Jono Žemaičio-Vytauto credo: neišduoti ir neparduoti

Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to cre­do: neiš­duo­ti ir ne­par­duo­ti

Ko­vo 15-ąją Jo­nui Že­mai­čiui-Vy­tau­tui – Lie­tu­vos ka­ri­nin­kui, ge­ne­ro­lui, re­zis­ten­tui, Par­ti­za­nų gink­luo­tų­jų pa­jė­gų va­dui bei or­ga­ni­za­to­riui, pa­si­prie­ši­ni­mo Lie­tu­vos oku­pa­ci­jai koor­di­na­to­riui, Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio Ta­ry­bos pre­zi­diu­mo pir­mi­nin­kui, ku­ris, at­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę, ei­na Pre­zi­den­to pa­rei­gas, bū­tų su­ka­kę 110 me­tų. 2019-ie­ji pa­skelb­ti Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to me­tais.

Dė­dės at­mi­ni­mo įpras­mi­ni­mu džiau­gia­si Ty­tu­vė­nuo­se gy­ve­nan­ti jo duk­te­rė­čia gy­dy­to­ja Rū­ta Kat­ri­na Juš­kai­tė bei kau­nie­tė jos se­suo Auš­ra. Jos – vie­nin­te­lės iš gy­vų Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to gi­mi­nai­čių. Jų ma­ma Kot­ry­na Juš­kie­nė bu­vo Jo­no Že­mai­čio se­suo.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Na­mai me­na dė­dę ir se­ne­lius

Į Si­bi­rą dve­jų me­tu­kų iš­trem­ta ir ten užau­gu­si Rū­ta Kat­ri­na Juš­kai­tė šian­dien gy­ve­na Ty­tu­vė­nuo­se sa­vo se­ne­lių ir Jo­no Že­mai­čio tė­vų Pet­ro­ne­lės ir Jo­no Že­mai­čių na­me.

Me­di­nį na­mą so­vie­tų oku­pa­ci­jos me­tais val­džia į Ty­tu­vė­nus par­ve­žė iš Ra­sei­nių ra­jo­no Kiau­li­nin­kų kai­mo.

Iš Ši­lu­vos į Ty­tu­vė­nus par­ve­žė ir į Si­bi­rą iš­trem­tos Juš­kų šei­mos na­mus. Kad iš­rau­tų bur­žua­zi­nius ele­men­tus iš ta­ry­bi­nių žmo­nių gy­ve­ni­mo.

Ma­tyt, oku­pan­tas taip bi­jo­jo pa­si­prie­ši­ni­mo ko­vų da­ly­vių, kad „per­kė­li­nė­jo“ ne tik gy­ven­to­jus, bet ir jų na­mus.

Kai Lie­tu­va at­ga­vo ne­prik­lau­so­my­bę, po­nia Rū­ta su­si­grą­ži­no sa­vo se­ne­lių ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą. Me­di­nis na­me­lis bu­vo vi­siš­kai ap­leis­tas. Dau­ge­lis pa­ta­rė: pi­giau nu­griau­ti ir pa­sta­ty­ti nau­ją. Ta­čiau ji iš­sau­go­jo pa­li­ki­mą. Se­ne­lių na­mas iš išo­rės pa­si­kei­tė. Bet vi­du­je dar yra ker­te­lių, ku­rios spin­du­liuo­ja se­ne­lių ir dė­dės Jo­no Že­mai­čio šir­dies ši­lu­mą.

Pa­ti R. K. Juš­kai­tė be­veik ne­pri­si­me­na šian­dien did­vy­riu ir tau­tos gar­be lai­ko­mo sa­vo dė­dės Jo­no Že­mai­čio. Jo vei­das ir su juo su­si­ję įvy­kiai la­biau įstri­go vy­res­nio­sios se­sers Auš­ros at­min­ty­je. Po­nia Rū­ta daug ką su­ži­no­jo iš sa­vo se­sers ir tė­vų pa­sa­ko­ji­mų.

