Naujausios
Iš dangaus – su debesų kolekcija
Rozalimietis pedagogas Antanas Židonis – keliautojas. Tačiau ne po tolimus kraštus, bet – po dangų. Retą sykį iš jų vyras grįžta tuščiomis, nes į keliones išsiruošia su teleskopu ir fotoaparatu. Jo kelionių kolekcijos eksponatai – sidabriškieji debesys.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Į keliones – tik sutemus
"Keliautoju dangaus platybėmis" Pakruojo rajono Rozalimo vidurinės mokyklos mokytojas Algis Židonis save vadina pokštaudamas.
Jis – vaikų mylimas matematikos ir informatikos mokytojas, robotų konstravimo būrelio vadovas, astronomas mėgėjas.
Ir kolekcionierius. Jo archyvuose – gal tūkstančiai nuotraukų, su per teleskopą matomais dangaus kūnais, atmosferoje vykstančiais reiškiniais ir debesimis.
Patys vertingiausi kolekcijos kadrai – su sidabriškaisiais debesimis. Apie juos galbūt žinome nedaugelis, nes jų pasirodymą pramiegame.
Mokytojas į šių debesų medžioklę eina vasarą.
„Tada nepalankus metas stebėti žvaigždes“, – šypsosi pedagogas ir paaiškina, kad sidabriškieji debesys gali būti matomi tik nuo gegužės iki rugpjūčio, kada trumpiausios naktys.
Mokytojas savo kompiuteryje atidaro sidabriškųjų debesų prognozių žemėlapį: „Tikėtina, kad jų iš Lietuvos šiek tiek dar matysime rugpjūčio pradžioje.“
Sidabriškaisiais jie vadinami, nes išsiskiria savo sidabriniu spindėjimu ir sunkiai nusakomu lengvumo įspūdžiu.
„Kuo labiau temsta, paprasti debesys tamsėja, o sidabriškieji atvirkščiai – baltėja ir ryškėja“, – paaiškino mokytojas.
Debesų istorija
Mokytojas Antanas sako, jog pirmą kartą paskaitęs apie sidabriškuosius debesis, ėmė domėtis jų susidarymo aplinkybėmis ir aptiko, kad jie turi savo istoriją.
Dėl jų prigimties mokslininkai ginčijosi beveik šimtmetį. Jie paprastai matomi nuo 50-osios iki 65-osios lygiagretės. Pirmą kartą jie buvo pastebėti XIX a. pabaigoje, kai pasirodė ir Šiaurės platumose, ir Pietuose. Tuomet jų atsiradimas buvo siejamas su stipriu Krakatau ugnikalnio Indonezijoje išsiveržimu.
Dabar yra manoma, kad sidabriškieji debesys pasirodė tuomet, kai viršutiniuose atmosferos sluoksniuose susitelkė pakankamas kiekis vandens garų.
Žemoje temperatūroje šiems garams kondensuojantis aplink meteorų liekanas ir kitas kosmines dulkes, vasaros dangus pasidabina sidabru tviskančiais debesimis.
Šie debesys yra labai aukštai – per 80 kilometrų nuo Žemės paviršiaus. Kai mes matome sidabriškuosius debesis, jie – ne virš Lietuvos, o kybo kur nors prie Estijos ar Suomijos. Nors jie ir už šimtų kilometrų, bet labai aukštai, todėl ir matome.
Mokytojas atskleidžia dar vieną šių debesų išskirtinumą: debesys iš skirtingų vietų atrodo skirtingai, o sidabriškieji – panašiai, stebi juos Rozalime ar Kaune.
A. Židonis internete aptiko pasaulinę debesų mylėtojų draugiją, tačiau jos nariu kol kas netapo.
„Jie irgi stebi debesis, klasifikuoja, dalijasi žiniomis apie jų pasirodymą, džiaugiasi pavykusiais kadrais. Tokių aistruolių nemažai yra ir Lietuvoje“, – šypsosi dangaus platybių stebėtojas.
Šiemet sidabriškųjų – mažiau
„Šiemet sidabriškieji debesys nelabai spindėjo naktimis“, – rodydamas savąją debesų kolekciją pasakoja rozalimietis. – Yra pastebima, kad kuo didesnis Saulės aktyvumas, tuo mažiau sidabriškųjų debesų. Šiemet Saulė yra pasiekusi savo aktyvumo maksimumą.“
Pedagogas sako, kad įspūdingais sidabriškaisiais debesimis šiaurės dangus ėmė mažiau spindėti nuo 2011-ųjų. Tai irgi siejama su didėjančiu Saulės aktyvumu.
Todėl miestelio pakraštyje gyvenantis mokytojas į savo „observatoriją“ medžioti ypatingųjų debesų neretai eina du kartus per naktį: kai saulė nusileidžia ir dar matosi žaros, ir anksti rytą, vos ima brėkšti.
Observatorija A. Židonis vadina kalvelę, aplink kurią – atviras, į mišką atsiremiantis horizontas. Iš čia atsiveria platesnis šiaurinio dangaus skliautas.
Atvertęs internete žemėlapį, pedagogas parodo: „Netikėtai kartą aptikau, kad ir manoji „observatorija“ iš kosmoso yra matoma, nors ji – tik apskritimu nušienauta vieta su pramintu į ją taku.“
Kolekcijos aukso kadrai
Nors ponas Antanas tvirtina, kad jo sidabriškųjų debesų kolekcijoje nėra pribloškiančių kadrų, tačiau žiūrėdamas nuotraukas negali tuo patikėti.
„Štai vieną vakarą taip atrodė visas šiaurės dangus“, – rodydamas iš atskirų kadrų sudėliotą vientisą panoraminę nuotrauką pasakoja A. Židonis.
