Grįžimas namo

Grįžimas namo

„Kodėl grįžote?“ — kone kas dieną šį klausimą išgirsta prieš dvejus metus į Šiaulius iš Portugalijos grįžusi Buivydų šeima. Portugalijoje lietuviai gyveno septynerius metus. Nors ši pietvakarių Europos šalis tapo antraisiais namais, sprendimą grįžti į Tėvynę lėmė artimųjų ilgesys ir emigracijoje gimusi dukra. “Man labai svarbu, kad ji kalbėtų lietuviškai, juk abu tėvai — lietuviai. Nesinori, kad pamirštų šaknis, tradicijas“, — sako 30-metė Daiva Buivydienė ir tiki, kad šįkart visi trys į Lietuvos žemę šaknis įleis visam laikui.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Važiavo metams

Prieš dešimtmetį pirmasis į Portugaliją, į netoli Porto esantį Oliveira de Azemeis miestą, išvyko tuometis Daivos draugas, dabar — vyras Aurelijus. Įsitvirtinęs svečioje šalyje, pasikvietė ir Daivą, studijavusią Klaipėdos aukštesniojoje medicinos mokykloje.

„Žadėjau po metų grįžti namo. Galvojau: užsidirbsiu studijoms ir tęsiu mokslus“, — praeities planus prisimena moteris.

Gyvenimas Portugalijoje, prasidėjęs nuo vieno lagamino, ėjo pirmyn. Aurelijus dirbo plastiko gamykloje, Daiva — pieno perdirbimo kombinate.

„Pajutau pinigus rankose. Kai praėjo metai, norėjosi dirbti toliau, tad planus grįžti namo atidėjau dar metams. Kol galiausiai Portugalijoje praleidome septynerius metus“, — šypsosi Daiva.

Atvykusi į svečią šalį, moteris pirmiausia išmoko pasakyti: „Aš nekalbu portugališkai“. Kalbą išmoko bendraudama, žiūrėdama televizorių.

Adaptuotis nebuvo lengva: kamavo namų, artimųjų ilgesys. Sava Portugalijoje pasijuto po trijų— ketverių metų, kai su vyru išsikėlė į atskirą būstą. Pradėjusi kurti savo aplinką, savo namus, įpratusi prie darbo, suprato: ši šalis tapo antraisiais namais.

Moteris emigracijoje nė karto nesusidūrė su diskriminacija. Visose įstaigose sulaukdavo pagalbos, kantraus paaiškinimo. Tik kartą pasijautė išskirta. Vairavimo teisių teorijos mokytoja, pamačiusi šviesiaplaukę, numojo ranka: portugalai neišlaiko, o ką jau svetimšalė. Daivai tai buvo papildomas stimulas. Egzaminą išlaikė iš pirmo karto.

Portugalija graži žmonėmis

Svečiose šalyse dirbantys lietuviai piešia skirtingas emigracijos istorijas. Vieni pasakoja apie sunkų emigrantų gyvenimą, antri — kiek daug uždirbo. Daiva šypsosi: jos istorija — kitokia.

„Dėl pinigų antrą kartą į Portugaliją nevažiuočiau, nes šioje šalyje, palyginti su Airija, Anglija, žmonės uždirba mažiau. Bet yra žodžiais sunkiai nusakomų dalykų: Portugalijoje mes buvome apdovanoti nuostabių, šiltų žmonių draugyste. Tokių, kurie tiesia pagalbos ranką be prašymo. Artimi ryšiai jokiais pinigais neišmatuojami. Portugalija graži ne savo vaizdais, o žmonėmis“, — neabejoja lietuvė.

Šilta draugystė su portugalų šeima užsimezgė per 2005 metais Portugalijoje gimusią Eveliną. Portugalijoje motinystės atostogos tetrunka keturis mėnesius, tad teko ieškoti auklės. Po kelių nesėkmingų bandymų, ko gero, pats likimas Buivydams atsiuntė ponią Lia Aurorą Fernnandes da Costa. Jau pirmasis pokalbis buvo nuoširdus: portugalė pati yra gyvenusi emigracijoje Venesueloje, tad žinojo, ką reiškia būti svetimšaliu.

Portugalė pamilo mažąją Eveliną ir jos šeimą, o mažylė iki šiol auklę ir jos vyrą Jose da Silva Cardoso vadina močiute ir seneliu, auklės vaikus — tetomis ir dėdėmis, anūkus — pusbroliais. O pati Daiva neabejodama auklę vadina antrąja mama.

Daiva su dėkingumu prisimena auklės paramą, paskatinimą ir palaikymą: „Pinigus, kuriuos mokėdavau už vaiko priežiūrą, auklė išleisdavo Evelinai: pirko žaislus, skanumynus, drabužėlius, pramogavo. Jei mergaitė susirgdavo, sakydavo, aš prižiūrėsiu, o tu eik dirbti, nes tau reikia pinigų“.

Su meile Daiva prisimena ir moterį, nuomojusią būstą. Rytais, atidariusi duris į kiemelį, lietuvė ne kartą rado malonių dovanėlių — gėlių ar maišelį su maistu. Kai moteris laukėsi, ją aplankiusi portugalė rūpindavosi, ar dona Daiva gerai laikosi.