Kai Jo­nas Že­mai­tis stu­di­ja­vo Pran­cū­zi­jo­je, Fon­te­neb­lo ar­ti­le­ri­jos mo­kyk­lo­je, na­mo par­grįž­da­vo trau­ki­niu į Ty­tu­vė­nų ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Tą die­ną po­nios Rū­tos tė­vas Ra­po­las Juš­ka pa­kin­ky­da­vo ark­lį ir va­žiuo­da­vo į Ty­tu­vė­nus sa­vo svai­nio par­vež­ti.

Trum­pam jis ap­si­sto­da­vo se­sers Kot­ry­nos Juš­kie­nės šei­mo­je. Ka­dan­gi bu­vo vy­res­nio­sios Juš­kų duk­ros Auš­re­lės krikš­ta­tė­vis, kar­tą iš Pran­cū­zi­jos jai par­ve­žė la­bai gra­žią lė­lę. Po vieš­na­gės pas se­se­rį J. Že­mai­tis va­žiuo­da­vo pas sa­vo tė­vus, į už 8 ki­lo­met­rų esan­tį Kiau­li­nin­kų kai­mą.

Be­je, šia­me kai­me Že­mai­čiai gy­ve­no ne vi­są lai­ką. Jo­nas Že­mai­tis gi­mė Pa­lan­go­je, ten 1909 me­tais gy­ve­no ir gra­fo Tiš­ke­vi­čiaus ūky­je dir­bo jo tė­vai. Vė­liau jie per­si­kė­lė į Lom­žą. Ten mo­ti­nos Pet­ro­ne­lės Dauk­šai­tės tė­vai ir bro­lis tu­rė­jo nuo­sa­vą pie­ni­nę, ku­rią bu­vo pa­ves­ta pri­žiū­rė­ti. Tik 1917 me­tais, kai bū­si­mam ge­ne­ro­lui bu­vo aš­tuo­ne­ri, šei­ma per­si­kė­lė į Ši­lu­vos vals­čių.

„Stu­di­juo­da­mas Jo­nas Že­mai­tis gy­ve­no pran­cū­zų šei­mo­je, – pa­sa­ko­ja R. K. Juš­kai­tė. – Ma­no tė­vams sa­ky­da­vo, jog nie­kas ne­duo­da to­kio iš­si­la­vi­ni­mo kaip bend­ra­vi­mas su pa­pras­tais žmo­nė­mis. Tie pa­pras­ti žmo­nės jam pa­dė­jo la­bai grei­tai iš­mok­ti pran­cū­zų kal­bą.“

Atp­lėš­ti laiš­kai ir ap­klau­sos

1941 me­tų bir­že­lio 14-ąją Kot­ry­nos ir Ra­po­lo Juš­kų šei­mą iš­trė­mė į Si­bi­rą su pir­mą­ja Lie­tu­vos švie­suo­me­nės ban­ga. Kot­ry­na Juš­kie­nė dir­bo mo­ky­to­ja. Ra­po­las Juš­ka pri­klau­sė Šau­lių or­ga­ni­za­ci­jai.

Ka­ri­nin­kas Jo­nas Že­mai­tis lie­ka Lie­tu­vo­je. Ka­ro pra­džio­je jam įsa­ko­ma trauk­tis su Rau­do­ną­ja ar­mi­ja į Ry­tus, ta­čiau jis ir dar bū­re­lis ka­ri­nin­kų ne­pak­lūs­ta. Ne­par­si­duo­da ir vo­kie­čiams, siū­liu­siems sto­ti į sa­vi­sau­gos ba­ta­lio­ną. Išei­na į at­sar­gą, su žmo­na ap­si­sto­ja Kau­ne. Įsi­dar­bi­na Ener­ge­ti­kos val­dy­bo­je. Gims­ta sū­nus Lai­mu­tis.

