
Naujausios
Gyvenimą kuria Lietuvoje ir Lietuvai
Jauna kelmiškių verslininkų Jolantos ir Mindaugo Vidugirių šeima nesusižavėjo emigracija. Nors gyvenimo pradžia buvo sunki, nesirinko paprasčiausio būdo ją palengvinti, susikraunant lagaminus. Kabinosi į gyvenimą Lietuvoje. „Ten pinigas – greitesnis. Bet būsi tik juodadarbis. Reikia kurti čia. Išvažiuočiau tik paskutiniu atveju“, – įsitikinęs Mindaugas.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Senelių namuose
Senovinis dviejų galų namas ramioje gatvelėje netoli Kelmės bažnyčios. Naujomis lentomis apkalta, nauja stogo kepure papuošta troba gatvelėje atrodo išskirtinai graži. Atnaujinti ir ūkio pastatai. Trinkelėmis išklotas kiemas. Įdomi seno ir naujo darna.
Čia daugiau kaip prieš porą dešimtmečių apsistojo Jolantos ir Mindaugo Vidugirių šeima. Jaunas sukūręs šeimą Mindaugas paklausė sename name gyvenusios močiutės: „Ar priimsi mus į antrąjį trobos galą?“ Močiutė priėmė. Ir jauna šeima čia liko visam savo gyvenimui.
Galbūt savas kampas, rastas senelių Valčiukų namuose, ir pririšo jaunuosius Vidugirius prie gimtinės.
„Senelis mirė man dar negimus, – pasakoja Mindaugas. – Močiutė gyveno viename trobos gale, kitas buvo laisvas. Šiame name užaugo mano mama. Kurį laiką, ištekėjusi už tėvelio, ir gyveno. Gyvenimo pradžioje ten glaudėsi ir mamos sesuo Elytė. Paskui gyveno jos sūnus ir dukra. Kai aš vedžiau, visi jau buvo išsikraustę, susikūrę savo namus. Tai ir paprašiau močiutės, kad priimtų.“
Sąlygos senovinėje troboje jaunai šeimai nebuvo puikios. Tualetas lauke. Vanduo iš šulinio. Šiek tiek pasiremontavo savo kambarius, kurie gyvenimo pradžioje glaudė beveik visą giminę, ir kibo į darbus.
Gegnės – iš devynioliktojo amžiaus
Prieš penkiolika metų Jolanta Vidugirienė nusprendė imtis verslo. Išsinuomojo Kelmės pieninei priklausančias parduotuvės patalpas ir pradėjo prekiauti Kelmėje pagamintais pieno produktais, šiek tiek pridurdama ir kitų gamintojų prekių dėl asortimento.
Jaunos moters drąsa pasiteisino. Darbo užteko ir vyrui. Verslas sekėsi gerai. Jauna šeima buvo pajėgi nusipirkti savo būstą. Tačiau liko sename name net ir tada, kai močiutė iškeliavo Amžinybėn. Išsipirko jų dalis iš kitų paveldėtojų ir pradėjo sodybos rekonstrukciją.
„Daržinė buvo statyta 1920 metais, – pasakoja Mindaugas. – O namas stovėjo jau seniau. Tikslių duomenų nėra. Susituokę seneliai Valčiukai pirko šitą sodybą. Į kapines einančių senų žmonių jie klausinėdavo, gal žino, kada statytas jų namas. Niekas nežinojo. Visi sakė, jog prisimena tą namą jau stovintį. Matyt, kad jis bus statytas dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje.“
Restauruoti tokią seną sodybą jaunai šeimai buvo tikras iššūkis. Pasikvietus meistrus paaiškėjo, jog troba pastatyta ant keturių akmenų. Meistrai kasė žemę, pylė pamatus. Pakeitė pirmąjį, ant žemės stovėjusį rąstų vainiką. Kiti dar buvo sveiki. Tik apie langus šiek tiek apipuvę. Pakeitė tas dalis.
Atplėšus grindis, nustebino rąstai po grindimis. Jie buvo žemėje, bet apiberti kažkokiais geltonais milteliais. Ir visiškai sveiki.
