Kaimui per galvą vėzdu

Kai­mui per gal­vą vėz­du

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Že­mės ūkio mi­nist­ras nu­spren­dė su­teik­ti ga­li­my­bę smul­kie­siems ūki­nin­kams ir ki­tiems hek­ta­rą ar ke­lias­de­šimt arų tu­rin­tiems kai­mo gy­ven­to­jams par­duo­ti sa­vo pro­duk­ci­ją per koo­pe­ra­ty­vus.

Jei­gu idė­ją pa­vyk­tų įgy­ven­din­ti nuo pra­džios iki ga­lo, kai­me at­si­ras­tų dau­giau gy­vy­bės. Žmo­nės la­biau įver­tin­tų tu­ri­mą že­mės plo­te­lį. Neap­leis­tų jo dil­gė­lė­mis ir ne­sku­bė­tų par­duo­ti ar už sim­bo­li­nę kai­ną iš­nuo­mo­ti stam­biems ūki­nin­kams, nes ži­no­tų, jog, užau­gi­nę dar­žo­vę, ga­lės be var­go ją par­duo­ti.

Da­bar dėl to­nos, o juo­lab dėl at­lie­ka­mo mai­šo mor­kų ar bu­ro­kė­lių į tur­gų va­ži­nė­ti per bran­gu. Di­die­ji pre­ky­bos cent­rai ma­žo kie­kio dar­žo­vių ne­su­per­ka. O koo­pe­ra­ty­vo at­sto­vas per­va­žiuo­tų kai­mą ir į vie­ną sunk­ve­ži­mį su­tal­pin­tų vi­sų kai­mo gy­ven­to­jų užau­gin­tą der­lių. Kai­me at­si­ras­tų ūpas dirb­ti, prie dar­bo spaus­ti vai­kus, nes ant že­mės nu­leis­ti žmo­nės su­vok­tų, jog že­mė juos ga­li iš­mai­tin­ti.

Jau­čiant že­mę po ko­jo­mis ga­li­ma pri­gal­vo­ti įvai­riau­sių smul­kių vers­lų. Kas pe­rin­tų viš­čiu­kus, kas au­gin­tų de­dek­les ir ap­rū­pin­tų kai­my­nus lais­vų bei lai­min­gų viš­tų kiau­ši­niais, kas pe­nė­tų jau­tu­kus ir kai­mą ap­rū­pin­tų eko­lo­giš­ka mė­sa, kas šer­tų kiau­les ir pre­kiau­tų rū­ky­tais kum­piais bei la­ši­niais, kas melž­tų bent ke­lias kar­ves ir kai­mą ap­rū­pin­tų pie­nu, grie­ti­ne, sū­riais, kas iš eko­lo­giš­kų grū­dų kep­tų duo­ną ir py­ra­gus. Net ir vie­nas ne­di­de­lis kai­me­lis ga­lė­tų tap­ti sa­vo­tiš­ku koo­pe­ra­ty­vu, kaip yra ne vie­no­je už­sie­nio vals­ty­bė­je.

Kiek­vie­na se­niū­ni­ja ga­lė­tų tu­rė­ti vie­ti­nės pro­duk­ci­jos par­duo­tu­vė­lę.

Tik kas tuo pa­si­rū­pins? Kas įkvėps pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi kai­mo žmo­gui, nuo ta­ry­bi­nių lai­kų sa­vo­tiš­kai už­blo­kuo­tam, įpra­tu­siam, kad už jį pa­gal­vo­tų ir jo gy­ve­ni­mui pa­va­do­vau­tų ki­ti?

Kel­mės ra­jo­ne to­kias idė­jas se­niai puo­se­lė­ja Skruz­dė­ly­nės vien­sė­džio ūki­nin­kas Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius, pa­sie­kęs, kad vie­tos ūki­nin­kai penk­ta­die­niais ga­lė­tų pre­kiau­ti sa­vo pro­duk­ci­ja mies­to cent­re. Ned­rą­siai, bet penk­ta­die­ni­niai ūki­nin­kų tur­ge­liai gy­vuo­ja.

