Humanitarika – atsitraukusi, bet ne paraštėse

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių miesto Prisikėlimo aikštė. 2020 metų vasario 16-oji.
Ar hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai bus įra­šy­ti į Rau­do­ną­ją kny­gą, jei, pa­sak re­ži­sie­riaus Os­ka­ro Kor­šu­no­vo, „gelž­be­to­ni­nis men­ta­li­te­tas ir as­fal­ti­nė mo­ra­lė ta­po do­mi­nuo­jan­ti“? Hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai, ug­dan­tys kri­ti­nį žvilgs­nį, em­pa­ti­ją, ke­lian­tys mo­ra­li­nius klau­si­mus ir ieš­kan­tys at­sa­ky­mų, šian­dien nė­ra pir­mau­jan­tys. Ko­kios to pa­sek­mės? Kri­ti­nio mąs­ty­mo sto­ka, abe­jin­gu­mas, ne­ge­bė­ji­mas api­bend­rin­ti, įver­tin­ti, ma­ty­ti pla­čiau.
Kai ne­ky­la bū­ti­ny­bė su­si­mąs­ty­ti, kai ne­no­ri­ma įsi­gi­lin­ti į niuan­sus, dis­ku­tuo­ti – įsi­ga­li bul­do­ze­ri­nis prin­ci­pas ir ny­ki trin­ke­li­za­ci­ja. Hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai krei­pia­si į dva­sios pa­sau­lį, į dva­sios erd­ves – jie yra su­si­ję su žmo­gaus vi­di­niais po­ky­čiais. Ply­na­me be­to­no lau­ke dis­ku­si­jų ne­be­rei­kia, o žmo­nės pa­si­jau­čia sve­ti­mi. „Vie­nin­te­lė ver­ty­bė že­mė­je – žmo­gaus ry­šys su žmo­gu­mi“ – ra­šė An­tua­nas de Sent Eg­ziu­pe­ri. Kai ne­lie­ka pa­gar­bos, ne­lie­ka ir ry­šių tarp žmo­nių.
Apie hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų pa­dė­tį, jų įta­ką vi­suo­me­nei kal­ba­mės su Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi dr. Vy­tau­tu BI­KUL­ČIU­MI ir su kal­bi­nin­ke pro­fe­so­re dr. Gied­re ČE­PAI­TIE­NE.

Dr. Vytautas Bikulčius: humanitariniai mokslai – kaip katedros

1

Kelia moralinius klausimus

– Praėjusiais metais buvo išleista autorių kolektyvo knyga „Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga“. Ar humanitariniai mokslai – nykstanti rūšis?

– Pasaulyje yra tendencija, kad šiuo metu humanitariniai mokslai nėra visų mokslų viršūnėse, kadangi technologijos, tikslieji mokslai, kiti taikomieji mokslai humanitarinius mokslus šiek tiek išstumia iš pirmaujančių gretų.

Bet daug kas priklauso nuo pasaulio situacijos. Kai iškyla į pirmą vietą moraliniai klausimai, humanitariniams mokslams atsiveria kitos erdvės.

Šiandien, kai pasaulyje dominuoja pinigų kultas, humanitariniams mokslams labai sunku įsiterpti, nes jie visuomet pralaimės prieš tiksliuosius mokslus, prieš aukštąsias technologijas, kurios iš tikrųjų gali atnešti žymiai daugiau pinigų. O humanitariniai mokslai daugiau yra susiję su vertinimu: reiškinių vertinimu, su žmogaus atsigręžimu į patį save.

Kai yra nelabai palanki situacija, kaip šiuo metu, karantinas, irgi gali iškilti tam tikrų klausimų, kai humanitariniai mokslai labiau atsiskleis ir atsidurs priekyje.

– Pandemija – tinkamas laikas atsigręžti į moralinius klausimus?

– Manau, kad taip, nes iškyla daug netikėtų dalykų, net ir tai, kad šiandien žmonės svarsto, kodėl atsiranda visuomenės atstumtieji, vadinamoji rizikos žmonių grupė.

Iškyla moraliniai klausimai, kas tampa svarbiau, ar apskritai žmogus, ar absoliuti visuomenės sveikata. Šie klausimai laukia savo sprendimo ir čia nepadės jokios technologijos – tik humanitariniai mokslai gali svarstyti tokias problemas ir žmonėms atverti akis.

