Naujausios
Ginklas, kuriuo turi žvanginti moteris
Regina MUSNECKIENĖ
Į Gasčiūnus atvykusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė ragino moteris neleisti savęs skriausti. Vyksta įvairios akcijos, skatinančios moteris nekentėti smurto.
O jos vis tiek kenčia. Kasdien rajone pasitaiko bent po vieną, o po savaitgalių – ir po kelis smurto prieš moteris atvejų. Visoje šalyje kasdien nuo smurto artimoje aplinkoje nukenčia koks šimtas moterų. Jas muša, o jos sako, kad šeimoje būna ir gražių akimirkų.
Su smurtautoju gyvena toliau. Dėl to, kad jis, kai išsiblaivo, nudirba kai kuriuos vyriškus darbus. Kad vairuoja automobilį. Kad parneša bent dalį algos į namus. Kad vaikai turi tėvą. Kad moteris neturi kur nuo smurtautojo išeiti. Kad skirtis gėda nuo giminių, nes galbūt prieš juos vaidina gražią, darnią ir laimingą šeimą. Kad gaila palikti užgyventą turtą.
Už visa tai lietuvės moterys pasiryžusios sumokėti savo sveikata, savo nervais, prarastais vienintelio savo gyvenimo metais, savo krauju, o kartais net gyvybe.
Užsienio mokslininkai tvirtina, jog posovietinių šalių moterys turi aukos sindromą. Jos pasiryžusios gyventi dėl kitų, atsakyti už vaikus, vyrą, visais rūpintis, eiti lygiai su vyrais į darbą, o po to antrą pamainą dirbti namuose: virti, skalbti, konservuoti, plauti indus, tvarkyti namus ir atlikti daugybę kitų buities darbų. Jos nuolat gyvena kitiems ir įsijaučia į kitų gyvenimą, tarsi jų pačių gyvenimas būtų tik pagalbinis buvimas kitiems.
Kas ir kada implantavo lietuvėms moterims aukos sindromą? Ar tik vyrai, su kuriais jos gyvena, ar visa sistema?
Leidinyje „Moterys ir vyrai Lietuvoje 2015 metais“ pateikiama įdomi statistika. Aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje turi 329 tūkstančiai 25 – 64 metų moterų ir tik 213 tūkstančių vyrų. Beveik dvigubai daugiau moterų nei vyrų turi aukštesnįjį išsilavinimą, gerokai daugiau – specialųjį vidurinį. Tik profesinį išsilavinimą yra įgiję daugiau vyrų negu moterų.
Tačiau vidutinis moterų darbo užmokestis siekė tik 655 eurus, o vyrų – 775 eurus. Skurdą patiria 22,5 procento moterų ir 21,8 procento vyrų. Vadinasi, sistema tiesiog užprogramuota vyrų naudai. Ar ne todėl, kad įstatymus leidžiančios ir vykdomosios valdžios koridoriuose vis dar vaikšto keturi penktadaliai vyrų ir tik vienas penktadalis moterų? Ar tai nėra savotiškas sistemos smurtas prieš moteris? Visoks – ir fizinis, ir psichologinis. Peršantis nepasitikėjimą savimi, nesveiką požiūrį.
Nepaisant visko, normalią, moteriškų savybių dar nepraradusią lietuvę moterį būtų galima palyginti su žole, kuri prasikala iš žemės bet kokiomis sąlygomis, netgi per betono grindinį. Paliktos vyrų jos vienos sėkmingai augina vaikus, juos išmaitina, nors kartais negauna alimentų. Skursdamos ir vargdamos jos gyvena dešimčia metų ilgiau negu vyrai. Dabar Lietuvos moterų vidutinė gyvenimo trukmė beveik 79 metai ir 9 mėnesiai, o vyrų – tik 69 metai.
Maža to šiandieninės jaunos moterys jau ima į rankas ir ginklą. 2012 metais Lietuvos kariuomenėje tarnavo daugiau moterų negu kitose NATO šalyse. Šią vasarą tarp stojančiųjų į policijos mokyklas buvo 45 procentai merginų.
