Gyvenimą kuria Lietuvoje ir Lietuvai

Gy­ve­ni­mą ku­ria Lie­tu­vo­je ir Lie­tu­vai

Jau­na kel­miš­kių vers­li­nin­kų Jo­lan­tos ir Min­dau­go Vi­du­gi­rių šei­ma ne­su­si­ža­vė­jo emig­ra­ci­ja. Nors gy­ve­ni­mo pra­džia bu­vo sun­ki, ne­si­rin­ko pa­pras­čiau­sio bū­do ją pa­leng­vin­ti, su­si­krau­nant la­ga­mi­nus. Ka­bi­no­si į gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. „Ten pi­ni­gas – grei­tes­nis. Bet bū­si tik juo­da­dar­bis. Rei­kia kur­ti čia. Iš­va­žiuo­čiau tik pa­sku­ti­niu at­ve­ju“, – įsi­ti­ki­nęs Min­dau­gas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Se­ne­lių na­muo­se

Se­no­vi­nis dvie­jų ga­lų na­mas ra­mio­je gat­ve­lė­je ne­to­li Kel­mės baž­ny­čios. Nau­jo­mis len­to­mis ap­kal­ta, nau­ja sto­go ke­pu­re pa­puoš­ta tro­ba gat­ve­lė­je at­ro­do iš­skir­ti­nai gra­ži. At­nau­jin­ti ir ūkio pa­sta­tai. Trin­ke­lė­mis iš­klo­tas kie­mas. Įdo­mi se­no ir nau­jo dar­na.

Čia dau­giau kaip prieš po­rą de­šimt­me­čių ap­si­sto­jo Jo­lan­tos ir Min­dau­go Vi­du­gi­rių šei­ma. Jau­nas su­kū­ręs šei­mą Min­dau­gas pa­klau­sė se­na­me na­me gy­ve­nu­sios mo­čiu­tės: „Ar priim­si mus į ant­rą­jį tro­bos ga­lą?“ Mo­čiu­tė priė­mė. Ir jau­na šei­ma čia li­ko vi­sam sa­vo gy­ve­ni­mui.

Gal­būt sa­vas kam­pas, ras­tas se­ne­lių Val­čiu­kų na­muo­se, ir pri­ri­šo jau­nuo­sius Vi­du­gi­rius prie gim­ti­nės.

„Se­ne­lis mi­rė man dar ne­gi­mus, – pa­sa­ko­ja Min­dau­gas. – Mo­čiu­tė gy­ve­no vie­na­me tro­bos ga­le, ki­tas bu­vo lais­vas. Šia­me na­me užau­go ma­no ma­ma. Ku­rį lai­ką, iš­te­kė­ju­si už tė­ve­lio, ir gy­ve­no. Gy­ve­ni­mo pra­džio­je ten glau­dė­si ir ma­mos se­suo Ely­tė. Pas­kui gy­ve­no jos sū­nus ir duk­ra. Kai aš ve­džiau, vi­si jau bu­vo iš­si­kraus­tę, su­si­kū­rę sa­vo na­mus. Tai ir pa­pra­šiau mo­čiu­tės, kad priim­tų.“

Są­ly­gos se­no­vi­nė­je tro­bo­je jau­nai šei­mai ne­bu­vo pui­kios. Tua­le­tas lau­ke. Van­duo iš šu­li­nio. Šiek tiek pa­si­re­mon­ta­vo sa­vo kam­ba­rius, ku­rie gy­ve­ni­mo pra­džio­je glau­dė be­veik vi­są gi­mi­nę, ir ki­bo į dar­bus.

Geg­nės – iš de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus

Prieš pen­kio­li­ka me­tų Jo­lan­ta Vi­du­gi­rie­nė nu­spren­dė im­tis vers­lo. Iš­si­nuo­mojo Kel­mės pie­ni­nei pri­klau­san­čias par­duo­tu­vės pa­tal­pas ir pra­dė­jo pre­kiau­ti Kel­mė­je pa­ga­min­tais pie­no pro­duk­tais, šiek tiek pri­dur­da­ma ir ki­tų ga­min­to­jų pre­kių dėl asor­ti­men­to.