Ka­dan­gi mies­te pra­gy­ven­ti sun­ku, su­grįž­ta pas tė­vus į Kiau­li­nin­kų kai­mą. Įsi­dar­bi­na koo­pe­ra­ty­vo ve­dė­ju. 1943 me­tais pra­de­da pla­tin­ti po­grin­di­nę spau­dą, 1944 me­tais įsto­ja į ge­ne­ro­lo P. Ple­cha­vi­čiaus vie­ti­nę rink­ti­nę, o dar po me­tų išei­na į par­ti­za­nų bū­rį, ku­ris žie­mo­ja Ši­lu­vos vals­čiu­je, Sand­ra­viš­kių miš­ke.

Žmo­na Ele­na su sū­ne­liu per­si­ke­lia gy­ven­ti į Kau­ną. Pa­de­da par­ti­za­nams pa­rū­pin­da­ma blan­kų fik­ty­viems do­ku­men­tams. Ta­čiau 1946 me­tais stai­ga mirš­ta. Še­še­rių me­tų sū­ne­lį Lai­mu­tį ima­si glo­bo­ti kai­my­nė mo­ky­to­ja Ona Liu­bi­na­vi­čie­nė. Mo­te­ris be­veik nuo­la­tos bu­vo se­ka­ma. Ti­kė­ta­si, jog ji veš sū­nų tė­vui, tuo­met bus ga­li­ma su­čiup­ti Jo­ną Že­mai­tį. Ta­čiau glo­bė­ja bu­vo at­sar­gi ir ne­pa­si­da­vė jo­kioms pro­vo­ka­ci­joms.

Tuo tar­pu Juš­kų šei­ma die­nas lei­do Si­bi­re, Kor­te­ko­ro­so ra­jo­ne, net pa­va­di­ni­mo ne­tu­rin­čio­je gy­ven­vie­tė­je, la­ge­ry­je, ap­tver­ta­me vie­la ir su­skirs­ty­ta­me: pier­vyj, vto­roj, trie­tij učias­tok. Ant vie­no gul­to mie­go­jo vi­sa šei­ma. Ken­tė ba­dą ir šal­tį.

„Iš­li­ko­me gy­vi tik to­dėl, kad su mu­mis kar­tu bu­vo tė­tis – mū­sų va­go­no en­ka­ve­dis­tai kaž­ko­dėl neiš­for­ma­vo, neats­ky­rė vy­rų nuo mo­te­rų ir vai­kų“, – įsi­ti­ki­nu­si R. K. Juš­kai­tė.

Tė­vai gau­da­vo laiš­kų iš Lie­tu­vos, ta­čiau jie vi­sa­da bū­da­vo at­plėš­ti. Dau­ge­lis Lie­tu­vo­je li­ku­sių gi­mi­nių bi­jo­da­vo siųs­ti laiš­kus į Si­bi­rą, kad ne­paaiš­kė­tų gi­mi­nys­tė su trem­ti­niais. Ta­čiau po­nios Rū­tos tė­vus ne kar­tą kvie­tė ap­klau­sai. Klaus­da­vo – gal ži­no, kur slaps­to­si Jo­nas Že­mai­tis.

„Ma­ma į gy­ve­ni­mą žiū­rė­jo fi­lo­so­fiš­kai. Bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, jog blo­giau ne­gu yra jau ne­be­ga­li bū­ti. To­dėl tie­siai į akis en­ka­ve­dis­tams drė­bė: „Nie­ko am­ži­no nė­ra. Val­džios atei­na ir nuei­na“, – pa­sa­ko­ja R. K. Juš­kai­tė.

Tė­vas, nors ne­ži­no­jo ir ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, kur slaps­to­si svai­nis, už jį ga­ran­ta­vo: „Ga­li­te ne­si­var­gin­ti. Jis nie­ko neiš­duos ir ne­par­duos.“

Ne­tik­ras ir tik­ra­sis Lai­mu­tis

Po Sta­li­no mir­ties trem­ti­nius kar­tais iš­leis­da­vo trum­pų ato­sto­gų į Lie­tu­vą. Ra­po­las Juš­ka no­rė­jo su­si­ras­ti Jo­no Že­mai­čio sū­nų Lai­mu­tį, tuo me­tu gy­ve­nu­sį sa­vo glo­bė­jos pa­var­de.

