Naujausios
Dėmesys istorijai
– Prieš ketverius metus pirmą kartą išvykote į Japoniją, ten nuvedė Č. Sugiharos tema, vėliau dar ne kartą skridote į šią šalį. Koks siuntinys jus pasiekė iš Japonijos?
– Praėjusių metų pabaigoje gavau laišką iš vieno Japonijos švietimo tarybos vadovų. Jis informavo, kad leidžia leidinį ir klausė, ar galėtų įkelti mano nuotraukas iš pamokos Zuiryo mokykloje (būtent ją XX a. pradžioje lankė Č. Sugihara), kurioje Japonijos moksleiviams kalbėjau apie Č. Sugiharą ir Lietuvą.
Vėliau sulaukiau žinios, kad išleista mokomoji istorijos medžiaga bendrojo lavinimo mokykloms, 10–12 klasėms.
Gavau siuntinį. Išleisti du leidiniai, labai patiko jų koncepcija. Vienas – labiau praktinis susipažinimas su geopolitiniais XX amžiaus pirmos pusės įvykiais, daugiausia Europoje, šiek tiek ir Japonijoje. Istoriniai įvykiai pasakojami per Č. Sugiharos gyvenimą.
Vadovėlis prasideda nuo istorinio konteksto, bolševikų revoliucijos, nacių atėjimo į valdžią, 1939 metų įvykių, Lenkijos puolimo, paaiškinama, kaip pabėgėliai atsirado Lietuvoje. Keli puslapiai skirti Lietuvai, Kaunui. Kalbama ir apie žydus, ir apie sovietus, užsienio politiką. Moksleiviui tampa aišku, kas vyko, kodėl vyko. Nes dažnas būna girdėjęs tradicinę klišę, kad atsirado supermenas, padalijo vizas ir laimingai išvyko.
Antroji knyga yra skirta Č. Sugiharos įamžinimui, istorija detaliau pasakojama išgelbėtų žmonių lūpomis. Kai kurių likimai – fantastiški: Izraelio religijos reikalų ministras, Niujorko Volstryto biržos makleris, turtingas mecentas. Kai darai gerą darbą, nežinai, kiek drugio efektas gali toli nueiti.
Įdėtos nuotraukos iš memorialinio parko Nagojoje atidarymo 2018 metais, kuriame dalyvavo ir Lietuvos Premjero Sauliaus Skvernelio delegacija. Dalyvavau šiame renginyje, konsultavau organizatorius. Idėja įkurti memorialinį parką prie pat mokyklos yra puiki – vaikai kasdien pro jį praeina. Požiūris į istoriją vertas dėmesio.
Vienas puslapis skirtas ir mano pamokai Japonijos mokykloje. Mokyklos vadovybė parinko moksleivius, kurie buvo lankęsi Lietuvoje. Jie buvo atvykę pagal mainų programą su Vilniaus žydų mokykla, aplankė Trakus, Vilnių, Kauną, buvo Č. Sugiharos namuose, tad nereikėjo tradiciškai pasakoti, kur yra Lietuva, buvo galima iškart kalbėti apie esmę. Labai padėjo ir tai, kad visi gerai kalbėjo angliškai.
Kilo idėja, kad, remiantis šiuo pavyzdžiu, mūsų moksleiviai irgi galėtų nuvažiuoti į Japoniją. Gavau iš Japonijos švietimo tarybos laišką su pasiūlyta iniciatyva padaryti „live“ konferenciją tarp moksleivių.
Susisiekiau su Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų mokyklos direktore, planuojame rudeniop. Labai norėčiau, kad kontaktai tarp mūsų ir Japonijos mokyklų taptų pastovūs ir mūsų moksleiviai turėtų galimybę aplankyti šią nuostabią šalį.
– Kokią auditoriją pasieks šie leidiniai?
– Tikrai žinau, kad apima visą Aičio prefektūrą su sostine Nagoja, kur gyvena apie 7 milijonus gyventojų.
Šie metai yra jubiliejiniai, sukanka 80 metų nuo įvykių – Č. Sugiharos veiklos išduodant Japonijos tranzitines vizas. Kalbėjau su pažįstamu profesoriumi iš Japonijos, jie labai pozityviai žiūri, planuoja platesnę sklaidą.
Įdomūs rakursai
– Kaip Č. Sugihara tapo jūsų tyrimo objektu ir kur jis nuvedė?
– Č. Sugihara man „išniro“ per pabėgėlių temą (S. Strelcovas yra išleidęs knygą „Geri, blogi, vargdieniai. Č. Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje“ – red.).
Pirmaisiais doktorantūros metais reikėjo pasirinkti temą, kalbėjomės su profesoriumi E. Aleksandravičiumi, jis paragino imtis 1939 metų pabėgėlių.
Pradėjau tyrinėti pabėgėlių klausimą standartiniais metodais: rinkti istoriografiją, važinėti į archyvą, skaityti Vidaus reikalų ministerijos, pabėgėlių komisariato bylas. Pasisekė, kad labai gerai sutarėme su Č. Sugiharos namų ilgamečiu direktoriumi a.a. Simonu Dovidavičiumi.