– Koks yra ar turėtų būti humanitarinių mokslų atstovų vaidmuo visuomenėje?

– Jie dirba savo darbą, bet jų padėtis nelengva tuo požiūriu, kad jie negali arba labai retai gali nustebinti kokiais netikėtais atradimais, kaip technikos mokslai, sukūrę naują prietaisą.

Bet darbas yra dirbamas ir svarbu, kad būtų sukauptas tam tikras, jei galima taip sakyti, rezervas, į kurį, reikalui esant, visą laiką gali kreiptis ir ieškoti tam tikro atsakymo.

Šia prasme humanitariniai mokslai yra aktyvūs ir darbuojasi savo sferoje. Kitas reikalas, kad į juos šiandien nekreipiamas didesnis dėmesys. Kaip sakė A. Kamiu, ten, kur valdo pinigas, ten ieškoti teisingumo neverta.

Ilgainiui tie klausimai gali tiek paaštrėti, kad nebebus galima nekreipti dėmesio.

Kritinio žvilgsnio stoka ir abejingumas

– Ar galėtumėte apibrėžti laiką, kada pradėjo silpnėti humanitarinių mokslų įtaka?

– Kai atsivėrė technologijos mokslų galimybės. Gal būtų XX amžiaus paskutinysis dešimtmetis ir iki mūsų laikų, kai atsiranda mobilūs telefonai, internetas, feisbukas ir t.t. Atsiveria visai kitos galimybės pažinimui visiems.

Prancūzų antropologas Klodas Levi-Strosas yra pasakęs, jog XVIII amžius buvo fizikos amžius, XIX amžius – biologijos amžius, XX amžius – baimės amžius (tai susiję su karais, holokausto tragedija), o XXI amžiaus nebus, jei nebus humanitarinis amžius.

Jau nugyvenome 20 metų iš XXI amžiaus, sunku spėlioti, ar išsipildys ši pranašystė.

Pasaulis yra nuolat ant savotiškos parako statinės, atominis ginklavimasis, įtempti santykiai tarp didžiausių valstybių, pandemija. Tokie klausimai iškyla ir, be abejo, humanitariniams mokslams atsiveria galimybės aiškinti, ieškoti kitos išeities, o ne tiesmukiškos, kurią siūlo kurie nors kiti mokslai.

– Ar humanitarinių mokslų nuvertinimą galime sieti su kritinio mąstymo silpnėjimu? Kai melagienos „praryjamos“ be jokio kritinio vertinimo?

– Jei nekreipsi dėmesio į humanitarinius mokslus, tavo kritinis mąstymas, be abejo, silpnėja, nes humanitariniai mokslai ugdo tokius dalykus, kaip kritinis žvilgsnis, atjauta, empatija, nuoširdumas. Kai šito nėra, žmonės pasidaro labai imlūs viskam, kritiškai neįvertina to, ką girdi, ką mato, paprasčiausiai nesusimąsto, jiems nekyla būtinybė susimąstyti, kad gali būti visai kitaip.

Turi būti kritiškas, turi pats vertinti, turi turėti savo galvą ant pečių.

Dažnai pasireiškia ne tik kritinio žvilgsnio stoka, bet ir abejingumas. Propagandos meistrai išnaudoja žinojimą, kad žmogus yra abejingas. Kai žmogus abejingas, jam yra viskas vienodai ir niekas nieko nereiškia.

– Humanitariniai mokslai prisideda prie geresnės visuomenės kūrimo?

– Netiesiogiai taip. Daug kas sako: kam tas knygas skaityti, jos nieko gero neduoda. Taip, tiesiogiai nieko gero neduoda. Bet apmąstydamas personažų likimus, jų teiginius, tu pats mąstai ir keitiesi kaip žmogus, daraisi tobulesnis, ne toks, koks buvai, nes esi priverstas apmąstyti visus klausimus, kuriuos kelia literatūra.

Vadinasi, skatina pokyčius tavo viduje, dvasios pasaulyje. O jeigu pats keitiesi ir daraisi kitoks, jau yra tam tikras pranašumas – tu negali likti abejingas viskam.

Svetimi trinkelizacijoje

– Lietuvos mokslas ne vienerius metus reformuojamas, kaip humanitariniai mokslai atrodo švietimo programose?