Ta­čiau grį­žus į Lie­tu­vą ir pra­dė­jus paieš­kas, jam bu­vo „pa­kiš­tas“ pa­na­šaus am­žiaus paaug­lys, ku­ris pri­sta­ty­tas kaip Lai­mu­tis Liu­bi­na­vi­čius. Juš­ka su juo nu­si­fo­tog­ra­fa­vo, pa­bend­ra­vo.

Ta­čiau kai į Si­bi­rą grį­žęs pa­ro­dė nuo­trau­ką žmo­nai, ši iš kar­to pa­sa­kė: „Čia ne jis.“ Ne­tu­rė­jo nė vie­no tė­vo bruo­žo.

Po ke­le­rių me­tų tas pa­ts jau­nuo­lis tar­na­vo so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je Ko­mi­jo­je. Jis daž­nai lan­ky­da­vo­si Juš­kų šei­mo­je. Jie neiš­si­da­vė, jog ži­no, kad čia ne bro­lio sū­nus. Priim­da­vo jau­nuo­lį kaip sa­vo tau­tie­tį. Ta­čiau bu­vo at­sar­gūs. Sup­ra­to, jog jis spe­cia­liai pa­kiš­tas jų šei­mai kaip in­for­ma­to­rius.

Į Lie­tu­vą grį­žu­sių Juš­kų jis nė kar­to neap­lan­kė.

Tik­rą­jį Jo­no Že­mai­čio sū­nų Juš­kos su­si­ra­do tik tuo­met, kai grį­žo į Lie­tu­vą. Jį pa­ma­čiu­si Kot­ry­na Juš­kie­nė iš kar­to at­pa­ži­no bro­lio bruo­žus. Tuo me­tu jos sū­nė­nas jau bu­vo ve­dęs. Jis bai­gė sta­ty­bos in­ži­ne­ri­jos moks­lus. Gy­ve­no Šiau­liuo­se. Ta­ry­bi­niais lai­kais Liu­bi­na­vi­čiaus pa­var­de. At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, pa­si­nau­do­jo pri­gim­ti­ne tei­se į tik­rą­ją Že­mai­čio pa­var­dę.

Pir­mo­ji Lai­mu­čio žmo­na anks­ti mi­rė. Su ja ne­spė­jo su­si­lauk­ti vai­kų. Ne­tu­rė­jo pa­li­kuo­nių ir iš ant­ros san­tuo­kos. Ant­ro­ji jo žmo­na bu­vo Ni­jo­lė Gaš­kai­tė, pa­ra­šiu­si kny­gą apie Lai­mu­čio tė­vą Jo­ną Že­mai­tį-Vy­tau­tą. Prieš de­šimt me­tų par­ti­za­nų va­do sū­nus mi­rė. Ant­ro­ji jo žmo­na šį pa­sau­lį pa­li­ko dar anks­čiau.

L. Že­mai­tis bu­vo ži­no­mas kaip gar­sus fi­la­te­lis­tas, tu­rė­jęs po­mė­gio drau­gų vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Kai jį pa­šau­kė į so­vie­ti­nę ka­riuo­me­nę, ka­ri­nin­kas pa­klau­sė: „Ar ži­nai, kie­no sū­nus tu esi?“ Lai­mu­tis at­sa­kęs vy­riš­kai: „Ži­nau“.

Su pusb­ro­liu dau­giau pa­bend­rau­ti spė­ju­si R. K. Juš­kai­tė sa­ko, jog sū­nus į tė­vą bu­vo pa­na­šus ir sa­vo cha­rak­te­riu, san­tū­ru­mu, kuk­lu­mu bei įsi­ti­ki­ni­mais.

