Gydytojo patirtis: nuo viruso baimės iki pažinimo

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Respublikinės Šiaulių ligoninės skubiosios medicinos gydytojas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Skubiosios medicinos klinikos lektorius Martynas Gedminas ragina pasikliauti ekspertų žiniomis.
„Mes dabar matome skirtingus kovido veidus“, – sako Respublikinės Šiaulių ligoninės skubiosios medicinos gydytojas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Skubiosios medicinos klinikos lektorius Martynas Gedminas. Savo patirtimi apie COVID-19 M. Gedminas yra pasidalijęs „The New York Times“ dienraščio specialioje rubrikoje „In Harm‘s Way“ („Pavojuje“), skelbiančioje skirtingose pasaulio šalyse su virusu kovojančių gydytojų mintis ir išgyvenimus.

Komunikacinis triukšmas

– Pirmasis COVID-19 atvejis Lietuvoje vasario 28 dieną buvo nustatytas būtent pacientei Šiauliuose. Prisimenate savo reakciją, kai išgirdote šią naujieną?

– Sužinojau penktą valandą ryto iš žmonos. Negalėjau patikėti. Natūralu, kad visi tikėjomės, kad pirmas atvejis bus didmiesčiuose, kur didžiausias srautas lėktuvais keliaujančių žmonių.

Mūsų koordinatorius Marius Ellikas labai rimtai tam rengėsi dar tada, kai visi žiūrėjo vos ne pro pirštus – bene vienintelis Vytautas Kasiulevičius rimtai rašė, kad bus pandemija.

Mūsų direktoriaus pavaduotoja Vaiva Makštutienė, kuri buvo praėjusi keletą pasiruošimų – SARS'ui, Ebolai – uždavė rimtą toną, ir mes buvome pasiruošę. Tiesiog reikėjo aktyvuoti planą – instrukcijos buvo sudėliotos.

Mačiau nerimą žmonių akyse. Priėmimas staiga pasidarė tuščias, pacientų nebeliko. Aura įdomi buvo, daug pasimetimo.

Prisimenu, po administracijos susitikimo su Mariumi susėdome planuoti algoritmus, galvoti predikcijas – o kas, jei poryt jau bus 100, 200 pacientų? Bijojome to, kas yra nerealu. Dabar jau žinau, kad to net negalėjo būti, bet tada ruošėmės blogiausiam ir tikrai buvo įtampos – kada prasidės, kada, kada?

– Ar turėjote pakankamai apsaugos priemonių?

– Trūkumo, bent jau aš, nejaučiau. Mes buvome tie, kurie inicijavo asmens apsaugos priemonių lygius, kuriuos po to adaptavo ir Sveikatos apsaugos ministerija.

Bet buvo daug neaiškumo. Esame regiono centras – mes, Skubios pagalbos skyrius, tapome atramos tašku, nes daugelis padėjo ginklus – buvo tokių tiek šeimos gydytojų kabinetų, tiek regiono priėmimo skyrių. Staiga karščiuojantis pacientas tapo raupsuotoju. Teko atlaikyti srautą, kuris staiga sukėlė labai daug organizacinių problemų: kur kelti pacientą, jeigu jis ir karščiuoja, ir jam reikia operacijos?

– „The New York Times“ dienraščio specialioje rubrikoje „In Harm‘s Way“ pasidalijote, jog po pirmųjų kontaktų su sergančiais apėmė jausmas, jog visos apsaugos priemonės pasidengė virusu. Kada susidūrėte su pirmuoju užsikrėtusiu pacientu?

– Jau net nebeprisimenu. Tuo labiau, kad dar veikė patvirtintų kovido atvejų infekcinių ligų skyrius, kur iškart veždavo pacientus.

Pas mus atvažiuodavo, pavyzdžiui, iš Norvegijos grįžę karščiuojantys žmonės, daugelis atvejų nepasitvirtino.

Matėme, kaip bijojo artimieji žmonių, kurie serga. Dabar, kai perskaičiau daug straipsnių, visai kitaip suprantu patį kovidą. O iš pradžių atrodė, kad kovidas ant tavęs nusėda, jau esi visas padengtas.

