Naujausios
Į unikalią koplytėlę įdėtas „Šiaulių kraštas“
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Restauravimo centre baigta restauruoti iš Raseinių rajono gegužę atgabenta koplytėlė. Stebuklingomis legendomis apipintą koplytėlę naujam gyvenimui prikėlė penki restauratoriai. Restauravimo datą liudys įdėtas „Šiaulių krašto“ numeris.
Justina DIKŠAITĖ
justina@skrastas.lt
Restauracija truko pusę metų
Restauravimo centro vedėjos Vitos Andrulienės žodžiais, į Šiaulius atvežta koplytėlė buvo apkerpėjusi, sukalta ilgomis vinimis, baltai dažyta su nulaužtu bokšteliu ir be geležinės saulutės.
Prie koplytėlės pusę metų plušėjo penki restauratoriai: Angelina Kaušiuvienė – polichromuoto medžio restauratorė, Ramūnas Šambaras – istorinio metalo restauratorius, Darius Pusčius – baldų restauratorius, Kristina Druceikaitė – restauravimo technologė. Restauracijai vadovavo V. Andrulienė.
Kultūros paveldo objektu laikoma koplytėlė perstatyta, remiantis likusia 1935 metų nuotrauka. Koplytėlė statyta nenaudojant vinių – karkasas sunertas, šonines sienas tvirtinant stogeliu.
Atkurtas ir neišlikęs stogelis su saulute. Koplytėlės aukštis – 2,3 metro.
Legendų koplytėlė
Šią savaitę koplytėlė bus išgabenta į Tytuvėnų regioninio parko administracijos patalpas, kur „peržiemos“ ir pavasarį bus įtvirtinta įprastoje vietoje – Raseinių rajone, kelyje nuo Šiluvos link Žaiginio, ties posūkiu į Šaukotą. Akmenės kaime stūkso dviejų metrų aukščio ir keturių metrų ilgio bei pločio mitologinis pagonybę menantis akmuo.
Koplytėlė stovėjo būtent ant šio akmens. Ją buvo galima pasiekti mediniais laiptais arba pačiu akmeniu. Jis taip pat laikytas ypatingu – žmonės glausdavo prie jo skaudamas vietas.
Remiantis istoriniais šaltiniais, koplytėlė pastatyta 1808 metais Aukštadvario savininko pono Kontrimo. Dvarininkas turėjo ligotą žmoną, kurios išgydyti nepajėgė jokie daktarai. Kartą Kontrimas susapnavo, kad jei jis Akmenės kaime ant švento akmens pastatysiąs skulptūrėlę, jo žmona pasveiksianti. Dvarininkas pastatė koplytėlę, jos viduje įkurdino šventos Elžbietos skulptūrėlę, ir – dvarininkė pasveiko.
Šv. Elžbietos skulptūra iki šių dienų neišliko.
Legenda byloja ir apie tai, kad šalia Sandravos upelio stovinčią koplytėlę žmonės lankė visais laikais. Išgijusi dvarininkienė prie koplytėlės pritaisė aukų dėžutę, iš kurios surinktų lėšų pastatė senelių ir aklųjų namus.
Bėgant metams žmonės koplytėlę perstatinėjo ir dažė ne kartą. Restauratoriai ant koplytėlės viduje esančio altoriaus aptiko net aštuonis skirtingų dažų sluoksnius.
2012 metais siautusi audra koplytėlę nuo akmens nuvertė ir suniokojo. Tada koplytėlė nuvežta į Tytuvėnų regioninio parko administracijos patalpas.
Datą liudys „Šiaulių kraštas“
Kiekvienas restauratorius laikosi nerašytos tradicijos – baigęs darbą į restauruotą objektą įdeda tos dienos datą liudijantį daiktą.
Šiauliuose koplytėlę ardyti pradėję restauratoriai rado 1999 metų cigarečių pakelį.
Restauravimo darbus Šiauliuose baigęs D. Pusčius po koplytėlės stogeliu ateinančioms kartoms paliko 2013 metų rugsėjo mėnesio „Šiaulių krašto“ egzempliorių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
RESTAURACIJA: Taip koplytėlė atrodo dabar – po restauracijos.
DATA: Restauravimo darbams vadovavusi Vita Andrulienė pasakojo, kad pirmą kartą koplytėlė pastatyta 1808 metais.
VOTAS: Koplytėlėje esantys du variniai votai su Šiluvos Švč. Mergelės Marijos atvaizdais liudija, kad koplytėlėje ir šalia jos besimeldę žmonės pasveiko, sulaukė dieviškųjų jėgų pagalbos.
STOGELIS: Po restauracijos koplytėlė vėl pasipuošė unikaliu stogeliu, kurio viršūnėje – metalinė saulutė.
ALTORĖLIS: Koplytėlės viduje – originalus altorėlis.
Vitos ANDRULIENĖS nuotr.
PRIEŠ: Nulaužtu bokšteliu, apkerpėjusi ir suniokotu vidumi – tokia koplytėlė buvo atvežta restauruoti į Šiaulių „Aušros“ muziejų.