Neįmanoma atskirti pabėgėlių nuo Č. Sugiharos ir Č. Sugiharos nuo pabėgėlių. Mane visą laiką intrigavo žmogaus heroizmo klausimas. Mano kartos žmonėms „herojų“ mokyklos laikais buvo brukama tiek daug, kad atsirado keistas vidinis filtras patikrinti, kas ir kaip.
Doktorantūros metais atsirado galimybė išvažiuoti į Lenkiją ilgesniam laikui rinkti medžiagą.
Pradėjo aiškėti paveikslas. Ne šiaip, kad atvažiavo diplomatas, pagal oficialų interviu, kultūrinius ryšius tarp Lietuvos ir Japonijos plėtoti.
Prieš tai jis dirbo ir Mandžiūrijoje. Yra japonų filmas apie Č. Sugiharą „Persona Non Grata“ – dėl darbo Mandžiūrijoje jis tapo nepriimtinu sovietams. Prieš Helsinkį turėjo būti paskirtas į Maskvą, bet Maskva nepriėmė. Jis išvyko į Helsinkį, iš Helsinkio į Kauną.
Viskas susidėlioja į vietas, kai matai, kad žmogus atvažiuoja likus kelioms dienoms iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai sužinai, kad jis dirba su lenkų pogrindžiu, kaip veikia žvalgyba, kaip diplomatinis japonų paštas padeda lenkų pogrindžiui.
Nusibrėži mintyse tinklą: Stokholmas, Tokijas, Maskva, Kaunas, Berlynas, Londonas, Paryžius... Tada pamatai, kad žmogus veikė daugiau nei kultūriniai ryšiai.
Gyvenimas vyko santykinai nedideliame mieste, Kaune, kur vienoje V. Putvinskio gatvėje – beveik visos ambasados. Vėlgi, kaip tyčia, Japonijos konsulatas yra Vaižganto gatvėje, visiškai atskirai nuo kitų. Ima aiškėti, kad lenkų pogrindžio karininkai dirba tame pačiame konsulate ir paskui su juo sėkmingai išvažiuoja 1940 metų rugsėjo pirmosiomis dienomis.
Apsigyniau disertaciją pabėgėlių ir drauge Č. Sugiharos tema, o paskui laimėjau japonų fondo projektą. 2016 metais pirmą kartą išvykau mėnesiui į Japoniją.
Sutikau gerų žmonių, kurie padėjo, supažindino su vietiniais archyvais, teko vartyti ir paties Č. Sugiharos diplomatinę bylą. Laimė, kad diplomatiniai susirašinėjimai ir per kitas ambasadas, ir konsulatuose didžiąja dalimi buvo anglų kalba.
Pamačiau tekstą, rašytą 1940 metų birželį, apie Jonines, į Tokiją. Suvoki, kad Č. Sugihara supranta viską, kas vyksta: okupacija, NKVD suiminėja žmones – tuos pačius lenkus, turtingesnius žydus. Jis ima klausinėti, kaip elgtis, nes žmonės ateina klausti, prašyti.
Mano ryšiai Japonijoje užsimezgė, Č. Sugihara tapo pagrindiniu mano tyrimų leitmotyvu. Kilo idėja rašyti knygą. Važinėjant po įvairias konferencijas užsienyje, supranti, kad dominuoja klišė, kad kažkur buvo Lietuva, atvyko japonas, suštampavo vizas, išgelbėjo 6 tūkstančius žmonių ir išvažiavo.
Bet kai užduodi klausimą, kokius žmones jis gelbėjo, kaip tie žmonės atsidūrė Lietuvoje, atsakymo nėra. Juk tie žmonės 10–11 mėnesių pragyveno Lietuvoje ir niekur nenorėjo bėgti. Bėgti pradėjo norėti tik po sovietų 1940 metų birželio okupacijos. Atsiranda labai įdomių rakursų: kas nuo ko gelbėjo? Ir nuo ko bėgo?
Žmonės, su kuriais susitinki, net būdami profesoriai, nežino šitos istorijos. Atsiranda vidinis patriotinis užsidegimas, kad reikia pristatyti Lietuvą.
Paskutiniai devyni mėnesiai nuo 1939 metų rugsėjo iki 1940 metų birželio Lietuvoje buvo sudėtingi, dažnai tragiški. Vilnius grąžintas, džiaugtis nėra kuo, Vyriausybė pasikeičia, Vilniaus universiteto profesūra atleidinėjama, reikia į tą regioną įvesti litą, o ką daryti su tais žmonėmis – pilna visokių niuansų. Galiausiai sovietų prisikabinėjimai pavasarį baigiasi ultimatumu birželį – ir nebėra valstybės. Bet visą tą sudėtingą laikotarpį apie 40 tūkstančių civilių žmonių rado prieglobstį mūsų senelių šalyje. Kad ir buvo sunku, bet pasielgta garbingai, žmogiškai.