Jau­nos mo­ters drą­sa pa­si­tei­si­no. Dar­bo už­te­ko ir vy­rui. Vers­las se­kė­si ge­rai. Jau­na šei­ma bu­vo pa­jė­gi nu­si­pirk­ti sa­vo būs­tą. Ta­čiau li­ko se­na­me na­me net ir ta­da, kai mo­čiu­tė iš­ke­lia­vo Am­ži­ny­bėn. Iš­si­pir­ko jų da­lis iš ki­tų pa­vel­dė­to­jų ir pra­dė­jo so­dy­bos re­konst­ruk­ci­ją.

„Dar­ži­nė bu­vo sta­ty­ta 1920 me­tais, – pa­sa­ko­ja Min­dau­gas. – O na­mas sto­vė­jo jau se­niau. Tiks­lių duo­me­nų nė­ra. Su­si­tuo­kę se­ne­liai Val­čiu­kai pir­ko ši­tą so­dy­bą. Į ka­pi­nes ei­nan­čių se­nų žmo­nių jie klau­si­nė­da­vo, gal ži­no, ka­da sta­ty­tas jų na­mas. Nie­kas ne­ži­no­jo. Vi­si sa­kė, jog pri­si­me­na tą na­mą jau sto­vin­tį. Ma­tyt, kad jis bus sta­ty­tas dar de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus pa­bai­go­je.“

Res­tau­ruo­ti to­kią se­ną so­dy­bą jau­nai šei­mai bu­vo tik­ras iš­šū­kis. Pa­sik­vie­tus meist­rus paaiš­kė­jo, jog tro­ba pa­sta­ty­ta ant ke­tu­rių ak­me­nų. Meist­rai ka­sė že­mę, py­lė pa­ma­tus. Pa­kei­tė pir­mą­jį, ant že­mės sto­vė­ju­sį rąs­tų vai­ni­ką. Ki­ti dar bu­vo svei­ki. Tik apie lan­gus šiek tiek api­pu­vę. Pa­kei­tė tas da­lis.

Atp­lė­šus grin­dis, nu­ste­bi­no rąs­tai po grin­di­mis. Jie bu­vo že­mė­je, bet api­ber­ti kaž­ko­kiais gel­to­nais mil­te­liais. Ir vi­siš­kai svei­ki.

Su bai­me jau­nie­ji Vi­du­gi­riai lau­kė, ką pa­sa­kys stog­den­giai. Bi­jo­jo, kad pa­ju­di­nus sto­gas neįg­riū­tų. Spe­cia­liai ne­grio­vė abu tro­bos ga­lus jun­gian­čia­me ko­ri­do­riu­je esan­čio ka­mi­no, ku­rio vi­du­je bu­vo įreng­ta ir rū­kyk­la. Jis lai­kė sto­go konst­ruk­ci­ją. Po re­konst­ruk­ci­jos ka­mi­ne vie­toj rū­kyk­los įreng­ta ka­ti­li­nė.

Vie­na­me tro­bos ga­le Vi­du­gi­riai įren­gė vir­tu­vę ir sve­tai­nę, ki­ta­me – mie­ga­muo­sius.

Stog­den­giai jau­nos šei­mos ne­nu­liū­di­no. Geg­nės svei­kut svei­ku­tė­lės. Sto­ros, ap­va­lių rąs­tų. Pa­ta­rė jų ne­keis­ti, nes šiais lai­kais to­kių geg­nių jau ne­be­ra­si.

Rei­kė­jo nu­va­ly­ti tik lu­bų vir­šų. Ant jų bu­vo pri­pil­ta mo­lio. Ma­tyt, jis tu­rė­jo tar­nau­ti kaip šil­ti­nan­ti me­džia­ga. Lu­bų taip pat ne­rei­kė­jo keis­ti. Jas pa­slė­pė po ap­dai­los me­džia­go­mis. Ati­den­gė tik si­jas. Pa­li­ko au­ten­tiš­kas, su ki­ni­var­pų iš­grauž­tais raš­tais.

Jo­lan­ta ir Min­dau­gas at­sta­tė ir ūki­nius pa­sta­tus, įsi­ve­dė van­den­tie­kį, įsi­ren­gė vi­sus pa­to­gu­mus, du­ji­nį šil­dy­mą, su­tvar­kė ap­lin­ką.