– Žinoma, reikia jausti tam tikrą pasaulinę tendenciją, bet Lietuvos švietimo sistemoje, kai buvo pereita prie nelemtos krepšelio sistemos, kai viskas buvo liberalizuota, suvesta į pinigus, tokioje situacijoje humanitariniams mokslams atsilaikyti – labai nelengva.

Išradėjas, sukūręs technikos atradimą, iš karto gali apskaičiuoti ekonominį efektą. Humanitarinių mokslų atstovas tiesioginio efekto niekada neapskaičiuos, jo atradimai atsilieps gal už kelių šimtmečių.

Tai, ką mes perskaitėme ir pamatėme skaitydami Homerą, ir XX, ir XXI amžiaus žmogų gali jaudinti ir palikti įspūdį. Čia yra visai kitos dimensijos. Technologijos mokslai remiasi kasdienybe, humanitariniai mokslai kreipiasi į dvasios pasaulį, į dvasios erdves ir tai yra susiję su žmogaus vidiniais pokyčiais.

– Ar domitės Šiaulių universiteto situacija?

– Šiaulių universitete nebedirbu, bet situacija – nelengva. Universitetui kaip savotiškas gelbėjimo ratas mestas prisijungimas prie Vilniaus universiteto.

Šiaurės Lietuvoje orientacija į pedagogų rengimą gali būti kaip savotiškas išgelbėjimas Šiaulių universitetui. Šiais laikais pasaulis yra nepaprastai judrus, studentai dažnai iškeliauja į kitus kraštus mokytis, nebepasilieka, o Lietuvoje, be abejo, konkurencija yra labai didelė, bet, manau, Vilniaus universiteto būsimoji Šiaulių akademija galėtų išnaudoti savo privalumą, kadangi daugelį metų rengė atskirų specialybių mokytojus.

Lygintis būsimajai akademijai su Vilniaus universitetu ar Kauno technologijos universitetu, be abejo, net neverta, kadangi ne tas profilis.

– Kaip noriai studentai humanitarinius mokslus renkasi Vilniaus universitete?

– Vilniaus universitetas yra aiškus lyderis, Humanitariniame fakultete studentų netrūksta, gal kiek mažiau yra kurie rinktųsi rusų filologiją ar lenkų filologiją. Kitos specialybės – ir anglų, ir prancūzų, su kuo aš dirbu, surenka pakankamą skaičių studentų ir dėl to problemų nematyti.

– Tai gal humanitarinių mokslų krizės nėra, gal humanitarai tiesiog per daug save nuvertina, gal yra per daug kritiški?

– Tai, ką daro humanitarai, kaip minėjau, nėra pirmo ryškio. Humanitarinių mokslų problemos reikalauja laiko, kol jos įsigali. Čia viskas yra žymiai lėčiau – kaip su, sakyčiau, anų laikų, netgi viduramžių, katedros statybomis. Katedros buvo statomos kelis šimtmečius, bet išliko iki mūsų dienų, pateikia ano pasaulio vaizdą. Humanitariniai mokslai yra savotiškai kaip tos katedros – irgi orientuoti ne į aktualią kasdienybę, o į amžinybę.

Kad humanitariniai mokslai yra šiek tiek atsitraukę į savotišką užnugarį, gal yra laikina, nes nežinia, kaip pasisuks situacija.

– Minint Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 30-metį, humanitarai dažnai prisimenami iš Sąjūdžio metų, kai būtent jie buvo priekyje, jų kalbos cituojamos. Dabar dažnai viešojoje erdvėje pasigendama humanitarų žodžio.

– Kai atsiranda situacija, susijusi su moraliniais vertinimais, visada į priekį išeis humanitarinių mokslų atstovai. Technologijos, technikos mokslai čia nieko negali pasiūlyti, nes žmonės nėra formulės, žmonės yra žmonės, gyvos būtybės. Nėra ir vienintelio atsakymo. Tiksliųjų mokslų formulės variantų nepripažįsta, jos yra tikslios, pritaikytos konkrečiam atvejui.

– Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, „gelžbetoninis mentalitetas ir asfaltinė moralė tapo dominuojanti“. Sutinkate?

