Naujausios
Istorija kartojasi
„Prieš metus mūsų valstybė susidūrė su prieglobsčio ieškančių asmenų, siekiančių patekti iš Baltarusijos į Lietuvą, klausimu. Visuomenės emocijos tuo metu sinchroniškai buvo veikiamos per tris pjūvius: COVID-19 vakcinacijos problemą, Partnerystės įstatymą (drauge su Stambulo konvencija) ir migrantų iš Baltarusijos situaciją. Nevadinu jų krizėmis, o iššūkiais, nes iššūkiuose visuomet galima įžvelgti galimybes. Dalis žmonių buvo apsnūdę ir klaidingai manė, kad istorinis permainų ciklas Lietuvoje baigėsi: mes viską Lietuvoje susitvarkėme, šalis juda į priekį, esame tolerantiški... Paaiškėjo, kad tai buvo iliuzija. Kai trys iššūkiai susidėjo į vieną, susidūrėme su autoritetų krize – neradome ryškiai matomo, sektino lyderystės pavyzdžio valstybės ar regiono mastu, kuris, savo autoriteto dėka, vienytų“, – sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto tyrėjas dr. S. Strelcovas.
Pasak jo, šiandieninė situacija, palyginus su praėjusiais metais, – visiškai skirtinga, parodanti, kaip viskas trapu ir laikina.
„Jeigu pernai migrantų iššūkio akivaizdoje buvo iškilęs „savo–svetimo“ konceptas, kaip esminis motyvas – priimti ar nepriimti kitataučius, tai šiandien mažai kam kyla klausimų dėl pabėgėlių iš Ukrainos. Jie automatiškai ir visuotinai priimami kaip savi, bent jau laikinai. Šiuo atveju, kultūriniai–lingvistiniai, istoriniai ir geopolitiniai skirtumai nustumti į antrą planą. Lietuvos verslas ir pavieniai asmenys pasielgė taip, kaip Lietuvos visuomenė pasielgė 1939 metais: anuomet priėmėme tūkstančius pabėgėlių iš Lenkijos – lenkų, baltarusių, ukrainiečių ir žydų. Šiandien į mūsų šalį patenkantys ukrainiečiai priimami su tokia pat atjauta, gailesčiu ir noru padėti. Šiuo požiūriu, istorija kartojasi“, – įžvelgia S. Strelcovas.
VU tyrėjas primena: Lietuvos žmonės istorijoje irgi patyrė tai, su kuo susiduria dabartiniai prieglobsčio prašytojai.
„Kai per 1944 metų pasitraukimą tūkstančiai lietuvių bėgo nuo akivaizdaus ir mirtino pavojaus, paliko absoliučiai viską. Jie traukėsi ne todėl, kad galėtų daugiau uždirbti, keliauti ar nusipirkti prabangos prekių, bet kad apskritai su šeima turėtų tai, kas vadinama ateitimi...“, – palygina S. Strelcovas.
Galimybė praturtinti Lietuvą
VU tyrėjo akimis, šiandieninė situacija yra ne tik moralinė pareiga ir išbandymas. Tai – ir galimybė Lietuvos valstybei atsiverti ir pažiūrėti, kuo prieglobsčio prašytojai gali praturtinti Lietuvą.
„Viena iš galimybių – naujų, darbščių žmonių atėjimas. Tai – nauda visiems mums. Nemanau, kad gali būti neigiamų pasekmių, kai įsilieja naujas, šviežias požiūris. Mūsų verslui tai yra galimybė: darbo jėga, intelektas ir būsima jaunoji karta, kuri užaugs ir subręs jau čia – Lietuvoje. Visi kalba apie intelekto nutekėjimą, o čia turime galimybę prisivilioti tą intelektą. Žmonės, kuriuos priimsime, ateityje praturtins mūsų kultūrą visomis prasmėmis“, – įsitikinęs S. Strelcovas, dirbęs ir gyvenęs Japonijoje, Pietų Korėjoje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje. Anot jo, gebėjimas pažinti naujas kultūras kaskart atveria naujų galimybių.