So­dy­bos re­konst­ruk­ci­ja tru­ko apie de­šimt me­tų. Dau­ge­lis jau­nos šei­mos klau­sė, ar ne pi­giau ir pa­to­giau bū­tų se­nus pa­sta­tus nu­griau­ti ir jų vie­to­je pa­sta­ty­ti nau­jus.

„Da­bar, gal ir aš taip gal­vo­čiau, – sa­ko Min­dau­gas. – Bet tuo­met mums bu­vo ge­rai, kad ga­lė­jo­me re­mon­tuo­ja­ma­me na­me gy­ven­ti. Vie­ną ga­lą tvar­kė­me, ki­ta­me gy­ve­no­me. Ne­rei­kė­jo ieš­ko­ti ki­to būs­to, už jį mo­kė­ti, kraus­ty­tis. Be to, nau­joms sta­ty­boms bū­tų rei­kė­ję nau­jų pro­jek­tų.“

Duok­lė gim­ti­nei

At­nau­jin­da­mi se­no­vi­nį de­vy­nio­lik­to­jo am­žiaus na­mą, Jo­lan­ta ir Min­dau­gas sa­vo­tiš­kai įam­ži­no sa­vo gi­mi­nės ir sa­vo gim­to­sios Kel­mės is­to­ri­ją. Gal­būt tai da­rė in­tui­ty­viai. Tie­siog taip bu­vo auk­lė­ti šei­mo­se. Min­dau­go tė­vai Ire­na ir Ipo­li­tas Vi­du­gi­riai – mo­ky­to­jai. Ak­ty­viai da­ly­va­vo Są­jū­džio veik­lo­je. At­kū­rus Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę, 1991 – 1997 me­tais Ipo­li­tas Vi­du­gi­ris bu­vo ra­jo­no Ta­ry­bos na­rys.

Tad ir Min­dau­gas, ma­tyt, neat­si­tik­ti­nai sa­ko: „Vi­suo­met bu­vau už Lie­tu­vą. Rei­kia gy­ve­ni­mą kur­ti čia. Emig­ra­ci­ja – tai tik grei­tes­ni pi­ni­gai. Dau­giau nie­ko. Ten bū­si juo­da­dar­bis. To­kia yra tų grei­tų pi­ni­gų kai­na. Vis­ką įma­no­ma pa­siek­ti ir čia. Gal ne taip grei­tai. Gal su­si­du­riant su sun­ku­mais. Bet vis­kas įma­no­ma. Iš­va­žiuo­čiau tik pa­sku­ti­niu at­ve­ju.“

Tai ne tuš­ti žo­džiai. Per dau­giau kaip po­rą bend­ro gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čių šei­ma užau­gi­no ir iš­moks­li­no duk­rą Mar­ty­ną. Išp­lė­tė sa­vo vers­lą. Šiuo me­tu tu­ri jau dvi par­duo­tu­ves. Su­kū­rė še­šias dar­bo vie­tas kel­miš­kiams. Tai taip pat so­li­di duok­lė sa­vo gim­ti­nei.

Ga­li leng­viau at­si­kvėp­ti ir pa­tys. Be są­ži­nės grau­ža­ties po­rą kar­tų per me­tus ato­sto­gau­ti eg­zo­tiš­ko­se ša­ly­se.

„Žie­mą už­ten­ka duo­nai, o va­sa­rą ir svies­tui“, – taip mi­li­jo­nų ne­ne­šan­tį, bet pa­si­tu­ri­mą gy­ve­ni­mą už­tik­ri­nan­tį sa­vo vers­lą api­bū­di­na po­nia Jo­lan­ta.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Jo­lan­tos, Min­dau­go ir Mar­ty­nos Vi­du­gi­rių šei­ma džiau­gia­si, gy­ven­da­mi se­no­vi­nė­je dvie­jų ga­lų tro­bo­je.

„Iš­sau­go­jom se­ne­lių pa­li­ki­mą, vie­tą ku­rio­je au­go tė­vai“, – sa­ko Jo­lan­ta ir Min­dau­gas Vi­du­gi­riai.

Taip at­ro­dė Vi­du­gi­rių so­dy­ba prieš re­konst­ruk­ci­ją.

Au­to­rės nuo­tr.

Per de­šimt me­tų Jo­lan­tos ir Min­dau­go Vi­du­gi­rių šei­ma se­ne­lių Val­čiu­kų so­dy­bą pa­kei­tė neat­pa­žįs­ta­mai.