– Vaizdžiai pasakyta, kad šiandien nenorima įsigilinti į niuansus. Kai nenori įsigilinti į niuansus, nematai visų aplinkybių, tada eini kaip buldozeriu per viską ir nieko aplink save nepalieki. Ta situacija suprantama.

– Vadinama trinkelizacija irgi šios situacijos pasekmė?

– Su visomis trinkelizacijomis prasideda bėdos ne šios dienos – ankstesnių metų, kai laiku nebuvo susiimta, pagalvota. Arba nekreipė dėmesio į kitų žmonių nuomonę, galvojo, kad viską darys, kaip lengviau, bet ne taip, kaip būtų geriau visiems.

Ieškoti sutarimo yra be galo sunku. Geriau nutiesei trinkeles – viskas, plynas laukas, nieko nėra, jokių diskusijų, tu nieko neklausai, viską darai, kaip tau atrodo. Todėl nėra ko stebėtis, kad žmonės pradeda žiūrėti abejingai ir jaučiasi svetimi toje trinkelizacijoje.

– Citavote, kad XXI amžiaus šansas – humanitarinis amžius. Ar humanitarika turi ateitį?

– Be abejo, turi. Nėra nė ko abejoti. Ji tik gali pasitraukti į antrą planą, bet kad išnyktų – neįmanoma.

 

Dr. Giedrė Čepaitienė: „Nematome žmogaus“

1

Kas atsvers?

– Prieš porą metų Seime buvo organizuota konferencija „Ar humanitariniai mokslai turi ateitį?“. O kokia humanitarikos dabartis?

– Kiek save atsimenu, ji visada krizėje. Kodėl taip sakau? Buvo fizikų ir lyrikų konfliktas: kad tikslieji mokslai yra svarbesni už humanitarinius mokslus, čia mano mokyklos baigimo, studijų metų temos. Kai baigiau universitetą, Lietuva nebeturėjo lituanistikos aspirantūros (kaip dabar doktorantūra). Jei norėjai stoti į aspirantūrą, turėjai važiuoti į Maskvą arba Leningradą, kai kas važiavo į Minską. Paskui jau „atsileido“ – aš aspirantūroje buvau čia.

Visą laiką humanitariniai mokslai yra tartum podukros vietoje. Tarsi nelabai patikimi, šiaip ar taip susiję su ideologija ir kitais dalykais. Nesakau, kad dabar, bet mano augimo, ėjimo į mokslus laikas taip buvo.

Dabar atėjo neoliberalizmo požiūris, kad viskas grįsta ekonominiu išskaičiavimu: kokia nauda, kur pridėtinė vertė? O kad žmogus yra ne tik duona gyvas, visai nerūpi. Kad valstybėje yra ne tik ekonominiai ištekliai, irgi nelabai. Jeigu žmogus nebeturi savo šaknų, nebeišmano istorijos, kultūros – šitie dalykai svarbūs.

Dabar padidino doktorantūros stipendijas, pamatė, kad žmonės nebeina į mokslą. Kitų sričių mokslai yra tarptautiniai, globalūs, jei socialiniai mokslai vienoje iš valstybių silpniau vystosi, tai dar nėra pasaulio pabaiga, nes yra atosvara. O kas atsvers Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros, kalbos tyrinėjimus? Kas atsvers?

Man keista, kad Vilniaus universitete irgi nebeliko lituanistikos įvardijimo. Ji yra, bet paslėpta po kitais pavadinimais. Ar ne provincialumas? Mes vengiame patys sau būti lietuviai. Atrodo, detalės, bet jose slypi esmė.

Netgi aiškinama, kad kažkokiame universitete lituanistika irgi su kažkuo sujungta. Palaukite! Kažkokiame universitete pasaulyje – ten lituanistika yra penkta šuns koja.

Arba – mokslo darbų vertinimas. Geriau, jei jie spausdinami anglų kalba negu lietuvių. O ką daryti lituanistams? Ar iš tiesų pasauliui tai labai svarbu? Ar mums patiems svarbu turi būti?

– Veikia provincijos sindromas?