Informacinio lauko svarba
Dar neseniai Lietuvos viešoji erdvė buvo užpildyta žinutėmis, kad prieglobsčio prašytojai iš Afrikos ar Azijos šalių yra nepageidaujami. S. Strelcovas palygina, kad pirmosios Lietuvos Respublikos (nuo 1918 iki 1940 metų) laikotarpiu informaciniame lauke vyravo kūrybinė energija ir viltis.
„To meto informacinis laukas buvo pilnas gigantiškų planų. Tai atsekame iš laikraščių, žurnalų, viešų paskaitų, masinių renginių, laiškų, dienoraščių. Žmonės kalbėjo apie tai, kaip mes kažką darysime, kursime, ne tik sau, o savo kraštui ir nuo to Lietuvos visuomenei bus geriau. O jeigu bus geriau Lietuvai, tai bus geriau ir man“, – sako S. Strelcovas.
Jis pripažįsta, kad šiandieninis bendravimas ir diskurso laukas yra pasikeitęs dėl socialinių tinklų ir šiame kontekste neretai yra madinga būti prieš kažką, o dideli optimistai vertinami kaip keisti žmonės. Tyrėjo nuomone, dabartinėje situacijoje įžvelgti ne tik pagalbą ir pareigą, bet ir galimybę mūsų šaliai nemažai daliai žmonių trukdo „kolūkiečio stagnacinis mąstymas“.
Ateitis priklauso nuo mūsų pačių
Pasak S. Strelcovo, šiandien žmonių, kurie garsiai, autoritetingai ir kompetentingai pasisako už nepažįstamų vertybių ir kitokių kultūrų priėmimą, sunku rasti. Dėl to diskusiniai klausimai apie prieglobsčio prašytojus imami gvildenti uždaruose socialiniuose burbuluose, kuriuose, deja, neretai tarpsta pyktis, homofobija ir panieka kitokiems. Nemažai žmonių šių skirtumų nesupranta, nepažįsta, bijo ir ilgainiui tampa pikti.
Ta baimė ir pyktis, anot jo, būdingi užstrigusiems praeityje žmonėms, kurie, nepaisant savo šiandieninės socialinės ir ekonominės padėties, yra tipiniai homo sovieticus produktai – ieškantys „didžiosios prasmės“, „gelbėjantys“ pasaulį nuo nuopuolio ir besiilgintys tvirtos rankos. Istorikas primena Karlo Poperio knygą „Atvira visuomenė ir jos priešai“ – „Ateitis priklauso nuo mūsų pačių, o mes nepriklausome nuo jokios istorinės būtinybės“. Todėl, bet kokios aliuzijos į vadinamąjį istorinį dėsningumą, neretai primena padailintą ir įkyrėjusį propagandos liežuvį, kuris ir pradėjo šį baisų karą.
„Pažiūrėjus Pirmosios Respublikos ir šiandienos visuomeninius pjūvius, dalis mūsų visuomenės narių yra praradę norą kurti ir dirbti savo valstybės labui. Aplink Lietuvą turime sudėtingiausią geopolitinę situaciją nuo 1939 metų. Dvi mūsų kaimyninės šalys valdomos sunkiai prognozuojamų politinių lyderių. Todėl, deja, turime ilgai brendusią kritišką padėtį. Nepaisant visų įspėjimų ir raginimų, į istorijos pamokas buvo neatsižvelgta ir turime panašią situaciją kaip 1939 metais: kažkas susitarė, kažkas užmerkė akis ar patylėjo ir prasidėjo karas. Vėlgi, cituojant minėtą K. Poperį: „Vardan tolerancijos, turėtume reikalauti netoleruoti netolerantiškų“, – kalba S. Strelcovas.
Istorikas primena: nebūsime pasiruošę ginti tolerantiškos visuomenės nuo netolerantiškų antpuolių, tada tolerantiškieji bus sunaikinti, o tolerancija – kartu su jais.
„Būtent tai ir vyksta šiandien Ukrainoje – laisvės kova prieš tironiją. O mums Lietuvoje dabar yra istorinė proga permąstyti ir susitvarkyti su ta netolerancijos gausa, įskaitant ir prieglobsčio prašytojų klausimą. Tik apsivalę ir atlikę namų darbus, galėsime judėti pirmyn“, – akcentuoja S. Strelcovas.