Apsisprendė grįžti

„Gyvenome patogiai, — sako Daiva. — Uždirbdavome, pinigų užtekdavo mokesčiams sumokėti, savaitgalio išvykoms, skanesniam maistui ir gražesniam drabužiui. Galėjome Portugalijoje gyventi ir toliau, nes viską turėjome.“

Svarbų sprendimą — grįžti į Lietuvą — priėmė dėl dukros. Suprato: jei pasiliks ilgiau, vaikas pradės lankyti mokyklą, susiras draugų ir dar stipriau įkibs į Portugalijos žemę. Vadinasi, reikia grįžti arba dabar, arba kai jai sukaks 18-ka.

Šeima Šiauliuose jau buvo įsigijusi žemės sklypą, galvojo apie namo statybą. Nusprendė: dukra mokysis Lietuvoje.

„Man labai svarbu, kad dukra kalbėtų lietuviškai. Juk abu tėvai — lietuviai. Nesinori, kad pamirštų šaknis, tradicijas. Be to, labai ilgėjausi tėvų, seserų“, — sako Daiva.

Sprendimo teisingumu moteris neabejoja dėl dar vienos labai svarbios priežasties. Praėjus metams nuo grįžimo, mirė Daivos mama. Metai, praleisti su motina, tapo jai neįkainojami.

Gal persigalvojame?

Grįžti buvo sunku. Pirmasis šaltas dušas — grįžimas į lietuviškas realijas — ištiko Lietuvos ambasadoje Lisabonoje. Aptarnavę lietuviai bendravo kitaip nei portugalai: be malonių žvilgsnių ir šypsenų.

„Iš karto pajautėme, kad ten — Lietuva. Vyras manęs dar perklausė: “Gal persigalvojame?“, — šypsosi Daiva. — Tokias nuotaikas pajutome ir grįžę į Lietuvą. Tenka taikytis, juk mes — tie patys lietuviai.“

Į Lietuvą Buivydai grįžo savo mašina, pakrauta daiktais. Be namų, be darbo. Šviesios atminties Daivos mama stvėrėsi už galvos: „Kur, jūs, vaikai, dėsitės?“

Naują gyvenimą pradėjo kurti Šiauliuose. Daiva įstojo į Šiaulių universitetą studijuoti viešojo administravimo, abu susirado darbus plastiko gamykloje. O tuos kelis mėnesius, kol darbo neturėjo, iš Portugalijos skriejo raginimai: „Grįžkit! Yra kur sugrįžti!“.

Bet sprendimo lietuviai nekeitė: „Norisi stabilumo. Manau, kad grįžome visam laikui. Bent jau taip galvojame šiandien. Yra daug tikslų, kuriuos turime įgyvendinti čia: baigti mokslus, statybas. Dukra pradėjo lankyti darželį, eis į mokyklą“.

Portugalai sirgo už krepšininkus

Buivydų ryšiai su Portugalija nenutrūko. Dukrytė abejus metus važiavo pas auklę atostogų (mergaitė puikiai kalba ir portugališkai, ir lietuviškai), šiemet Portugalijoje viešėjo ir Daiva.

Moters teigimu, daugelis portugalų nežino apie Lietuvą: mano, kad ši šalis tebėra SSSR, jos gyventojai gyvena kone palapinėse. Lietuvės ne kartą klausė, ar jos šalyje yra tokių prekybos centrų, kaip Portugalijoje.

Šiemet Buivydai pasikvietė paviešėti bičiulius iš Portugalijos. Apsilankė ir buvęs Aurelijaus viršininkas bei bičiulis Manuel Andrade Ferreira da Silva. Portugalai nustebo pamatę, jog Lietuva — švari ir gerai organizuota šalis.

O Buivydams Portugalija taip ir liko sava. Nėra dienos, kad nepagalvotų apie šią šalį ir joje likusius pažįstamus. Per televiziją seka žinias, bažnyčioje uždega žvakeles už draugų sveikatą.

Šiauliečiai per Pasaulio futbolo čempionatą audringai palaikė Portugalijos futbolininkus. Draugai Portugalijoje neliko skolingi: sirgo už Lietuvos rinktinę Pasaulio krepšinio čempionate.

EMIGRACIJA: Daiva ir Aurelijus Buivydai su dukra Evelina Portugalijoje gyveno septynerius metus.

PASIRINKIMAS: „Žinau, ką reiškia gyventi svetimoje šalyje, todėl puikiai suprantu emigrantus. O klausimą, kodėl grįžome, girdžiu nuolatos. Kai pajunti finansinį stabilumą pradeda trūkti kitų dalykų: artimųjų, Lietuvos, savos kalbos. Ateina laikas rinktis, kas geriau“, — sako Daiva Buivydienė. 

DRAUGYSTĖ: Mažajai Evelinai portugalai Lia Aurora Fernnandes da Costa (dešinėje) ir Jose da Silva Cardoso tapo antra močiute ir seneliu. 

TRADICIJOS: Šv. Kalėdos emigracijoje. Lietuviai ir Portugalijoje stengėsi laikytis lietuviškų tradicijų.

Jono TAMULIO nuotr.