Lietuvos saugumas 1939–1940 metais fiksavo, kaip žmonės reaguoja į pabėgėlius. Kai kurie aršesni netgi sakė, kad trūksta antilenkiško nusiteikimo. Žmonės draugiški, maistu dalijasi, padeda, į paštą nueina, laiškus nuneša, parneša.
Tas empatijos klausimas nuolat lydi mane, ypač šiandien. Lyginant su 1939 metų Lietuva, trūksta elementaraus žmogiškumo, empatijos kitų nelaimei, skausmui.
Anksčiau galvojau, jog mano mėgstamiausia citata – pagrindinė istorijos taisyklė, kad niekas nesimoko iš istorijos. Bet labai patiko atsitiktinai rasta Marko Tveno mintis: „Istorija nesikartoja, bet labai dažnai rimuojasi“.
Galvojant apie empatiją, iš tikrųjų yra ko pasimokyti iš 1939–1940 metų Lietuvos.
– Kada pasirodys jūsų knyga apie Č. Sugiharą japonų kalba?
– Knyga išversta į anglų kalbą, o dabar – į japonų kalbą. Paskutinėmis žiniomis, jau derinami užrašai po nuotraukomis. Pandemijos akivaizdoje sunku prognozuoti, bet turėtų būti išleista vasarą.
Nežinau, kaip bus su koronavirusu rudenį, bet spalio mėnesį turėtų vykti knygos pristatymas Tokijuje, Nagojoje.
Praėjusių metų rudenį vyko Europos Sąjungos-Japonijos literatūros festivalis, nepaisant to, kad knyga dar nebuvo išleista, organizatoriai ją įtraukė į festivalio programą. Atėjo daug žmonių, buvo galima pristatyti Lietuvos poziciją.
Bus įdomios ir japonų auditorijos reakcijos. Ne visada paprasta nuo įprasto naratyvo peršokti į platesnį kontekstą. Kaip knygoje rašiau, net minčių nėra „nukarūnuoti“ Č. Sugiharą, tik priminti, kad vienas lauke ne karys, pabėgėlius tik dėka Lietuvos buvo galima išgelbėti, priešingu atveju 1940 metų vasarą nebūtų buvę, ką gelbėti.
Herojus be priekaištų
– Ar japonams Č. Sugihara – vienas svarbiausių herojų?
– Kalbėti už japonus sunku, bet manau, kad jis šiuo metu populiariausia figūra, kurią bandoma įdiegti per medijas, švietimą.
Japoniškame knygos variante rašau, kas yra istorinis herojus. Man susiformuluoja apibrėžimas, kad herojus turi savo darbais išsiskirti ir tapti pavyzdžiu kitiems, būtų labai pageidautina, kad herojus kažkuo rizikuotų. Kitas dalykas – daugianacionalinis herojus, kurio veikla jungtų kelias valstybes. Šiuo požiūriu Č. Sugihara Japonijoje yra, ko gero, vienintelis herojus, kuris gali apimti visus minėtus sluoksnius. Jis absoliučiai asocijuojasi su gerais darbais, dėl to nėra jokių klausimų.
Kai kalbame apie savo herojus, būna dviprasmiškų asmenybių, diskusijų, Č. Sugihara Japonijoje piešiamas kaip labai pozityvi figūra. Jiems to reikia – kaip ir kiekvienai tautai.
– Ypač Japonijai – Antrojo pasaulinio karo kontekste?
– Be abejonės. Mes, gyvendami Europoje, kartais nesuprantame, kad karas vyko ir kitur. Nuo Japonijos per visą Ramųjį vandenyną – kokie atstumai!
Pradedant invazine politika Korėjoje, Kinijoje, kariniais veiksmais Filipinuose – visiems aišku, kas yra negerai, o čia – teigiamas herojus.
Kas įdomu, kad Japonijoje išsamių mokslinių tyrimų apie Č. Sugiharą nėra. Šios mokomosios knygos yra pirmasis bandymas pateikti Č. Sugiharą tarptautiniame kontekste, bendros pasaulio istorijos kontekste.
– Ar po knygos japonų kalba dėsite tašką, ar dar tęsite šiuos tyrimus?
– Sunku pasakyti. Bandau prikalbinti kolegę iš Varšuvos – gimė spontaniška idėja, to tyrimu nevadinčiau. Man atrodo, kad istorijos pasakojimas turi vykti ta kalba, kuria žmonės šneka. Idėja būtų knygos rašymas „on line“. Du autoriai, kurie rašo istorinį pasakojimą vienas kitą papildydami.
Turinys turi jungtis ir tas pats tekstas būtų lietuvių, lenkų, anglų, japonų kalbomis. Tai būtų viena iš galimų Č. Sugiharos istorijos svetainių, pasakojanti apie pabėgėlius, apie to laikotarpio pasaulį.
Nepaisant bandymų būti įvairiapusišku, vienaip ar kitaip atstovauju lietuviškai pusei. Pažiūrėti į pabėgėlius ir Č. Sugiharą iš lenkiškos pusės, man atrodo, yra labai prasminga. O sulaukti atsiliepimų ir galbūt naujos informacijos iš Japonijos ir angliškai kalbančio pasaulio būtų puiku.
