Naujausios
Iš „Toksikos“ pakvipo kriminalu
Bijodama grąžinti Europos Sąjungos paramą, Vyriausybė skuba kuo greičiau užkurti pavojingų atliekų deginimo įrenginį Šiaulių rajone. Net jei šis įrenginys neatitinka aplinkosaugos reikalavimų, o jo statytojai papustė pėdas palikę krūvą defektų. Buvęs „Toksikos“ vadovas Ramūnas Peciulevičius įtaria, kad statant gamyklą buvo vykdoma milijoninė afera.
 |
| Įrenginys neatitinka aplinkosaugos reikalavimų, o jo statytojai papustė pėdas palikę krūvą defektų. Giedriaus BARANAUSKO nuotr. |
Sudegino tik valstybės pinigus
Lietuvai gali tekti grąžinti 52,32 mln. litų ES Sanglaudos fondo lėšų, jei nebus užbaigtos pavojingų atliekų deginimo įrenginio netoli Šiaulių, Aukštrakių kaime, statybos. Šis įrenginys turėjo būti baigtas iki 2010-ųjų gruodžio 31 dienos, tačiau iki šiol stovi nenaudojamas.
Pragaro mašinos statybos prasidėjo dar 2008 metais. Vyriausybė šiam projektui buvo numačiusi 87 mln. litų. Iš jų 28,3 mln. litų skirta iš Lietuvos biudžeto, o 52,3 – ES paramos lėšos. Dar 6,2 mln. litų pridėjo UAB „Toksika“, išlaikoma Ūkio ministerijos.
2008 metais Aplinkos ministerijos kontroliuojamos Aplinkos projektų valdymo agentūros skelbtą konkursą laimėjo UAB „Senovė“ ir italų bendrovės „Hafner Srl“ konsorciumas.
Pernai UAB „Toksika“ pasamdytas nepriklausomas Šveicarijos ekspertas technikos mokslų daktaras Kristofas Miuleris (Christoph Muller) nustatė, kad įrenginys netinkamas eksploatuoti. Savo ataskaitoje jis įvardijo net 33 įrenginio trūkumus, kuriuos privaloma ištaisyti. Vienas didžiausių – tai, kad įrenginys pastatytas 20 proc. galingesnis, nei buvo numatyta sutartyje. Be to, bandomuoju režimu veikiančios gamyklos išmestų į aplinką teršalų ribinė vertė 3,4 karto viršijo leistiną normą.
Šių trūkumų „Hafner Srl“ nesutinka ištaisyti, o valdžia spaudžia „Toksiką“ kuo greičiau išspręsti susidariusią situaciją, nes gresia ES sankcijos.
Konkursas sustabdytas
Vasarį „Toksika“ jau buvo paskelbusi konkursą naujam rangovui, kuris turės pašalinti įrenginio trūkumus. Tačiau konkursą sustabdė Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT). „Toksikos“ vadovas Žilvinas Čenkus „Respublikai“ sakė, kad VPT aiškinasi, ar konkurso sąlygos atitinka įstatymus, ar jos leis rangovui ištaisyti paliktą broką.
„Tikimės iki metų galo šitą projektą užbaigti“, – teigė Ž. Čenkus.
Anot jo, nauji rangovai bus samdomi iš nepanaudotų projekto lėšų. Tačiau ar jų užteks, „Toksikos“ vadovas nedrįso spėti. Šiuo metu iš 87 mln. litų 73 mln. jau yra sumokėti buvusiems įrenginio statytojams.
„Bet kokiu atveju defektų taisymas ir nuostoliai, patirti dėl projekto vėlavimo, bus išieškoti iš italų“, – žadėjo Ž. Čenkus.
Užsieniečiai suka ratus aplink ministeriją
Atstatydinta ūkio ministrė Birutė Vėsaitė įsitikinusi, kad jos pirmtakai – konservatorių Vyriausybės ministrai Dainius Kreivys ir Rimantas Žylius – sąmoningai vilkino „Toksikos“ projektą.
„Šiaip jau, mūsų nuomone, įrenginys galėjo pradėti dirbti, bet ten dar reikėjo įdėti darbo. O tas laukimas... Aš nežinau, kam jis naudingas, bet, ko gero, tiems, kurie išveždavo pavojingas atliekas iš Lietuvos. Iš jų būtų atimtas duonos kąsnis“, – svarstė buvusi ministrė.
Ką nuveikė pati B.Vėsaitė? Kaip jos vadovaujamos Ūkio ministerijos nuopelnus ji įvardijo „Toksikos“ valdybos pakeitimą ir suplanuotas derybas su „Hafner Srl“.