1994 me­tais mi­nint Jo­no Že­mai­čio 85-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes, žur­na­lis­to pa­klaus­tas, kaip Lie­tu­va tu­rė­tų pa­gerb­ti jo tė­vą, Lai­mu­tis Že­mai­tis at­sa­kė: „Ma­no su­pra­ti­mu, tu­rė­tų bū­ti pa­gerb­ti vi­si lais­vės ko­vų da­ly­viai, paau­ko­ję sa­vo gy­vy­bes už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Žu­vo de­šim­tys tūks­tan­čių Lie­tu­vos gy­nė­jų. Jų at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mas bū­tų ir ma­no tė­vo pa­ger­bi­mas.“

Į mir­tį – su ti­kė­ji­mu

Žiū­rė­ti ne sa­vęs, o vi­sų – to­kia bu­vo ir jo tė­vo Jo­no Že­mai­čio gy­ve­ni­mo nuo­sta­ta. Ko­vos drau­gas V. Šniuo­lis-Vit­vy­tis pri­si­mi­nė, kaip jam su­si­rgus ir karš­čiuo­jant, va­das ati­da­vė pa­sku­ti­nius marš­ki­nius.

Ta­čiau kur rei­kia jis mo­kė­da­vo pa­ko­vo­ti už sa­ve. Am­ži­nin­kai pa­sa­ko­ja įvy­kį, kai Klai­pė­do­je Jo­nas Že­mai­tis skė­lė an­tau­sį jau­nam vo­kie­čiui, ku­ris, ma­ny­da­mas, kad lie­tu­vis vo­kiš­kai ne­sup­ras, pa­sa­kė ke­le­tą Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko gar­bę įžei­džian­čių žo­džių.

Ma­tyt, šie bruo­žai pa­dė­jo jam su­vie­ny­ti par­ti­za­nus. Pa­siau­ko­ji­mą dėl Tė­vy­nės ro­do vi­sas Jo­no Že­mai­čio gy­ve­ni­mas ir ko­va. Net 1954-ai­siais, kai bu­vo nu­baus­tas mir­ties baus­me, jis at­si­sa­kė ra­šy­ti ma­lo­nės pra­šy­mą, nors bu­vo siū­lo­ma. Ir neiš­si­ža­dė­jo sa­vo prin­ci­pų. At­virkš­čiai – dar kar­tą pa­tvir­ti­no: „Vi­sus po­grin­džio veiks­mus, ku­rio da­ly­viu aš bu­vau, nu­kreip­tus prieš so­vie­ti­nę val­džią, aš lai­kau tei­sin­gais ir ne­lai­kau nu­si­kals­ta­mais. (...) Sten­giau­si, kad ši ko­va lai­ky­tų­si hu­ma­niz­mo prin­ci­pų... Jo­kių žvė­riš­ku­mų aš ne­lei­dau. (...) Ma­nau, kad ko­va, ku­rią ve­džiau de­vy­ne­rius me­tus, duos re­zul­ta­tų.“

R. K. Juš­kai­tė ap­gai­les­tau­ja, jog prieš su­šau­dant jos dė­dę Mask­vos Bu­tyr­kų ka­lė­ji­me ne­bu­vo iš­pil­dy­tas jo pa­sku­ti­nis pra­šy­mas pa­ma­ty­ti sū­nų ir mo­ti­ną. At­siųs­ta tik sū­naus nuo­trau­ka. Jo glo­bė­ja Ona Liu­bi­na­vi­čie­nė bu­vo pri­vers­ta ber­niu­ką nu­fo­tog­ra­fuo­ti su rau­do­nu kak­la­raiš­čiu ir pio­nie­riaus ženk­liu­ku. Ką tu­rė­jo jaus­ti už Tė­vy­nę mir­ti pa­si­ruo­šęs žmo­gus? Kad jo ko­va be­pras­mė, o so­cia­liz­mo idė­jos trium­fuo­ja?