Kai atsirado daugiau mokslo žinių, kai supranti, kaip jis plinta, kodėl yra efektyvios kaukės, pasidaro ramiau. Iš pat pradžių man buvo baisu, todėl suprantu, kodėl daugeliui kitų medikų irgi buvo natūraliai baisu.

Atsimenu vieną paciento, kuriam buvo patvirtintas atvejis, artimąją. Jinai ne tiek bijojo, kad susirgs, bet bijojo socialinio pasmerkimo – kaip ji drįsta platinti! Kažkas nesilaiko saviizoliacijos! Tai sutapo su atveju Kaune, kai šeima grįžo iš slidinėjimo ir pasipylė nepasitenkinimo banga – mane tai nustebino. Kovidas buvo persipynęs su socialiniais aspektais.

– Sergantieji pradėti stigmatizuoti?

– Labai! Šiaulių regione yra 230 tūkstančių žmonių. Matydavai: žmogus sukarščiuoja ir gauti pagalbą gali tik mūsų Skubios pagalbos skyriuje! Būdavo pikta. Stigmatizacija visaip pasireiškė. Pasigedau informacijos, pasigedau aiškių, įrodymais pagrįstų rekomendacijų.

– Iki šiol jų trūksta?

– Kai pasibaigė pirmoji didesnė banga, išseko asmeninės pastangos sekti, kas vykdoma Lietuvos mastu, aš jau nebežiūriu tiesioginių konferencijų iš Sveikatos apsaugos ministerijos.

Mes, skubiosios medicinos gydytojai, sekame Amerikos rekomendacijas. Mums aišku, kaip elgtis. Bet pagal tai, kokius siuntimus gauname, vis dar matau, kad daug kam aplinkui nėra aišku. Vis dar diskutuojame, ar kaukės efektyvios, ar ne, kai jau įrodyta 100 procentų.

– Būtent kaukės yra tapusios ne tik diskusijų objektu, bet ir politikų rinkiminiu įrankiu. Pagrįskite, kodėl reikia nešioti kaukes?

– Esame prikūrę įvairiausių medicininių išradimų, bet vakcinos ir švarus vanduo išgelbėja daugiausia gyvybių. Rankų higiena ir veido kaukės yra įrodytos masiniais populiacijos tyrimais – jų atsiperkamumo santykis yra didžiausias, suvaldant šią infekciją, kol neturime vakcinos.

Nepasitenkinimo šaknys, ko gero, yra gilesnės – nepasitikėjimas. Manęs tai irgi nebestebina. „The New York Times“ paskaičiau iš Meksikos, Pietų Amerikos ateinančius liudijimus: žmonės visiškai netikėjo korona, seneliai vis tiek bučiuodavo savo anūkus. Suprato tik tada, kai pradėdavo mirti artimi žmonės. Aš labai džiaugiuosi, kad pas mus žmonės iš pat pradžių, gal iš baimės, laikėsi socialinio atstumo, rekomendacijų ir mes praėjome tą pirmą bangą.

Man labai nepatiko, kad medicina persipynė su politika. Manau, būtų buvę paprasčiau, jei situacija būtų palikta ekspertų lygmenyje.

– Šalia politikų dar yra ir feisbuko „ekspertai“.

– Kalbėjausi su komunikacijos ekspertais. Išgirdau įdomų terminą – komunikacinis triukšmas, jis kyla tada, kai nėra toną diktuojančių visuomenės nuomonės formuotojų.

Vytautas Kasiulevičius – vienas iš jų, bet jaučiama konfrontacija su politine jėga. Viena prieš kitą veikiančios jėgos staiga sukuria aplinką visokiam triukšmui atsirasti, tai neišvengiama. Tai irgi yra kaip simptomas, kad mes vis dar nemokame diskutuoti, surasti darną.

– Viešojoje erdvėje skleidžiama įvairių abejonių viruso egzistavimu, reikalaujama laisvės kvėpuoti ir pan. Kaip jūs, medikas, reaguojate į tokias žinias?

– Aš to nepateisinu, bet visiškai suprantu, nes žmonės turbūt dar iš anksčiau yra nusivylę sveikatos sistema, korupcijos šleifas velkasi. Neefektyvi sistema verčia žmones nepasitikėti, abejoti. Bet užteks kelių mirčių tų žmonių tarpe ir viskas pasikeis.

