
Naujausios
Gimusi būti mokytoja
Pas garsią Šiaulių muzikos mokytoją į smuiko pamokas tėvai vaikus atveda jau nuo trejų metų. „Pradėti mokyti muzikos galima ir nuo pusantrų ar vos tik gimus vaikui“, – šypsosi Nijolė Prascevičienė, rodydama miniatiūrinį, kūdikiams lavinti skirtą smuiką. Per 42 savo darbo metus mokytoja parengė daugiau nei 60 konkursų laureatų. Neseniai Karalienės Mortos premija įteikta jos mokinei smuikininkei Gintei Grigaitytei.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Muzika - visagalė
– Kodėl taip svarbu nuo ankstyvos kūdikystės pradėti muzikinį vaiko lavinimą?
– Mokslininkai nustatė, kad žmogaus smegenys kasdienėje veikloje panaudoja tik 5 procentus savo galimybių. Tik muzika išlavina smegenis, žmogus keičiasi, turi daugiau galimybių.
Pas mus visai neseniai atsirado muzikos užsiėmimai besilaukiančioms mamytėms, o kitose šalyse – tai norma. Kūdikiams ir vos pradedantiems vaikščioti pypliams Japonijoje grojamas V. A. Mocartas, kad mažyliai girdėtų klasikos kūrinius. Būtent klasikos, nes triukšminga muzika net kenkia.
Aukštos kultūros šalyse stengiamasi, kad muzika vaiką lydėtų visą laiką nuo pat gimimo, nes ji veikia jauno žmogaus intelektą, jis užauga daug protingesnis.
Europoje populiaru muzikuoti visa šeima: mama groja violončele, tėvelis – fortepijonu, vaikai – pučiamaisiais ir kitais instrumentais. Ten tai – įprasta, o pas mus vyrauja kitas požiūris. Manyčiau, ne tik dėl skurdumo, bet iki galo nesuvokiant, kiek muzika duoda žmogui ir visam jo gyvenimui.
Pas mus įprasta manyti, kad vaikai ilgai turi būti maži. O kai dirbu su jais, matau, kad vaikai tokie protingi, kad įmanoma atkapstyti tai, ko niekas kitas neatkapsto.
– Kokio amžiaus vaikas yra imliausias muzikai?
– Tai priklauso nuo mokytojo, kaip jis sugeba valdyti vaiko mokymo procesą. Vaiko imlumas muzikai yra vis didėjantis. Jeigu mokytojas nesugeba sudominti, vaikas gali sustoti, nustoti tobulėti. Būna pavyzdžių, kai pyplys puikiai groja ir pradedamas laikyti kone žvaigžde, o praėjus porai metų, jo užsidegimas muzikai dingsta. Vadinasi, mokytojas nesuprato, nenumatė perspektyvos, ką vaikas galėtų daryti toliau.
– Kaip uždegti vaiką noru mokytis muzikos?
– Kaip aš galėčiau papasakoti – tai įgimta (juokiasi). Tame yra labai daug psichologijos, reikia gerai jausti kiekvieną vaiką, nes visi mokiniai – skirtingi.
Mokytojas turi būti atsargus ir neužkrauti mokiniui per didelio krūvio, tuo pačiu negalima leisti tinginiauti, nes mokinys nuolat turi siekti geresnių rezultatų.
Kiekvienas sėkmingas išėjimas į sceną, kai visi ploja, ir vaikas jaučiasi gerai pagrojęs, suteikia sėkmės pojūtį. Mokiniams kyla azartas ir jie per vasarą groja mokykloje, juk niekas per prievarta čia vaikų nelaiko.
O gerų mokytojų, kaip ir gerų chirurgų, gimsta tik keli... Esu laiminga, kad visą gyvenimą darbe jaučiuosi taip, tarsi nedirbčiau. Kai mokiniai mato mokytoją su ugnele, su ateities planais, tai ir jiems įdomu mokytis.
Kolegės kartais sako: tau gerai, pas tave ateina talentingi vaikai. Bet negali pas mane patekti vien talentingi vaikai visus 42 metus. Tiesą pasakius, visi vaikai pas mane patenka atsitiktinai ir šeimomis. Jeigu sesutė grojo smuiku, tai ir broliukas ateina. Buvo atvejis, kai mergaitė grojo pas mane, o jos besilaukianti mama prašė muzikos pamokų dar tik gimsiančiam kūdikiui. Taip ir yra – dabar tas vaikas eina į smuiko pamokas. Dar negimę vaikai jau užprogramuojami būti smuikininkais (šypsosi).
– Kurie smuiko virtuozai jus labiausiai žavi?
– Iš lietuvių - smuikininkas Eugenijus Paulauskas, savo energija žavėjo Raimundas Katilius, atidavęs visą save ir sudegęs scenoje. Labiausiai žavi muzikantų sugebėjimas maksimaliai mobilizuotis ir per koncertą klausytojui pilnai atskleisti tai, ką gali.
Žeidžia taupymas vaikų ugdymo sąskaita
– Ar žeidžia lietuvių požiūris, kad muzikas nėra rimta profesija, iš kurios būtų galima oriai gyventi?