Paskui atverčia kitą debesies nuotrauką ir klausia, ką joje įžiūriu.
„Man vienas mokinys sakė, kad šiame debesyje mato angelą. O aš matau žmogų“, – sako nuotraukos autorius.
Šiuo vaizdu gėrimės kartu, nors tai – ir ne sidabriškasis debesis.
Dar vienas nepamirštamas dangaus siurprizas – tarsi sidabriškųjų debesų akvarelė. Joje, atrodo, vėjyje išplaukusi vieniša obelis.
O kitas kadras – tarsi optinė apgaulė: sidabriškųjų debesų švytėjimas už miško sudaro įspūdį, jog nuotrauka daryta naktį nuo aukšto kalno, o už tamsių medžių viršūnių, kažkur žemai, – mėnulio apšviestas baltas slėnis. Tik keli padriki paprastieji debesėliai ant sidabriškojo slėnio – tarsi nuo tų medžių viršūnių krentantys šešėliai.
„Kartais, kai stovi po tokiu dangumi, jautiesi tarsi prie jūros, – įspūdingas akimirkas prisimena astronomas mėgėjas. – Neretai ir iš žemės žiūrint į tuos debesis atrodo, jog juos matai iš aukštai. O būna, lauki, lauki jų ir nesulauki“.
Teko stebėti ir keistų reiškinių
A. Židonis dangų pradėjo stebėti dar mokinys.
Jam yra tekę stebėti ir keistų reiškinių, kuriems paaiškinimo neranda ir šiandien.
„Kartą nuo Pedagoginio instituto stogo spoksojome į tamsų dangų. Staiga per visą dangų praskrido kažkoks švytinčiais kontūrais trikampis. Labai greitai. Galėtum tuo abejoti, jei vienas kuris būtume matęs, o dabar – visi, kurie ten buvom“, – prisiminė.
Kitą kartą stebėjo tikriausiai optinę apgaulę: tarsi mėnulis virš miško šiaurėje. Tai buvo seniai, kai dar nebuvo visokių kiniškų žibintų, kurie galėjo sudaryti apgaulingą reginį.
Ir visai neseniai matė tarsi raketa praskriejo. Labai staigiai rytuose pakilo ir per visą dangų nuskrido į vakarus.
„Kažkas panašaus į meteorą, bet jis tikrai neskristų tokia trajektorija. Tai nebuvo ir palydovas, nes palydovai nebūna tokie ryškūs ir taip greitai neskraido. Mokslas tą reiškinį kaip nors paaiškintų, bet tegul tai būna NSO“, – nusijuokia mokytojas.
Antanas parodo nuotraukas, kuriose užfiksuota, kaip juda iridiumai – ryšio palydovai, kosminė stotis „Alfa“. Įgudusi dangaus stebėtojo akis lengvai skiria ir atpažįsta bet kokio šviesulio nakties danguje judėjimą ar netikėtą atsiradimą.
Nuotraukose – ir dangaus kūnai
Mokytojas laukia nakties iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją. Tą naktį bus intensyvus meteorų lietus iš Persėjo žvaigždyno.
„Kartais per valandą krenta nuo keliolikos iki kelių dešimčių meteorų. Įspūdingas reginys“, – sako astronomas ir priduria, kad perseidus jau galima stebėti nuo liepos vidurio.
Rozalimiečio retųjų kadrų kolekcijoje – ir astronomų pernai labai lauktas Veneros tranzitas per Saulės diską.
„Tą rytą anksti kėliausi, laukiau, kol Saulę atidengs debesys, ir tik paskutinę akimirką spėjau pagauti momentą“, – prisimena A. Židonis ir paaiškina, kad kitas toks reiškinys pasikartos tik po 125 metų.
Dangaus kūnus pedagogas fotografuoja ir per teleskopo objektyvą.
Nuotraukose – aiškiai matomas mėnulio paviršius su krateriais, Saulė ir jos dėmės, kurios yra kito gražaus ir Lietuvoje nedažno reiškinio – šiaurės pašvaistės – priežastis.
Šie reiškiniai – irgi atskira Antano kolekcijos iš dangaus platybių dalis.
„Gamtą fotografuoti man patinka labiau negu renginius, žmones“, – sako Antanas.
Pasižvalgyti po dangaus platybes ir iš arti pamatyti dangaus kūnus traukia ne tik A. Židonio mokinius, bet ir jų tėvus, kaimynus, pažįstamus. Juolab kad pedagogas gali paaiškinti bet kokius atmosferos reiškinius, papasakoti apie žvaigždes, planetas.
Autorės nuotr.
KOLEKCIJA: Mokytojo Antano Židonio kolekcijoje – tūkstančiai nuotraukų su dangaus reiškiniais, kūnais ir šiemet retai pasirodančiais sidabriškaisiais debesimis.
Antano ŽIDONIO nuotr.
PANORAMA: Vieną vakarą taip atrodė sidabriškaisiais debesimis švytintis šiaurės dangus.
TELESKOPAS: Mokiniai, susidomėję astronomija, naktimis per mokytojo teleskopą dairosi po dangaus platybes.
OBELIS: Sidabriškieji debesys vieną vakarą paliejo akvarelę ir nutapė danguje vienišą obelaitę.
ANGELAS: Šis dangaus paveikslas – vienas romantiškiausių, nors jis iš paprastų debesų, tačiau vertinamas už įžiūrimą angelo atvaizdą.
SLĖNIS: Žiūrėdamas į šiuos sidabriškuosius debesis, gali pamanyti stovįs aukštai ant kalno, nuo kurio papėdėje – medžiai, užstojantys mėnulio nušviestą baltą slėnį.