– Kiti sako, baudžiauninko sindromas – ponui įtikti. Ar provincijos sindromas. Juk, tarkime, kai Kauno universitetas įsikūrė vadinamaisiais Smetonos laikais, atvažiavę iš kitų valstybių žmonės – J. Eretas, L. Karsavinas skaitė paskaitas ir lietuviškai. S. Šalkauskis, A. Maceina kūrė filosofijos terminiją lietuviškai. Aišku, kad jie galėjo pasiduoti tais laikais moksle vyravusiai vokiečių kalbai ar kai kuriose humanitarinėse disciplinose – prancūzų kalbai, jie galėjo ir tą, ir tą kalbą vartoti, bet suvokė, kad tauta turi kurti savo mokslo struktūrą, savo mokslo sistemą. Kad reikia įvesti terminiją. O dabar?

Svarbios detalės

– Ar buvo laikas Šiaulių pedagoginiame institute (vėliau Šiaulių universitete), kurį vadintumėte humanitarikos aukso amžiumi?

– Manau, kai atėjau čia dirbti. Buvo labai neblogai ir po to, kai universitetas įsikūrė, atsirado ir istorijos studijos, ir kitų užsienio kalbų. Dabar labai juokiuosi, kai rimtais veidais kalbama, kaip svarbu dvigubos specialybės – pas mus juk buvo ilgą laiką dvigubos kalbų specialybės: anglų-rusų, vokiečių-lietuvių, rusų-lietuvių, rusų-anglų. Nunyko, nebeliko, kas stoja.

Buvo laikotarpis, kai pas mus visko buvo – net anglų-ispanų specialybė. Deja.

Kai buvo pats pirmas tarptautinis aukštųjų mokyklų specializacijų vertinimas, prisimenu, Vilniaus universitetas buvo labai piktas, nes Šiaulių lituanistai buvo įvertinti geriau.

Ar mes neprieiname prie pasaulinės literatūros? Ar mes nesidomime kitų šalių tyrinėjimais? Ar mūsų studentai neraginami jais remtis, rengdami savo darbus? Nesame užsidarę.

Atsimenu, kai pralaisvėjo pasaulis, pradėjome važinėti po tarptautines konferencijas, buvau be galo priblokšta, parvažiavusi su kolegomis šnekėjausi: „Viešpatie, yra tokių pranešimų, kur aš studento neleisčiau studentų darbų konferencijoje dalyvauti!“ Kartais žiūrime į kitus kraštus, kaip į kažkokią panacėją, ir manome, kad ten jau oi!

Arba – Viktorija Daujotytė. Džiaukimės, kad turime tokių žmonių, gebančių šitaip giliai matyti, šitaip subtiliai gebėti neįžeidžiant autoriaus pasakyti tiesą. Retai tokių žmonių pasitaiko. Bet ar mes labai galime įsivaizduoti ją angliškose ar prancūziškose auditorijose? Be abejonės, jai nebūtų sudėtinga padaryti lyginamuosius darbus, be galo apsiskaitęs, išmanantis pasaulinį kontekstą žmogus. Bet jai juk ne tai rūpi. Yra žmonių, kurie nori save parodyti, yra žmonių, kurie nori kitiems parodyti, atskleisti. Ji, man atrodo, iš tų žmonių, kurie nori mums, lietuviams, parodyti, kad turime ką branginti, kad yra svarbių dalykų. Ir daugiau rastume tokių žmonių.

– Kai paklausiau apie Šiaulių universitetą, iš pradžių giliai atsidusote. Kur buvo išbarstytas potencialas?

– Niekas labai mūsų nebarstė, bet studentų mažėjo. Ir visur jų mažėjo humanitariniuose moksluose, gal Vilniaus universitetas išsilaikė savo lygmenyje.

Su daug kuo susiję – ir su tuo, kad humanitaras niekada nebus tas, kuris prie lovio, kuriam greitai ir lengvai ateina pinigas, kurio ilgas tas rublis kišenėje. Kai neliko studentų, neliko ir potencialo. Patys pirmieji simptomai pradėjo reikštis, kai pradėjo mūsų žmonės išvažinėti, pirmiausia, į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Ką reiškia, kai iš mūsų išvažiavo Mažeikiai, J. Ruškus, G. Merkys. Tai buvo ta karta, kuri kaip tik galėjo auginti universitetą, bet...