Be to, kaip tvirtino B.Vėsaitė, ji buvo susitikusi su Italijos ir Austrijos ambasadoriais. Buvusi ministrė neslėpė, kad ambasadoriai bandė proteguoti savo šalies verslininkus, bandydami susitarti dėl palankaus sprendimo.
„Ambasadoriai visada elgiasi pozityviai savo šalių verslo atžvilgiu. Tik pas mus čia išsigalvojama velniai žino kas. Kiek esu patyrusi, jie visi proteguoja savo šalių verslą. Tam jie ir yra siunčiami, o ne tam, kad vaikščiotų raudonais kilimais. Jie norėjo, kad projektas būtų baigtas ir kad būtų išmokėtos užšaldytos lėšos“, – susitikimo tikslą atskleidė buvusi ministrė.
Kriminalas nuo pat pradžių
Nebegalėdamas taikstytis su nesibaigiančia afera, buvęs „Toksikos“ generalinis direktorius Ramūnas Peciulevičius balandį kreipėsi į Europos Komisijos Europos kovos su sukčiavimu tarnybą (OLAF).
– Kodėl? – „Respublika“ teiravosi paties R. Peciulevičiaus.
– Į OLAF kreipiausi todėl, kad, mano nuomone, „Toksika“, skelbdama naują konkursą, ir toliau netiesiogiai proteguoja seną rangovą. Panašu, kad planuojama taisyti įrenginį ne iš esmės, ne taip, kad jis atitiktų pirkimo sąlygas ir aplinkosaugos reikalavimus, o tik tiek, kiek „Toksika“ turi tam likusių lėšų savo kišenėje. Akivaizdu, kad turimų pinigų neužteks, todėl imamasi kosmetinių pataisymų.
– O kas turėtų taisyti įrenginį iš esmės? Italų bendrovė?
– Dėl italų bendrovės čia jau atskira kalba. Dar kai buvau „Toksikos“ generalinis direktorius, kreipiausi į Generalinę prokuratūrą įtardamas, kad italai nesiruošia atlikti to, kas iš jų yra perkama. Mano įsitikinimu, bendrovė konkurso nugalėtoja buvo pripažinta ne visiškai skaidriai. Pasibaigus konkursui buvo pakeista dokumentacija. T.y. laimėjus buvo gauti leidimai statyti vienokį įrenginį, o vėliau dokumentai staiga pakeisti. Turėdamas tokių įtarimų ir matydamas sukčiavimo požymių ir kreipiausi į Generalinę prokuratūrą. (Ji tyrimą perdavė FNTT, šiuo metu jis dar atliekamas – red. past.)
Mano nuomone, kalbame ne apie paprastą statybinį broką. Tai nėra ta situacija, kai statytojai statė sieną ir ji netyčia išėjo kreiva. Aš manau, kad šiuo atveju galime kalbėti apie iš anksto suplanuotą, koordinuotai vykdytą galimą nusikaltimą. Galimai buvo iš anksto žinoma, kas bus statoma, o po to bandoma pastatytą produktą prakišti Lietuvai kaip tinkamą. Istorija čia žymiai gilesnė nei tiesiog paprastas statybinis brokas.
Dėl to, manyčiau, turėtų būti paskelbtas naujas konkursas, atrinktas naujas rangovas, kuris iš esmės pataisytų įrenginį pagal pirkimo sąlygas. Taip, kad Lietuva gautų būtent tai, ką ji pirko.
– Ar neatrodo, kad šį projektą bandoma kuo greičiau užglaistyti, kad tik nekiltų tarptautinis skandalas, nebūtų prarasta ES parama?
– Be abejonės. Taip iš tiesų yra. Kai tik buvo pastatyta šita gamykla, visos valdžios – tiek konservatoriai, tiek dabartiniai socialdemokratai – bandė išvengti to skandalo ir visais įmanomais būdais bandė užtušuoti problemą. Buvo bandoma įvairiais pagudravimais šitą įrenginį priduoti valstybinei komisijai.
Mano nuomone, naujas konkursas buvo vienas iš tokių bandymų. Mūsų atsakingos institucijos puikiai žino, kokie yra aplinkosaugos reikalavimai. O dabar įsivaizduokite: skelbiamas naujas konkursas. Naujam rangovui sąlygose nurodoma išbandyti šį įrenginį pažeidžiant tuos reikalavimus. Pavyzdžiui, aplinkosaugos reikalavimuose yra aiškiai nurodyta, kad maksimaliai per valandą galima deginti 1100 kilogramų pavojingų atliekų. „Toksika“ konkurso sąlygose nurodo, kad toks kiekis gali būti sudeginamas vidutiniškai per valandą. Aplinkos apsaugos ministerija su naujuoju ministru, šiauliečiu, nemato šitų dalykų.
