Naujausios
Ispanijoje palaidotas be artimųjų žinios
Kelmės rajone, Kražiuose, gyvenanti Irena Panasiuk apie Ispanijoje dirbusio savo sūnaus Viktoro mirtį sužinojo tik po to, kai jis jau buvo palaidotas svetimoje šalyje. Apie tai, kad sūnus mirė, tvirtina nežinojęs ir jo darbdavys.
Ši ir kitos visiškai neaiškios sūnaus mirties aplinkybės motiną verčia abejoti, ar iš tiesų Valensijoje, Torrento kapinėse, palaidotas jos sūnus. O gal jis dar gyvas?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kraupi žinia
Prieš keliolika metų našle su penkiais vaikais likusi kražiškė Irena Panasiuk kaip išgalėjo rūpinosi savo vaikais. Stengėsi, kad du jos sūnūs ir trys dukros būtų sotūs ir nesiskirtų iš bendraamžių.
Išaugę sūnūs Viktoras ir Algirdas patraukė uždarbiauti į Ispaniją. Vyresnysis Viktoras gavo darbą Valensijoje, pas ūkininką.
Dešimt metų sėkmingai dirbo. Palaikė ryšį su motina. Atsiųsdavo jai pinigų, kad būtų lengviau išlaikyti jaunesnes seseris. Padėjo materialiai močiutei, kai sužinojo, jog ji serga vėžiu. Niekuomet nesiskųsdavo, kad jam sunku ar kad negaluoja.
Nuolatos palaikydavo ryšį su Lietuvoje likusia savo šeima.
Tačiau 2011 metų rudenį Viktoras nustojo skambinti. Gruodžio pabaigoje į I. Panasiuk namus atėjęs Kražių seniūnas pranešė, kad trisdešimtmetis sūnus Viktoras mirė. Lietuvos Respublikos ambasada Ispanijoje gruodžio 22 dieną informavusi, jog 2011 metų gruodžio 4-ąją Ispanijoje jis buvo rastas negyvas.
Moteris susisiekė su toje pačioje Valensijos vietovėje gyvenančiu Viktoro draugu. Sužinojo keistų dalykų.
Esą prieš tai Viktoras buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje. Išleistas iš ligoninės nusižudė. Pasikoręs netoli savo namelio mandarinų giraitėje. Atpažintas pagal turėtus dokumentus.
Dalį dokumentų motinai grąžino tas pats draugas. Esą Viktoras buvęs labai geros širdies. Į savo namelį priimdavęs uždarbiauti atvykstančių, bet darbo negaunančių lietuvių. Kartais šie jį apvogdavę. Yra pavogę ne tik daiktų, bet ir dokumentus. Todėl svarbiausius pasidėdavęs saugiau – pas draugą.
Sūnaus mirtis užminė mįslę
Žinia sukrėtė motiną. Jai sušlubavo sveikata. Iki tol kartkartėmis važiuodavusi uždarbiauti į Vokietiją, moteris palūžo.
Motinai kyla daug klausimų. Kodėl apie sūnaus Viktoro mirtį pranešta tik praėjus beveik dvidešimčiai dienų po jo mirties, tuomet, kai jis jau buvo palaidotas? Juk ūkininkas, pas kurį Viktoras dirbo, turėjo savo samdinio motinos telefoną. Gal būtų nuskridusi, pamačiusi, bent įsitikinusi, kad tikrai ten jos sūnus? Arba būtų parsivežusi kūną į Lietuvą. Juk Savivaldybė skiria lėšų palaikų parvežimui.
Kaip jaunas tvirtas vyras atsidūrė psichiatrijos ligoninėje? Viktoras niekuomet nesiskundė sveikata.
Ireną Panasiuk slėgė ir kita bėda. Ji jau pora metų nieko nežinojo ir apie jaunesnįjį savo sūnų Algirdą.
Išvykę į Ispaniją broliai iš pradžių laikėsi vienas kito. Paskui Algirdas išvažiavo į Madridą. Motina žino tik tiek, kad ten gyveno su ispane.
I.Panasiuk turėjo ir sūnaus adresą bei telefoną. Ten siųsdavo laiškus. O kartais susiskambindavo su sūnumi.
Tačiau vėliau ryšys nutrūko. Laiškas, kurį motina Algirdui siuntė į Madridą, grįžo atgal.
Savo bėdas tuomet I.Panasiuk išdėstė „Šiaulių krašto“ redakcijai. Šių eilučių autorė susisiekė su Lietuvos Respublikos ambasados Ispanijos Karalystėje darbuotojais. Jų dėka Algirdas buvo surastas. Geri žmonės padėjo surinkti lėšų jo grįžimui į Lietuvą.
Šiuo metu jis sėkmingai darbuojasi pas Kražių ūkininkus.
Tačiau jaunėlį sūnų susigrąžinusi motina niekaip negalėjo įminti vyresniojo sūnaus mirties mįslės. Kreipėsi net į ekstrasensus. Šie tvirtina, kad Viktoras gyvas.
Abejones sustiprino ir dar vienas įvykis. Praėjus nemažai laiko po žinios apie Viktoro mirtį, feisbuke pasirodė kažkoks Viktoras Panasiuk, kurio draugų rate buvo kražiškių Panasiuk šeima.
Kas tai – mistika? Sutapimas? Kas nors naudojasi pavogtais Viktoro dokumentais? O gal jis pats?
Motina leidosi į Ispaniją
Praėjus kuriam laikui po žinios apie sūnaus mirtį, Irena Panasiuk vėl išvyko dirbti į Vokietiją, kad turėtų pinigų kelionei į Ispaniją – aplankyti bent sūnaus kapo.