Nesaugojo ir to meto valdžia, juk reikia žmogų branginti, žmogus turi jaustis savo vietoje, reikalingas. O jeigu: „Tuščios vietos nebūna“... Juk buvo pas mus vienu tarpu tokia politika, visiškai nesuvokiant, kad universitetą daro asmenybės, as-me-ny-bės! Ne pastatai, ne reklama, o žmones pritraukia asmenybės.

Pastraipų skaitytojai

– Kaip IT technologijos, mobilus pasaulis pakeitė žmogaus santykį su humanitarika?

– Gal buvo pliūpsnis vienu tarpu, kai žmogus labai pasinėrė į naująsias technologijas. Nemanau, kad dabar jos labai keistų. Tik vienas skaudus ar nerimą keliantis dalykas: kai vaikus per daug sodiname prie kompiuterio, prie ekrano, jie nebesugeba ilgesniam laikui susikaupti prie teksto, jie pasidarė, vadinčiau, pastraipų skaitytojais. Juos daugiau nei pastraipa jau erzina, nervina. Įpratimas matyti tik tiek, skaityti tik tiek, kiek ekrane matai.

Žmogus iš prigimties yra tingus, jei gali nedaryti, nedaro. Baugina įgūdis neįprasti skaityti. Nesakau, kad visi – yra daug vaikų skaitančių, dalyvaujančių konkursuose.

Dar vienas dalykas, galvojant apie būsimąjį skaitytoją, reikėtų atidžiau vaikams parinkti literatūrą pagal jų amžiaus suvokimą. Ir ne gausybę autorių, gal kelis, bet tokiais aspektais, kurie užkabintų, kurie vaikui parodytų, atskleistų, kad jį patrauktų literatūra, o ne atstumtų. Man atrodo, Kęstučio Urbos paaugliams buvo tokie geri vadovėliai, dabar jie lyg nustumti į šalį.

Mokytojai skundžiasi: paaugliams trečdalį mokslo metų eina lietuvių liaudies dainos. Vis tiek reikia truputėlį proto turėti – įdėkite į literatūros pamokas dvi-tris pamokas, o kitas perkelkite į muziką. O dabar mokinys sužino liaudies dainų tipus, analizuoja, bet jam jos gerklėje stovi.

Aš nekalbu apie globalius dalykus, tai yra detalės. Bet tos detalės lemia tolesnę raidą. Jeigu esame abejingi detalėms, ir sistemos nebelieka.

– Universitete dirbote per 30 metų. Kaip keitėsi studentai?

– Daugiausia dirbau su lituanistais (esu dirbusi ir su kitų specialybių studentais, ir ne humanitarais). Mane labai stebindavo, kad vaikai nežino kultūrinių savaitraščių, mėnraščių. Kai paklausi, kas yra Nacionalinės premijos laureatai, jie nėra apie tai girdėję. Aš dėsčiau kalbos dalykus, ateidavo, na, pusiau raštingi, bet, būdavo, stebėdavaisi, kaip mokyklą baigė. Ir pabrėžiu, lituanistikoje.

Dar vienas, čia jau gal visų studentų bruožas. Mes studijuodami labai daug konspektuodavome – nori nenori, atsirinkdavai, ką konspektuosi, įsidėmėdavai, ką konspektuoji. Dabartiniai studentai, atėję į pratybas, negali atsakyti į klausimą. Jų pasirengimas pratyboms buvo toks: atsinešti medžiagą. O su ja susipažinti jau tekdavo per pratybas. Praeina koks mėnuo, kol įpratini, kad pratyboms reikia pasirengti. Tas „copy-paste“ metodas, o kur tu? Kur palyginimas? Būdavo labai nustebę.

Kai nelieka pagarbos

– Ar Šiauliuose pasigendate kultūrinės diskusijos?

– Kai gyvenu nebe Šiauliuose, o Gilvyčiuose, rečiau susiduriu, bet galbūt ir ta neaiški universiteto padėtis mus visus išblaškė į savo narvelius, kiekvienas gyvename sau, su savo bėdomis, problemomis.

Tarkime, Inžinierių namai buvo tam tikras diskusijų klubas sovietmečiu, kviesdavo ir patys inžinieriai humanitarus įvairioms diskusijoms, bet mes ir patys maloniausiai sužinoję eidavome. Ten visada būdavo įdomūs susitikimai, auginantys žmones susitikimai.