O antras dalykas – ir toliau proteguojamas buvęs rangovas. Nežinau, kodėl jis nenori ar negali pabaigti įrenginio. Bet, žmogiškai galvojant, jei yra nustatyta, kad įrenginys neatitinka pirkimo sąlygų, kad jis per galingas, tai paimkite ir ištaisykite jį taip, kaip turi būti. Jei neužtenka lėšų, gaukite iš Vyriausybės rezervo fondo, padarykite taip, kaip turi būti, o išlaidas išieškokite iš senojo rangovo. Šito nenorima daryti. Manau, kad bandoma problemą užglaistyti iki Lietuvos pirmininkavimo ES tarybai, kad nebūtų užduodami nepatogūs klausimai.
– Kas, jūsų nuomone, turi atsakyti už šitą aferą?
– Iš pradžių atsakinga Aplinkos ministerijos perkančioji organizacija – Aplinkos projektų valdymo agentūra. Ji skelbė konkursą, ji pripažino nugalėtoju rangovą, kuris neatitiko kvalifikacinių reikalavimų. Mano nuomone, Viešųjų pirkimų komisija neturėjo net svarstyti italų bendrovės „Hafner Srl“ ir „Senovės“ komercinio pasiūlymo. O vėliau, jau vykstant statyboms, tiek Aplinkos ministerija, tiek Ūkio ministerija nematė ar nenorėjo matyti, kas iš tiesų statoma.
Politikai, prisidengdami mistiniu pasakymu „neprarasti europinių lėšų“, norėjo, kad šita gamykla būtų kuo greičiau priimta.
– Tapęs „Toksikos“ vadovu, jūs pradėjote atvirai kalbėti apie galimą korupciją. Vėliau buvote priverstas pasitraukti. Patyrėte spaudimą?
– Išėjau abiejų šalių susitarimu, nes man, kaip sąžiningam vadovui, nebuvo jokio kito pasirinkimo. Juk mano tiesioginė vadovybė buvo „Toksikos“ valdyba.
Tuo metu buvo tokia situacija, kad su ekspertų pagalba nustatėme, jog įrenginys ne toks, koks turi būti. Nurodžiau rangovams iki 2011 metų rugsėjo 1 dienos ištaisyti trūkumus ir iš naujo išbandyti gamyklą. Techninę priežiūrą vykdanti institucija man kiekvieną dieną rašydavo raštus apie tai, kad objekte nevyksta jokie darbai, trūkumai netaisomi.
Tokių raštų susikaupė didelė šūsnis – daugiau nei 30. Aš tuos dokumentus padėjau tuomečiam ministrui Rimantui Žyliui ant stalo ir pareiškiau, kad įrenginio negalima bandyti iš naujo, nes jis neatitinka aplinkosaugos reikalavimų, kad trūkumai nėra ištaisyti. Ministras man atsakė, kad rangovas tuos trūkumus ištaisė. Po šio pokalbio su ministru aš pranešiau valdybai, kad ketinu nutraukti sutartį su rangovu ir skelbti konkursą trūkumams ištaisyti. Valdyba nesutiko su mano nuomone, matė kitą kelią. Buvau spaudžiamas priimti šitą įrenginį iš italų, o tai būtų buvęs nusikaltimas. Valdyba su manimi nesutiko, todėl man buvo pasiūlyta šalių susitarimu palikti postą.
Aš suprantu šio projekto svarbą – Lietuvai būtina turėti šią gamyklą. Tačiau kalbama apie valstybinės reikšmės objektą. Gamykloje nebūtų deginamos paprastos atliekos.
Tai pavojingos atliekos, kurios jau pačios kelia pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Ką jau kalbėti apie jų naikinimą. Kai šioje istorijoje su žmonių sveikata, su Lietuva elgiamasi kaip trečiosiose šalyse... žinote, iš tikrųjų liūdna...
Ir viskas suvedama į mistinę baimę prarasti europines lėšas. Aš suprantu, kad jų nenorima prarasti, bet keliai čia tik du. Arba turime tokią gamyklą, kokią pirkome, tokią, už kokią buvo sumokėti europiniai ir mūsų biudžeto pinigai, arba darome skubiai, kad tik pasidėtume varnelę. Vis dėlto nusikaltimo slėpimas irgi yra nusikaltimas...
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