Baiminuosi: jei antra banga bus stipri, man atrodo, kad mūsų sistema nėra tam pasiruošusi. Viliuosi, kad kai pasibaigs vasariški orai, žmonės atsikvėpuos ir galės vėl užsidėti kaukes, su kuriomis bus ir šilčiau kvėpuoti.

Suvaldymo menas

– Kaip vertinate dabartinę situaciją Šiauliuose?

– Bendras užsikrėtusiųjų skaičius sutampa su kovo-balandžio kiekiais, bet emocinės reakcijos kitokios. Svarbiausia, kad būtų kontaktų atsekamumas.

Ką sako Amerikos patirtys? Jie suprato, kad socialinio užrakinimo fenomenas turi savo kainą, kad skirtingiems regionams galbūt reikėtų taikyti skirtingas priemones – priklausomai nuo plitimo.

Dar neblogai jaučiamės, bet ateis mėnuo, kai prasidės visi kiti respiraciniai virusai. Bus labai daug sumaišties. Bijau, kad vėl nebūtų stigmatizacijos.

Labai dėkingas esu tiems gydytojams, kurie imasi lyderystės, dirba savo darbą, prižiūri savo pacientus. Artimiausi du mėnesiai daug parodys.

Mane labai nudžiugino vakcinos naujienos, kas visiškai keičia situaciją. Manau, kad tai irgi turėtų būti motyvatorius – laikytis priemonių turėtų tapti lengviau, nes kiekviena diena yra arčiau tikslo, arčiau pergalės.

– Kaip pasikeitė jūsų požiūris į virusą?

– Ką matėme iš pat pradžių? Iš Kinijos nebuvo daug konkrečių naujienų, išskyrus tai, kad statomos ligoninės, kad yra masiniai skaičiai. Kinų rekomendacijos, labai griežtos, komunistinės, jiems suveikė.

Kai liga prasidėjo pas mus, matėme vaizdus iš Italijos – kariuomenės furgonus su karstais.

Vėliau pradėjo ateiti informacija, kad tai, kaip viruso molekulė sąveikauja, labai priklauso nuo gretutinių ligų. Italija, viena seniausių populiacijų Europoje, labai serganti širdies ligomis ir turinti daug rūkančių žmonių – būtent tokiai populiacijai yra pavojingiausias šis virusas. Dar įpročiai: apsikabinimai, pasibučiavimai.

Pasidarė aiškiau, kad mes Lietuvoje tokios baisios situacijos nesulauksime.

Kai pradėjo didėti bangos Amerikoje, išsiskyrė tam tikros kategorijos. Jauni, sveiki žmonės – jie persirgs sloga, galbūt sutriks uoslė ir viskas praeis. Galime aiškiai pasakyti: jei esi jaunas, sveikas žmogus ir jauti peršalimo simptomus – lik namie, ateis eilė pasidaryti savo tepinėlį.

Kita kategorija – žmonės su sunkiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Anksčiau jie buvo agresyviai gydomi: dirbtinė plaučių ventiliacija, intubacija. Dabar gydymo paradigma pasikeitė, matome, kad mirštamumas ženkliai sumažėjo.

Painiausia grupė – vyresnio amžiaus pacientai ir vangus pasireiškimas.

Mes dabar matome skirtingus kovido veidus, žinome, kam pasiruošti.

Kovidas medicinine prasme yra viena, bet kokią žalą jis padarė socialine, psichologine prasme?

Dabar žmonės eina iš proto dėl mokyklų, nors girdėjau keletą Amerikos autoritetingų figūrų pasisakymų: kadangi vaikų ir paauglių rizika yra minimali, leiskite jiems persirgti, sudaryti bandos imunitetą, bet saugokite vaikus nuo senelių.

Užsirakinti yra viena, bet turi būti balansas. Tai yra didysis suvaldymo menas.

– Kokie susiformavę nauji stereotipai jus labiausiai erzina, kokius mitus norėtumėte paneigti?