Dabar lyg P. Višinskio bibliotekoje tokių atsiranda, biblioteka keičia savo veidą, man taip atrodo. Yra labai šviesių žmonių mieste. Sakykime, buvo pakalbintas R. Balza. Iš tiesų, be galo įdomus žmogus, daug miestui padaręs, koks muziejus buvo iki jo, ką turime dabar, kaip diena nuo nakties skiriasi.

Net rožynas – aplinkos sutvarkymas, detalė, bet kokia graži, reikšminga, kaip dera prie architektūros, skleidžiasi visa stilistika. Ir kiekvienam miestiečiui tai yra svarbu. Dailės galerija organizuoja įdomių festivalių, parodų.

– Paminėjote aplinkos tvarkymą. Būtent aplinkos tvarkymas mieste – vienas iš daugiausiai diskusijų keliančių klausimų.

– Oi, nekalbėkime! Rašiau merui ir dėl medžių, ir dėl visko. Niekaip aš šitų dalykų nesuprantu, mane užmuškite, nesuprantu, kaip žmonės šitaip gali – nuoširdžiai manyti, kad mūro atskleidimas yra pats didžiausias urbanistikos pasiekimas, kad įvarymas žmonių į mūrus arba tarp mūrų – tai jau bus miestas, o jeigu bus medžiai, jau provincija.

Niekas nesako, kad miestas turi būti sukriošęs, apgriuvęs, nesutvarkytas ar panašiai. Bet visada reikia rasti proporcijas, santykį. Jeigu į bet ką žiūrėsi be pagarbos, visiškai tas pats, ar į jauną, ar į seną, ar į mažą, ar į luošą, jeigu be pagarbos, nieko iš tavo darbo nebus. Žmogus gyvena tam, kad visiems kitiems šalia jo būtų gera. Jeigu jis nekuria gerumo, tas gyvenimas beprasmis. Šitoje vietoje niekas trumpiau nepaskys, kaip A. de Sent Egziuperi: „Svarbiausia – žmogaus ryšys su žmogumi“. O jeigu nelieka pagarbos, nelieka ir jokių ryšių.

– Gal ir politikams reikėtų paskaityti daugiau knygų?

– Jau matėme su „Gyvulių ūkiu“! Ir ne tik. Apskritai pas mus postas žmogų padaro nebe žmogumi, tarsi kėdė jį padaro svarbesnį. Juk taip nėra. Aš šitą esu patyrusi pati, kai su manimi buvo elgiamasi, kaip su kėde. Esu mačiusi ir elgseną iš tų, kurie žemiau tavęs kažkuriais požymiais (visada tam tikra hierarchija susidaro), ir iš tų, kurie aukštesni už tave.

Tie, kurie aukštesni, staiga pradeda tave pastebėti, ima su tavimi bendrauti, nors iki to laiko praeidavo pro šalį. Arba žiūri į tave tas žemėlesnis tarsi iš apačios, tarsi kokia skruzdėlytė į dangų. Viešpatie Dieve! Ir šitai nesibaigia! Atsimenu, kai dėstydavau retoriką, visada pradėdavau nuo to, kad turi rastis horizontalus tarpusavio bendravimas, kad tas sovietmetis mus įvarė į piramidę, kad tas, kuris yra aukščiau, žino geriau, „žiraf bolšoi – emu vidnee“. Maniau, kad šitie dalykai greičiau išnyks, dabar matau, kad apsirikau. Trisdešimt metų, atėjo nauja karta, bet horizontalaus bendravimo dar neišugdė. Gal Dievas duos, gal išsiugdys?

Nematome realijų

– Ar būti humanitaru – visgi būti modernaus pasaulio paribyje?

– Man atrodo, kad labai priklauso nuo atskiros asmenybės. Būti paribyje – tarsi jaustis nuskriaustam. Jeigu savivertę pats turi, neleidi to. O kad sąlygos tokios, kad neįsiklausoma, kad nevertinama – taip, žinoma, kad šito trūksta. Viskas prasideda nuo valdžios požiūrio, gebėjimo. Ir ministerija, ir kitos institucijos – kaip žiūrima į šituos reikalus. Bet iš esmės ir nuo kiekvieno iš mūsų priklauso. Jeigu numosime, nuleisime rankas, nieko nebus. Reikia kiekvienam, kiek išgalime, tiek krapštytis.