Po­nia Rū­ta bend­ra­vo su bu­vu­sia par­ti­za­nų ry­ši­nin­ke Ni­na Nau­sė­dai­te. Ji pri­si­mi­nė Jo­no Že­mai­čio pa­sa­ky­tus žo­džius: „Mes vi­si žū­si­me. O jūs tu­rė­si­te pa­pa­sa­ko­ti, ko­kia bu­vo par­ti­za­nų ko­va ir kiek kai­nuo­ja lais­vė.“

Par­ti­za­nų va­das gi­mi­nės biog­ra­fi­jo­se

Tė­vai trem­ty­je prie duk­rų veng­da­vo kal­bė­ti apie Lie­tu­vo­je li­ku­sį bro­lį par­ti­za­ną. Ką reiš­kia bū­ti Jo­no Že­mai­čio gi­mi­nai­te, po­nia Rū­ta pa­ju­to, kai 1963-iai­siais, po 22 me­tų trem­ties, jos tė­vai grį­žo į Lie­tu­vą. Skau­du bu­vo ma­ty­ti į Ty­tu­vė­nus par­vež­tus sa­vus ir tė­vų na­mus. Ta­čiau nė vie­na­me iš jų ne­ga­lė­jo gy­ven­ti.

Rū­ta tuo me­tu stu­di­ja­vo me­di­ci­ną Per­mės ins­ti­tu­te. Ka­dan­gi tė­vai grį­žo į Lie­tu­vą, ji taip pat no­rė­jo stu­di­juo­ti į Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Krei­pė­si į Me­di­ci­nos fa­kul­te­to de­ka­ną. At­vi­rai pa­pa­sa­ko­jo sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Pri­si­pa­ži­no esan­ti trem­ti­nė. De­ka­nas išė­jo iš­siaiš­kin­ti. Po ke­lio­li­kos mi­nu­čių grį­žo pyk­čio per­kreip­tu vei­du: „Ar tu ži­nai, kas ta­vo dė­dė? Kas ta­vo tė­vas? Kaip tau iš vi­so lei­do mo­ky­tis?“

Sku­biai su­si­rin­ku­si do­ku­men­tus, bū­si­mo­ji gy­dy­to­ja iš­bė­go iš uni­ver­si­te­to. Te­ko vėl pa­lik­ti Lie­tu­vą ir grįž­ti į Per­mės ins­ti­tu­tą. Ten me­di­ci­nos fa­kul­te­tui va­do­va­vo iš Šiau­lių ki­lęs žy­das Zak­sas. „La­bai dėl ta­vęs bi­jo­jau“, – pra­si­ta­rė jis Rū­tai, kai ji su­grį­žo at­gal.

Bai­gus ins­ti­tu­tą, tre­jus me­tus ati­dir­bus Ko­mi­jo­je ir 1972-ai­siais grį­žus į Lie­tu­vą, gau­ti gy­dy­to­jos dar­bo taip pat ne­bu­vo pa­pras­ta.

Ra­sei­nių li­go­ni­nės vy­riau­siasis gy­dy­to­jas at­vi­rai pa­sa­kė: „Su ta­vi­mi bus daug bė­dų“. Tik Kel­mės li­go­ni­nei tuo me­tu va­do­va­vęs J. Ka­li­na priė­mė į dar­bą, nes pa­gal pa­sky­ri­mą neat­vy­ko dirb­ti jau­na spe­cia­lis­tė.

Šiuo me­tu sa­vo dar­bo kar­je­rą bai­gu­si R. K. Juš­kai­tė kar­tais pa­mąs­to apie sa­vo ir sa­vo ar­ti­mų­jų gy­ve­ni­mą: „Gai­la, kad vis­kas bu­vo taip skau­džiai su­pai­nio­ta. Bet tu­rė­jo­me iš­gy­ven­ti tuos lai­kus.“

Kai 1989 me­tais pra­si­dė­jo są­jū­dis, Ru­si­jo­je su­šau­dy­to par­ti­za­nų va­do Jo­no Že­mai­čio se­suo Kot­ry­na Juš­kie­nė nu­džiu­go: „Vis­kas ei­na ge­ryn.“ Ta­čiau ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ji­nai ne­su­lau­kė. Iš Si­bi­ro grį­žo la­bai silp­nos svei­ka­tos. Nep­rik­lau­so­my­bės su­lau­kė tik po­nios Rū­tos tė­vas.