Kas sa­vai­tę op­ti­mis­tas M. Če­ka­vi­čius sa­vo ūky­je užau­gin­tas eko­lo­giš­kas dar­žo­ves ve­ža į Kau­ną. Da­lį par­duo­da ša­lia Kau­no pi­lies įsi­kū­ru­sia­me ūki­nin­kų tur­gu­je, da­lį iš­ve­žio­ja po bu­tus, nes pre­ky­bos cent­ruo­se par­duo­da­mo im­por­to mies­tie­čiai jau at­si­kan­do. Jie no­ri lie­tu­viš­kos ro­pės, sė­ti­nio, tė­vy­nės že­mė­je išau­gin­tų bul­vių, sa­lo­tų ir po­mi­do­rų.

Tą pa­čią pro­ble­mą tik pla­tes­niu mas­tu ke­ti­no spręs­ti ir že­mės ūkio mi­nist­ras. Bet ga­vo per gal­vą nuo opo­zi­ci­jos. Esą su smul­kių­jų ūki­nin­kų par­duo­tu­vė­lių tink­lo kū­ri­mu su­si­ju­si mi­nist­ro žmo­na. Gal su­si­ju­si, gal ne. Bet pa­ly­gin­ti su vals­ty­bė­je da­ro­mo­mis mi­li­jo­ni­nė­mis afe­ro­mis ši pro­ble­ma ver­ta tik ke­lių eko­lo­giš­kų sa­lo­tų. Ta­čiau ji ga­li trenk­ti per gal­vą ne tik mi­nist­rui, bet ir vi­sam Lie­tu­vos kai­mui. Smū­gis bū­tų ver­tas jau ne sa­lo­tos, o ma­žų ma­žiau­sia pliaus­kos. Mer­dė­jan­čiam ir bai­gian­čiam iš­si­vaikš­čio­ti kai­mui jis ga­li bū­ti ir mir­ti­nas.

Ne pir­mas kar­tas, kai vos tik pa­ban­džius kai­mui pa­kel­ti gal­vą, per sme­ge­nis tren­kia­ma vėz­du. Vi­sos vi­sų val­džių re­for­mos, eks­pe­ri­men­tai ir tau­py­mo po­li­ti­ka pra­si­de­da nuo kai­mo.

Kai­me pir­miau­sia nai­ki­na­mos mo­kyk­los, bib­lio­te­kos, kul­tū­ros na­mai, am­bu­la­to­ri­jos, me­di­ci­nos punk­tai, o kartu ir dar­bo vie­tos. Kai­mą mu­ša net sa­vi kai­miš­kų ra­jo­nų vir­ši­nin­kai, ma­tyt, sa­ve jau lai­kan­tys gry­nak­rau­jais mies­tie­čiais, nors pa­tys kar­tais ki­lę iš di­džiau­sių už­kam­pių.

Ne­nuos­ta­bu, kad nuo­lat per gal­vą mu­ša­mas kai­mas tam­pa ne jau­nų, pro­tin­gų, gy­vy­bin­gų ir kū­ry­bin­gų žmo­nių bu­vei­ne, o demen­ci­ja ser­gan­čių se­nu­kų, spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kus gim­dan­čių po­rų ir te­le­vi­zi­jos lai­do­se be­si­vai­di­jan­čių gir­tuok­lių prie­globs­čiu. Jie gy­ve­na kai­me, bet ne­my­li že­mės. Ne­tu­ri prie jos prie­rai­šu­mo. Ne­ži­no, ką su ja da­ry­ti.

Tik vie­nas ki­tas svei­ko pro­to žmo­gus ge­ba įver­tin­ti kai­mo pri­va­lu­mus ir ku­ria čia sa­vo gy­ve­ni­mą. To­kius šian­dien jau lai­ko­me keis­tuo­liais.