– Šiandien kyla daug vertybinių klausimų, kaip jūs apmąstote dabartinį laikotarpį?

– Išgirdau, kad psichologinė pagalba atsiras. Man labai rūpi žmonės, kurie įtikėję, kad niekur išeiti negalima, užsidarę savo namuose, vyresnio amžiaus žmonės – jų bendradarbiai išėję anapilin, vaikai užsienyje. Juk yra labai daug vienišų žmonių, į juos nekreipiamas dėmesys. Ir tie visi pasakymai „čia tik rizikos grupės“, mane erzina. Negalima šitaip žmonių nurašyti. Žinoma, reikia patarti, bet dar galėtų rasti švelnesnį žodį nei rekomendacija.

O kur kiti ligoniai, kaip jie? Yra daug dalykų. Jei gerbsime vienas kitą, bus gerai, bet jei į gerkles vienas kitam kąsim, jei trinkelės bus svarbiau negu žmogus, tada nieko kito nebus.

Apie mokyklas tyliu. Mes gebame gyventi nematydami realijų, tikrosios padėties. Kalbame, kiek turime mokytojų, ir nematome, kad tuoj pat jie visi išeis į pensiją.

Atidarome vaikų darželius, pasirodo, nėra kam dirbti – ta pati „rizikos grupė“. Nematome žmogaus. O kai žmogaus nematome, turime, ką turime.

Komentarai

FOTO    Ket, 2020-05-28 / 14:46
Kokia dar "Prisikėlimo aikštė".... Nuotraukoje - Rudoko placas su Visocko raudų siena... Vasarą įkais iki 40 C ... Galės degintis....
Taip    Pen, 2020-05-29 / 07:34
Blogai Šiaulių valdžiai ne tik su humanitarika, bet ir su brandumu bei ekologijos supratimu. Ačiū profesorei, taip galvoja dauguma gamtą jaučiančių, protingų žmonių.
Humanitarai taip pat valgyti nori    Pen, 2020-05-29 / 09:01
o pavalgyti gaus, jei teisingai elgsis. Šiais laikais geriausia išeitis jiems - keisti profesiją, prisitaikyti. Ir tai sąžininga. Žymiai blogiau kuomet humanitarai, profesijos rėmuose, ima aklai sistemai tarnauti. Vienas ryškiausių valstybinių užsakymų, sukurti Lietuvos storiją. Ne šiaip kokią, didingą. O kad objektyviai didinga nesigauna, rašomos legendos, kuriomis nuoširdžiai netiki niekas ir visų pirma jų rašytojai, jei jie profesionalai. Kita kryptis lietuvių kalbos puoselėtojai užėmę agresyvią poziciją. Kalbos vystymąsi reikėtų jautriai sekti, analizuoti, koreguoti, tačiau, kai už klaidingai pavartotą žodį galima susilaukti administracinės atsakomybės, to jau per daug. Tai detalės, kuriose velnias slypi. O didysis skaitmenizacijos, trinkelizacijos ir robotizacijos eros laimėjimas, tas kad sociopatas tapo epochos teigiamu herojumi ir sektinu modeliu jaunajai kartai.
SS    Pen, 2020-05-29 / 09:08
ta betoninė raudų siena tai kaip koncentracijos stovykloje, tik spygliuotos vielos trūksta ir vysosko su šautuvu ant bokštelio.
Emilija     Pen, 2020-05-29 / 10:16
Iš profesorių norėtųsi išgirti ne citatų, o kažko, kas parodytų jų profesoriškumą
Emiliškai    Pen, 2020-05-29 / 11:31
Dvidešimt pirmas amžius bus mokslinės diktatūros amžius. Humanitarų uždavinys bus tiksliai, aiškiai, glaustai perteikti mintį. Manipuliavimui vietos neliks, tai ir korupcija atkris
Istorija ivertins    Pen, 2020-05-29 / 13:48
Sugadino miesto.. tiek pinigu buvo ir sudejo i trinkeles ir sunaikino medżius..Iki ašaru skauda uż miesta..Nekada neatleisim Tau..!!!!!
:)    Pen, 2020-05-29 / 20:05
Dar šiuo atveju "tau" rašyčiau iš mažosios raidės ir dar pridėčiau keiksmažodį :)

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.