– Finansinės sąlygos daro didelę įtaką. Net sovietiniais laikais kultūrai, menui, teatrui, muzikai tekdavo kur kas daugiau dėmesio ir lėšų. Muzikos mokykloje kiekvienam vaikui būdavo skiriama daugiau ir įvairesnių pamokų, veikė įvairūs ansambliai, buvo orkestro, choro pamokos.
Muzikinis išsilavinimas gali padėti ne tik renkantis profesiją, bet ir įdomiai leidžiant laisvalaikį.
Keliaudama po užsienį pastebiu, kad kiekvienas miestelis turi savo orkestrą, nes muzikinis gyventojų išsilavinimas yra skatinamas masiškai. Bet kurios profesijos žmonės groja orkestruose. O tai nėra paprasta – reikia labai gerai valdyti instrumentą, kad galėtum groti simfoniniame orkestre, o ne kokioje nors kapeloje.
Aišku, tai tik siekiamybė, kad visa tauta būtų muzikali ir išsilavinusi. Mums toli iki to, bet kryptis yra gera ir patikrinta.
Kad vaikai ir tauta ateityje būtų išsilavinusi, užklasinei veiklai reikėtų skirti didžiulį dėmesį. O dabar einama tik mažinimo keliu.
– Kaip vertinate politikų kalbas, kad Šiauliams penkių muzikos mokyklų per daug ir visas jas reikėtų sujungti? Esą reikia taupyti pinigus?
– Tai – per klaidą patekusių į valdžią atsitiktinių žmonių elgesys, siekiant parodyti, kad jie kažką dirba. Kokia prasmė sujungti muzikos mokyklas – sutaupysi nebent vieno direktoriaus ar valytojos atlyginimą?
Kiekviena muzikos mokykla turi savo istoriją, skirtingą mokymo metodiką ir programą – suplakime viską į vieną, tai kas tada bus? Šiaulių pirmoji muzikos mokykla tikrai nedirba taip, kaip „Juventos“ progimnazija ar „Dagilėlis“. Žmonės pasirenka – eina ten, kur nori.
Garantuota sėkmė
– Ar skaičiuojate, kiek konkursų laureatų, tapusių žinomais muzikais, parengėte per 42 darbo 1-ojoje muzikos mokykloje metus?
– Vien laureatų esu parengusi daugiau nei 60, o kur dar diplomantai ir tarptautinių konkursų laimėtojai. Esu vadovavusi ir konkursuose laimėjusiems orkestrams, ansmbliams.
Pastaraisiais metais didžiuojuosi viena iš ryškiausių savo mokinių Rolanda Ginkute, ji dabar labai sėkmingai mokosi Vokietijoje pas profesorių Zacharą Broną.
Sparnus skleidžia ir Augustė Emilija Janonytė. Kol kas ji dar mokosi Sauliaus Sondeckio menų mokykloje, bet greitai tęs mokslus greičiausiai Mančesteryje. Ne vienas žymus smuikininkas sakė, kad Augustei yra atviros visos durys ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje. Smagu, kai vaikui tik 15 metų, o jos jau visur laukia. Tereikia apsispręsti, kur norėtų mokytis.
Karalienės Mortos premija Gintei Grigaitytei – vienas iš įvertinimų. Nuo ketverių metų smuiku groti pradėjusi Gintė, sulaukusi 12-os, yra ne kartą įvertinta už profesionalumą. Kaune pasisekimo sulaukė Gintės Grigaitytės rečitalis su simfoniniu orkestru. Darbo įdėta nemažai, nes rečitalio metu atliekama daug kūrinių, koncertas trunka apie pusantros valandos.
– Kurie mokinių koncertai ir pasirodymai jums pačiai suteikia daugiausiai atgaivos?
– Esame laukiami Lietuvos nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje, ten dažnai vyksta koncertai visai šeimai – Vilniuje lankyti šiuos koncertus kartu su vaikais yra tradicija. Jie moka pinigus, groja visa mūsų klasė, tai irgi didelis pasiekimas.
Koncertuoja mano mažųjų smuikininkių ir vyresnių „Fiori musicali“ ansambliai – dvidešimt penkios smuikininkės nuo ketverių iki aštuoniolikos metų. Kai kurios mergaitės, nors baigė mūsų muzikos mokyklą, dar tebelanko repeticijas.
Globoju įvairius renginius, tarp kurių tarptautinė vasaros stovykla kartu su latviais „Skambančios stygos“.
Geriausias įvertinimas man – jausmas, kad esu savo vietoje.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SMUIKAS: Mažytis smuikas garsios Šiaulių muzikos mokytojos Nijolės Prascevičienės rankose skirtas kūdikiams lavinti. Mokytojos žodžiais, muzikos klausosi ir dar negimę vaikai.
JAUSMAS: „ Kai visiškai nepažįstami aukščiausios klasės profesionalai įvertina tavo darbą – tada tikrai būna labai smagu. Ir dirbi toliau, nes žinai, kad eini teisingu keliu“, – sako muzikos mokytoja Nijolė Prascevičienė.