama Rusijos kariuomenės išvedimo klausimu, mes buvome labai nepriklausomi. Joks ponas Vakaruose ar Rytuose nebuvo neginčijamas autoritetas, nebuvo jokių galutinių instancijų. Mus vedė tikėjimas, kad viskas įmanoma! Jei bent akimirkai būtume priėmę vakariečių paistalus, esą privalome gerinti TSRS ir kad privalome sekti suomių modeliu, tai šiandiena jau būtų kitokia. Ir ne vien mums.
- Kokį rizikos ar nestandartinių sprendimų pavyzdį galėtumėte pateikti?
- Kad ir namų statyba Kaliningrade išvedamiems Rusijos kariškiams, už tai įsigyjant ginkluotę, panaikinant socialinius trikdžius kariuomenei išvesti, gerinant politinį klimatą tarp abiejų šalių. Arba leidimas rusų kariškiams parduoti tarnybinius butus Lietuvoje ir taip gauti pinigų įsikurti naujoje vietoje. Teko ignoruoti ultrapatriotų pasipriešinimą, pastarieji teigė, kad rusai ir taip mums skolingi. Nugalėti nenorinčiuosius, kad rusai iš viso išeitų. Ir ne vien Rusijoje! Šie sprendimai kūrė politinę emociją, taip reikalingą krizinės situacijos įtampoms amortizuoti. Norint ką nors paimti, reikia iš pradžių atgniaužti delną. Sėkminga karinė ataka visada prasideda nuo to, kad pradžioje ką nors atiduodi priešui, o paskui...
Tam, kad toks sprendimas pavyktų, reikalinga emocija, savo jėga maitinanti visą įvykių seką. Šiuo atveju emociją gimdė dvi puikiai apginkluotos fregatos, gaunamos Lietuvai už senus gelžbetonio blokus. Lietuvai tai leido pradėti formuoti karinį laivyną, dalyvauti tarptautinėse pratybose, būti lygiaverte partnere ir tarptautinių procesų dalimi. Vaikystės svajonės apie jūrą ir laivus materializavosi didelio berniuko žaidimuose. Politikas privalo gyventi svajone.
- Ne tik globalių, bet ir pačių artimiausių dalykų nesusitvarkome – nei rusai, nei lenkai nėra geri kaimynai mums, kaip ir mes nesame jiems. Kodėl taip yra?
- Tą patį pasakykite ir apie latvius! Jei norite, galiu jums papasakoti apie simbolio ir gesto svarbą politikoje.
Tuo metu, kai buvau krašto apsaugos ministras, palaikiau labai gerus santykius su kolega lenkų gynybos ministru Janušu Oniškevičiumi (Janusz Onyszkiewicz). Jo žmona buvo Juzefo Pilsudskio (Juzef Pilsudski) anūkė. Pirmojo oficialaus vizito į Lenkiją metu, siekdamas eliminuoti prasidėjusias politines įtampas, nutariau padaryti simbolinį judesį: padėti gėlių ant J.Pilsudskio paminklo. Tai buvo asmeninis gestas. Mane užpuolę lenkų žurnalistai negalėjo atsitokėti, kad lietuvis deda gėlių ant Vilniaus grobiko paminklo. Atsikirtau jiems, kad, pirma, J.Pilsudskis yra lietuvis, antra, jis miręs, trečia, suplakė komunistus prie Varšuvos, be to, lietuviai su mirusiaisiais nekariauja. Tada jie mane puolė šantažuoti, kad esą Tadas Butkevičius vadovavo L.Želigovskio kavalerijai. Prisiėmiau ir tą nuodėmę: sakau, ta pati istorija, kaip ir pas Narutavičius, kur vienas brolis buvo Lenkijos prezidentas, o kitas – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Lenkų žurnalistai žaidimą priėmė. Greitai galėjau pliurpti ką norėdamas – buvau savas.
Atvykęs atsakomojo vizito į Vilnių J.Oniškevičius paklausė, ar galėčiau jam ir žmonai sudaryti galimybę pagerbti J.Pilsudskio motinos kapą. Išstačiau ten lietuvišką garbės sargybą – tai man neatrodė jokia nepagarba Lietuvai. O kai jis paklausė, ką savo ruožtu galėtų padaryti dėl manęs, atskleidžiau seną savo troškimą. Rasų kapinėse yra obeliskas, kurio vienoje pusėje palaidoti lietuvių, kitoje – lenkų kariai, 1920-aisiais žuvę kovose dėl Vilniaus. Vaikštinėdamas ten visada galvodavau, kad tai vieta, tinkama susitikti ir permąstyti lietuvių ir lenkų santykius. Paprašiau J.Oniškevičiaus, kad jis padėtų gėlių ant lietuvių kareivių kapų, o aš padėsiu ant lenkų. Mes tai ir padarėme. Visa tai buvo gausiai nušviečiama lenkiškoje žiniasklaidoje. Taip per karišką liniją ėmė formuotis nauja dviejų tautų santykių istorija.
Vėliau ministras pakvietė mus į Žalgirio mūšio lauką ir ten įteikė lenkiškų ginklų – šarvuočių, šaulių ginklų. Aš įteikiau Lietuvoje kaltą kalaviją – nelygiavertė, simbolinė dovana. Koks laikas – lenkai dovanoja ginklus Lietuvai! Žinoma, tai ne Lietuvos apginklavimo klausimas, bet pasitikėjimo išraiška, kuri ne mažiau svarbi. Politika labai dažnai yra simbolių kalba.
Grįžkime į 1989-1990 metus, kai rusai pradėjo žaidimus su Vilniaus krašto autonomija, keldami vietos lenkus. Pagal modelį, kuris jau buvo pritaikytas Kaukaze, jie siekė galimo konflikto. Susisiekiau su lenkų „Solidarumo“ veikėjais ir sutariau, kad jie atsiųs savo žmonių padirbėti su mūsų lenkais. Lenkai susitvarkė su lenkais čia – mes net piršto nepajudinome.
Kodėl, turint tokią veikimo patirtį, reikia viską patikėti keletui tarnų, vadinančių save diplomatais, neturinčių jokių idėjų, kuriems niekas nedega širdy? Jie gali bet ką pliurpti telefonais, nes jiems atrodo, kad tarno pasaulėlį, savo Skapeno klastas gali perkelti į tarpvalstybinius santykius.
Tad tokį ir turime rezultatą. O santykių su lenkais problemą galima buvo išspręsti pirštų spragtelėjimu – kryptis buvo paimta, tik jos neatsirado kam tęsti.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