Ji pa­ti su se­se­ri­mi at­kur­tos Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­piu do­mi­si vi­sa su už lais­vę pa­siau­ko­ju­siu dė­de su­si­ju­sia in­for­ma­ci­ja, mez­ga kon­tak­tus su dar gy­vais par­ti­za­nų ry­ši­nin­kais ir po­ka­rio ko­vų da­ly­viais, kad, vyk­dy­da­ma jo va­lią, kuo dau­giau su­ži­no­tų ir ki­tiems ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti apie par­ti­za­nų ko­vą.

Pa­va­sa­rį R. K. Juš­kai­tė no­rė­tų nu­va­žiuo­ti ap­lan­ky­ti me­di­ci­nos se­sers Ma­ry­tės Žy­liū­tės-Eg­lu­tės ka­pą. Ji slau­gė ir gy­dė Jo­ną Že­mai­tį, kai 1951 me­tų gruo­dį jį iš­ti­ko mik­roin­sul­tas. Nu­va­žiuo­da­vo pas gy­dy­to­ją, pa­pa­sa­ko­da­vo apie li­go­nio būk­lę. Šis pa­tar­da­vo, kaip gy­dy­ti, o ji, ri­zi­kuo­da­ma, ei­da­vo į bun­ke­rį ir vyk­dy­da­vo nu­ro­dy­mus. Par­ti­za­nų va­das pa­svei­ko.

„Džiau­giuo­si, kad šie me­tai pa­skelb­ti Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to me­tais. Jis bu­vo ne tik ge­ne­ro­las, par­ti­za­nų gink­luo­tų­jų pa­jė­gų va­das bei or­ga­ni­za­to­rius, ne­for­ma­lus Lie­tu­vos Pre­zi­den­tas, bet ir aukš­tos mo­ra­lės pa­vyz­dys. Jis dir­bo, ko­vo­jo, nie­kuo­met nie­ko neiš­da­vė ir ne­par­da­vė, ne­sie­kė sau šlo­vės. Tik vyk­dė pa­rei­gą Tė­vy­nei ir tau­tai“, – sa­ko R. K. Juš­kai­tė.

Lais­vės ko­vų ar­chy­vo nuo­tr.

Jo­nas Že­mai­tis-Vy­tau­tas jau­nys­tę paau­ko­jo ko­vai už Lie­tu­vos lais­vę.

Vie­no­je iš pa­sku­ti­nių­jų Jo­no Že­mai­čio-Vy­tau­to nuo­trau­kų vei­de įsi­smel­kę sun­kaus par­ti­za­nų gy­ve­ni­mo at­spau­dai.

Au­to­rės nuo­tr.

Gi­lin­da­ma­si į sa­vo gi­mi­nės ir ki­tų trem­ti­nių bei lais­vės ko­vų da­ly­vių gy­ve­ni­mą, Rū­ta Kat­ri­na Juš­kai­tė ste­bi­si lie­tu­vių tau­tos ge­bė­ji­mu iš­lik­ti.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Išė­ju­si poil­sio gy­dy­to­ja Rū­ta Kat­ri­na Juš­kai­tė tu­ri dau­giau lai­ko pri­si­mi­ni­mams ir ap­mąs­ty­mams.

Su­sig­rą­žin­tą me­di­nį se­ne­lių na­mą Rū­ta Kat­ri­na Juš­kai­tė ap­šil­ti­no, ta­čiau vi­du­je pa­li­ko se­ne­lių ir dė­dės Jo­no Že­mai­čio gy­ve­ni­mą pri­me­nan­čių au­ten­tiš­kų ženk­lų.

Bū­si­ma­sis par­ti­za­nų va­das Jo­nas Že­mai­tis-Vy­tau­tas (vi­du­ry­je), at­si­rė­męs į ąžuo­lą tarp gi­mi­nių sa­vo tė­viš­kė­je.

Trem­ty­je Jo­no Že­mai­čio se­sers Kot­ry­nos ir jos vy­ro Ra­po­lo Juš­kų šei­ma pra­lei­do 22 me­tus.