Su baime jaunieji Vidugiriai laukė, ką pasakys stogdengiai. Bijojo, kad pajudinus stogas neįgriūtų. Specialiai negriovė abu trobos galus jungiančiame koridoriuje esančio kamino, kurio viduje buvo įrengta ir rūkykla. Jis laikė stogo konstrukciją. Po rekonstrukcijos kamine vietoj rūkyklos įrengta katilinė.
Viename trobos gale Vidugiriai įrengė virtuvę ir svetainę, kitame – miegamuosius.
Stogdengiai jaunos šeimos nenuliūdino. Gegnės sveikut sveikutėlės. Storos, apvalių rąstų. Patarė jų nekeisti, nes šiais laikais tokių gegnių jau neberasi.
Reikėjo nuvalyti tik lubų viršų. Ant jų buvo pripilta molio. Matyt, jis turėjo tarnauti kaip šiltinanti medžiaga. Lubų taip pat nereikėjo keisti. Jas paslėpė po apdailos medžiagomis. Atidengė tik sijas. Paliko autentiškas, su kinivarpų išgraužtais raštais.
Jolanta ir Mindaugas atstatė ir ūkinius pastatus, įsivedė vandentiekį, įsirengė visus patogumus, dujinį šildymą, sutvarkė aplinką.
Sodybos rekonstrukcija truko apie dešimt metų. Daugelis jaunos šeimos klausė, ar ne pigiau ir patogiau būtų senus pastatus nugriauti ir jų vietoje pastatyti naujus.
„Dabar, gal ir aš taip galvočiau, – sako Mindaugas. – Bet tuomet mums buvo gerai, kad galėjome remontuojamame name gyventi. Vieną galą tvarkėme, kitame gyvenome. Nereikėjo ieškoti kito būsto, už jį mokėti, kraustytis. Be to, naujoms statyboms būtų reikėję naujų projektų.“
Duoklė gimtinei
Atnaujindami senovinį devynioliktojo amžiaus namą, Jolanta ir Mindaugas savotiškai įamžino savo giminės ir savo gimtosios Kelmės istoriją. Galbūt tai darė intuityviai. Tiesiog taip buvo auklėti šeimose. Mindaugo tėvai Irena ir Ipolitas Vidugiriai – mokytojai. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1991 – 1997 metais Ipolitas Vidugiris buvo rajono Tarybos narys.
Tad ir Mindaugas, matyt, neatsitiktinai sako: „Visuomet buvau už Lietuvą. Reikia gyvenimą kurti čia. Emigracija – tai tik greitesni pinigai. Daugiau nieko. Ten būsi juodadarbis. Tokia yra tų greitų pinigų kaina. Viską įmanoma pasiekti ir čia. Gal ne taip greitai. Gal susiduriant su sunkumais. Bet viskas įmanoma. Išvažiuočiau tik paskutiniu atveju.“
Tai ne tušti žodžiai. Per daugiau kaip porą bendro gyvenimo dešimtmečių šeima užaugino ir išmokslino dukrą Martyną. Išplėtė savo verslą. Šiuo metu turi jau dvi parduotuves. Sukūrė šešias darbo vietas kelmiškiams. Tai taip pat solidi duoklė savo gimtinei.
Gali lengviau atsikvėpti ir patys. Be sąžinės graužaties porą kartų per metus atostogauti egzotiškose šalyse.
„Žiemą užtenka duonai, o vasarą ir sviestui“, – taip milijonų nenešantį, bet pasiturimą gyvenimą užtikrinantį savo verslą apibūdina ponia Jolanta.
Asmeninės nuotr.
Jolantos, Mindaugo ir Martynos Vidugirių šeima džiaugiasi, gyvendami senovinėje dviejų galų troboje.
„Išsaugojom senelių palikimą, vietą kurioje augo tėvai“, – sako Jolanta ir Mindaugas Vidugiriai.
Taip atrodė Vidugirių sodyba prieš rekonstrukciją.
Autorės nuotr.
Per dešimt metų Jolantos ir Mindaugo Vidugirių šeima senelių Valčiukų sodybą pakeitė neatpažįstamai.