– Kalbant apie kaukes – chirurgai dešimtis metų atlieka operacijas su kaukėmis ir viskas yra gerai.

Iš ko susiformuoja mokslas ir tiesa? Reikia tam tikro biologinio pagrindimo, eksperimentinio tyrimo. Mes dar turbūt neišmokome pasitikėti ekspertais. Man irgi daug kas nepatinka aplinkui, bet aš esu gydytojas ir mano pareiga gerai dirbti savo darbą. Demagogijų skleidimas sukelia šurmulį ir nieko nepadeda.

– Šiaulių meras, ko gero, vienintelis Lietuvoje meras, nubaustas už kaukės nedėvėjimą, neseniai feisbuke vėl dalijosi dviprasmiškais pamąstymais.

– Dviprasmiški pasisakymai – vėlgi politika, kuri persipina su įrodymais. Taip neturi būti.

Man yra pavyzdys Tumas Beinortas, gydytojas, kuris dabar dirba Anglijoje, yra subūręs įrodymais pagrįstos medicinos komandą.

Žmonės, kurie analizuoja straipsnius metodiškai, pateikia rekomendacijas. Tai yra švyturiai, kuriais turime sekti. O visokie dvilypiai pasisakymai kelia suirutę.

Rūpintis kitu

– Kaip atsidūrėte „The New York Times“ projekte?

– Pagrindinis „kaltininkas“ yra Vladas Lašas, nuostabus žmogus idėjomis ir pažintimis. Man parašė laišką, kad viena žurnalistė renka istorijas apie kovidą ir gal aš galiu pasidalyti patirtimi.

Perskaitytos kitų istorijos man padėjo kitaip įvertinti situaciją. Pavyzdžiui, perskaičiau, kad Brazilijoje 20 užsikrėtusių slaugytojų gulėjo vienoje palatoje, tik 9 išėjo gyvi. Mes tikrai esame laimingi.

– Kokios jūsų rekomendacijos – kaip dabar elgtis?

– Turbūt reikia suprasti, kad SARS-CoV-2 nėra juodligė, bet yra virusas, pavojingas daliai žmonių. Galbūt šiandien esi jaunas, sveikas, tau negresia. Mačiau pasakymą: „Bijojau ne kovido, o baudos, todėl buvau kaukę užsidėjęs“.

Galbūt šiandien tau tai negresia, bet galbūt po 20 metų ateis kita pandemija, gal labai panaši – kaip norėsi, kad tavo aplinkiniai elgtųsi?

Vyresnio amžiaus žmonės, pakliuvę pas mus, yra tokie dėkingi! Matai, su kokia baime jie eina į prekybos centrus, žinai, kokie yra pažeidžiami, dažnai neįvaldę technologijų. Čia ir pasimato, kokie esame žmonės – kaip rūpinamės vieni kitais. Gyvuliu būti yra labai paprasta, rūpintis tik savimi yra labai paprasta.

Turime kiekvienas pasirinkti, ar smegenys, kuriuos milijardus metų kūrė evoliucija, bus panaudoti žmogiškumui.

– Kai studijavote mediciną, pagalvojote, jog teks susidurti su pandemija?

– Tumas Beinortas labai gerą mintį pasakė: čia turbūt yra laikas, dėl kurio aš ir atėjau į mediciną, kai baigsiu karjerą, prisiminsiu tą laiką, kaip patį reikšmingiausią savo gyvenime.

Aš tokio laiko nesitikėjau, bet džiaugiuosi, kad teko jį praeiti. Juolab, kad nėra panašu, kad tai – paskutinė pandemija, su kuria susidursiu, nepanašu, kad virusai nustos mutuoti, plisti. Turime išmokti greitai pakeisti įpročius. Vis dar matau, kaip vyresni žmonės nori apsikabinti. Sakau, stop! Arba – būni su kauke, sako, nusiimk! Supratimas turi kažkaip ateiti, tik nežinau, kaip.

– Dažnai tebesulaukiate ištiestos pasisveikinti rankos?

– Labai dažnai. Reikia išmokti sveikintis kitaip – nebūtinai paspausti ranką. Ir nebūtinai dėl kovido – yra visokių kitų infekcijų, bakterijų.