Praėjusių metų vasarą motina nuvyko į tas vietas, kur dirbo ir mirė jos sūnus. Ten gyvenančios ir ispanų kalbą mokančios merginos padedama kražiškė susitiko su ūkininku, pas kurį dešimt metų dirbo Viktoras, su kapinių, kur palaidotas jos sūnus, administracija.
Ūkininkas tvirtino kasdien aplankydavęs Viktorą jo namelyje, mandarinų plantacijoje. Tačiau jo negyvo nematęs. Vaikinas dingęs, ir tiek. Tik iš Irenos Panasiuk ūkininkas sužinojęs, kad Viktoras miręs. Nors pas ūkininką buvo legaliai įdarbintas, niekas darbdaviui nepranešęs apie darbininko mirtį.
Niekas – nei draugai, nei ūkininkas – nematė Viktoro mirusio. Niekam nereikėję jo atpažinti. Neva atpažintas pagal pirštų atspaudus.
Iš Torrento kapinių administracijos I.Panasiuk gavo pažymą, kad sūnus palaidotas 2011 metų gruodžio 23-iąją.
Ispanijoje laidoti ne sava mirtimi mirusius žmones duoda leidimą tik teismas. 2011 metų gruodžio 22-ąją Torrento teismas nusprendė leisti palaidoti Viktorą Panasiuką nemokamai. Tačiau sprendime jo mirties data taisyta. Iš pradžių rašyta 2011 metų gruodžio 6 diena, paskui lapkričio 30-oji.
„Palaidojo kaip kokį valkatą, – piktinasi I.Panasiuk. – Buvau tame namelyje, kur Viktoras gyveno. Tvarkinga. Jo supirkti nauji baldai. Vadinasi, rūpinosi gyvenimu. Aplankiau kapą. Padėjau puokštę gėlių, uždegiau žvakutę. Kitą dieną puokštės kažkodėl jau nebebuvo. Visus du mėnesius, kol buvau Ispanijoje, kasdien Viktorą sapnuodavau. Ir visuomet gyvą. Paskutinį kartą sapnavau, kad Viktoras guli ligoninėje. Prašė: „Mama aš taip norėčiau namo. Viskas sužaliavo. Atvežk man valgyti ir knygų.“
Turi išsipirkti kapą
Susitikusi su Torrento kapinių administracija I.Panasiuk sužinojo ir dar vieną keistą dalyką. Per penkerius metus ji turi sumokėti 1500 eurų už kapavietę. Jeigu kapo neišsipirks, po penkerių metų sūnaus palaikai bus iškasti, sudeginti ir įmesti į bendrą kapavietę.
„Vėl važiuosiu į Vokietiją. Gal pavyks uždirbti pinigų sūnaus kapui išpirkti, – svarsto motina. – Bet kaip rasti įrodymų, kad ten tikrai palaidotas mano sūnus? Gal yra kokių nuotraukų? Gal kas matė ar dalyvavo laidotuvėse? Gal savivaldybė, už valstybės lėšas palaidojusi, turi kokių įrodymų, kad įsitikinčiau, jog tai mano sūnus? O gal būtų galima palaikus ekshumuoti? Gal dar atpažinčiau, ar tikrai jis guli kape?“
Artimieji turėtų kreiptis į Torrento teismą
Lietuvos konsulato Ispanijos karalystėje patarėja Lilija Žinienė tvirtino, jog konsulatas gauna daug pranešimų apie čia dirbančių ir gyvenančių lietuvių mirtį.
Konsulatui pranešama tais atvejais, kai niekas iš mirusiojo aplinkos Ispanijoje neturi artimųjų kontaktų. Tuomet konsulatas suranda artimuosius Lietuvoje ir jiems praneša.
Jeigu kitu būdu pavyksta gauti mirusiojo artimųjų kontaktus, apie dažną mirtį Ispanijoje Lietuvos konsulatas nė nesužino.
Kol atsišaukia artimieji, kūnas morge laikomas iki pusės metų. Tik tuo atveju, kai šeima atsisako pasiimti kūną, jis palaidojamas Ispanijoje, valstybės lėšomis, o artimiesiems išsiunčiamas mirties liudijimas.
Lietuvos konsulate Viktoro Panasiuko bylos nėra. Yra tik pranešimas apie jo mirtį. Lilijos Žinienės teigimu, artimieji visas abejones išsklaidytų, jeigu kreiptųsi į leidimą palaidoti lietuvį davusį Torrento teismą. Ten, matyt, ir yra byla, su kuria leidžiama susipažinti tik artimiesiems. Teismas nuspręstų, ar leisti ekshumuoti palaikus, ar ne.
Irenos PANASIUK šeimos nuotr.
KAPINĖS: Torrento miesto kapinės. Čia, penktoje eilėje, trečioje nišoje, tikint dokumentais turėtų ilsėtis Viktoro Panasiuko palaikai. Tačiau net aplankytos kapinės neišsklaidė jo mamos Irenos Panasiuk abejonių dėl sūnaus mirties aplinkybių.
GYVENIMAS: Viktoras Panasiukas iš Ispanijos siųsdavo mamai nuotraukas. Niekuomet nesiskundė gyvenimu. Atrodė pilnas jėgų. Artimieji nesuvokia, kodėl jis palūžo.
Autorės nuotr.
SKAUSMAS: Irena Panasiuk vėl išvažiuoja į Vokietiją. Kad uždirbtų pinigų sūnaus kapui išpirkti, o gal Lietuvos konsulatui padedant išsiaiškinti mirties aplinkybes.