Sovietiniais laikais stebėdavomės, kad moterys dirba kelių statybose, kad važiuodavo į BAMĄ ir kitas komjaunuoliškas statybas. Bet ar kovoti su nusikaltėliais moteriai lengviau ir saugiau?
Moterys užėmusios visus sunkiausius ir atsakingiausius barus. Tuos, kur savo darbo negali suversti nei padėjėjui, nei asistentui, nei pavaduotojui ar net visai komandai.
Mokykloje dirba beveik vienos moterys. Vyras pasitaiko tik vienas kitas lyg prieskonis sriuboje. Berniukai, kartais šeimoje augantys be tėvo, mokykloje taip pat nemato vyriškumo pavyzdžio. Ar ne todėl vyrija moteriškėja? Veriasi auskarus, kūną dabina tatuiruotėmis, rengiasi ryškius drabužius. Galiausiai pradeda žavėtis net tos pačios lyties atstovais.
Tarp gydytojų taip pat dominuoja moterys. Į bibliotekas vyrai ir nosies nekiša. Tarp kultūros darbuotojų dar pasitaiko vienas kitas. Moterys kuria verslą, buria nevyriausybines organizacijas.
Nenuostabu, kad pradėjo veržtis ir į grynai vyriškas gyvenimo sferas – policiją ir kariuomenę. Jos kovoja už savo materialinį ir socialinį saugumą. Jas tenkina uždarbis šiose srityse, nors vyrams atrodo per mažas. Jos žino, kad retas šiandieninis vyras iš savo algos gali ir nori išlaikyti šeimą.
Norvegijoje moterys tarnauja kariuomenėje tam, kad įrodytų lyčių lygybę. Lietuvės nieko neįrodinėja. Tiesiog kabinasi į gyvenimą.
Gal ir gerai, kad svarbiausios gyvenimo sferos jau nebeskirstomos į moteriškas ir vyriškas. Jeigu tikėsime fraze, jog vyras yra šeimos galva, o moteris – kaklas, nukreipiantis galvą viena ar kita kryptimi, pakeliantis, o kartais ir nuleidžiantis žemyn, pasakantis „stop“, gal jos pasakys „stop“ ir visuomenei lemiamu momentu.
Tačiau vis tiek gaila, kad visuomenėje tokios aktyvios Lietuvos moterys šeimoje kartais leidžiasi niekinamos, skriaudžiamos, mušamos ir žeminamos savo vyriškumą taip tesugebančių parodyti vyrų. Atrodo, net nelogiška, kaip galva gali mušti kaklą, ant kurio pati laikosi.
Ar moterims tikrai reikia policininkių ir kariūnių uniformų, kurias vilkint nebelieka vietos svarbiausiam moters ginklui moteriškumui? Juk svarbiausia jų misija gimdyti ir auginti vaikus, dauginti ir gerinti žmoniją. Moteriškumas turėtų laimėti kasdien su niekuo ir prieš nieką nekovodamas. Motinos profesija – pati taikiausia ir kilniausia žemėje. Ar tikrai jos šito nenori?
Ar moterišką silpnumą ir trapumą slepia tik todėl, kad gyvena agresyviame pasaulyje tarp daugybės šiurkščių, savo valdžią ir galią mėgstančių demonstruoti vyrų?
Gyventi pagal savo prigimtį yra didžiausia tau šioje žemėje skirto laiko dovana. Gyvenimas pagal svetimą prigimtį prilygsta kasdieniam savęs prievartavimui.
Bulgarijoje, kur moterys kariuomenėje sudaro 22 procentus, susimąstyta, ar verta leisti joms tarnauti kariuomenėje dėl labai elementarios priežasties – joms reikia žymiai dažniau praustis negu vyrams. Dviem savaitėms palikta tanke moteris niekaip neištvertų nesipraususi. Vyrams tai nesudarytų didelių problemų.