Ne keis­tuo­liai gy­ve­na mies­tuo­se ar­ba už­sie­niuo­se. Bran­giai per­ka būs­tus dau­gia­bu­čių nar­ve­liuo­se. Pas­kui vi­są gy­ve­ni­mą ga­luo­ja­si grą­žin­da­mi pa­sko­las ban­kams. Vai­kus še­ria traš­ku­čiais ir gir­do co­ca co­la. Val­go iš pre­kyb­cent­rių pirk­tas pi­cas ir kol­dū­nus.

Tiek tos Lie­tu­vos. Ke­li šim­tai ki­lo­met­rų. At­ro­do, ga­lė­tum ap­glėb­ti ran­ko­mis. O kai ku­rių mies­tie­čių vai­kai jau nė­ra ma­tę nei kiau­lės, nei kar­vės. Nuo kai­mo su­ge­bė­jo nu­tol­ti švies­me­čius.

Pa­na­šu, jog grei­tai taip nu­tiks ir kai­mo vai­kams. Da­bar dar dau­gia­vai­kės šei­my­nos vai­kai, su­spau­dę sau­jo­je po­rą eu­rų, atei­na pas pen­si­nin­kę kai­my­nę nu­si­pirk­ti tri­lit­rio pie­no ir de­šim­ties kiau­ši­nių. Jų ma­mai lai­ky­ti kar­vę ir viš­tų – per sun­ku. Po ke­le­rių me­tų ne­be­liks darbš­čio­sios kai­my­nės, ne­be­liks nei viš­tų, nei kar­vės. Ir kai­mie­tu­kai vai­kai neat­pa­žins gy­vu­lių. Tuo­met lie­tu­vy­je tik­rai nu­mirs kai­mie­čio ge­nas.

Gal­būt bliz­gė­si­me pa­sau­ly­je in­te­lek­tu ir mo­der­nio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis. O mū­sų že­mę alins už­sie­nie­čiai, ku­rie tau­so­ja sa­vo kai­mus, nes ten sau­giau­sia vie­ta au­gin­ti ir auk­lė­ti vai­kus, įdieg­ti jiems tra­di­ci­nes ver­ty­bes. Juk ir paukš­čiai ieš­ko kuo ato­kes­nių ir sau­ges­nių vie­tų pe­rė­ti!

Ko­dėl iš pri­gim­ties sės­lus lie­tu­vis vis dar neį­ver­ti­na kai­mo erd­vių ir ra­my­bės? Ko­dėl tri­na iš sa­vo sie­los su mo­ti­nos pie­nu gau­tą žem­dir­bio ge­ną? Ko­dėl neį­žiū­ri že­mės tei­kia­mos nau­dos, kai vy­res­nio­sios kar­tos mies­tie­čiai iš še­šių arų ko­lek­ty­vi­nio so­do skly­pe­lių pri­siau­gi­na gė­ry­bių vi­sai žie­mai?

Ar ne to­dėl, kad kai­mas jau dau­giau kaip du de­šimt­me­čiai že­mi­na­mas ir nie­ki­na­mas?

Ar ne to­dėl, kad kai­me dar li­ku­sioms so­cia­liai silp­nes­nėms šei­moms ne­pa­ro­do­mas žem­dir­bio gy­ve­ni­mo bū­das, o ski­ria­ma pa­šal­pa?

Ar ne to­dėl, kad ne­su­da­ro­mos są­ly­gos pra­gy­ven­ti iš smul­kaus ūke­lio? Kad 30 hek­ta­rų tu­rin­tis Eu­ge­ni­jus iš Žad­vai­nių kai­mo pri­vers­tas par­duo­ti kar­vių ban­dą ir tran­ky­tis po pa­sau­lį dirb­da­mas to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju?

O gal taip da­ro­ma spe­cia­liai? Kad mū­sų erd­ves užim­tų se­nie­ji eu­ro­pie­čiai, ku­rie jau rei­ka­lau­ja „iš­suk­ti“ kai ku­riuos že­mės par­da­vi­mo už­sie­nie­čiams sau­gik­lius?