Naujausios
Garbės pilietis mėgaujasi darbu
Nedidelis Kelmės rajono Šaukėnų miestelis pastaruoju metu garsėja ne tik gražia gamta, mėgėjiškų filmų festivaliais, bet ir Šaukėnų duona, kuri giriama visoje Lietuvoje.
Duoną kepa vieno iš vyriausių Lietuvos verslininkų 83 metų Liudo Dajoro ir jo žmonos Jadvygos įmonė. Verslą pradėjęs nuo nulio ir būdamas jau 66 metų, Liudas Dajoras neįsivaizduoja, kaip galima bankrutuoti.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kuklumas
Šiemet Liudui Dajorui suteiktas Kelmės rajono Garbės piliečio vardas. Tai patvirtinantys dokumentai turėjo būti įteikti Vasario 16 – ąją, per Nepriklausomybės atkūrimo metinių minėjimą. Tačiau Garbės pilietis neatvyko į iškilmes. Rajono vadovai apdovanojimus turėjo vežti į Šaukėnus.
„Man ar labai blogai, ar labai gerai, per dešimt minučių pakyla kraujospūdis. Bijojau lipti ant scenos. Nepatinka reklamuotis ir platintis,“ – vėliau paprasta žemaitiška šneka redakcijai aiškino Liudas Dajoras.
Apie šio žmogaus kuklumą ir žmogiškumą kalba patys faktai. Garbės piliečio vardas jam suteiktas ne tik už sėkmingą verslą, kuris neša biudžetui šimtus tūkstančių litų, bet ir už labdaringą veiklą. Po gaisro Tytuvėnų bažnyčioje ir vienuolyne jis vienas pirmųjų paaukojo penkis tūkstančius litų.
Išspausdinus rašinį apie pagalbos reikalingą žmogų jis, nenorėdamas jokios reklamos, paremia. Liudo Dajoro įmonė duonele ir batonais aprūpina Kelmės labdaros valgyklą.
Dajorų kepykloje darbo turi 60 žmonių. Jų atlyginimai priklausomai nuo darbo pobūdžio svyruoja nuo 1500 iki 2800. Pats Liudas Dajoras sako neimąs algos.
Abu su žmona gauna pensijas. Iš jų ir gyvena. Beje, iki šių metų Liudui Dajorui kaip ir visiems dirbantiems ar verslu užsiimantiems pensininkams valstybė iš pensijos atskaičiuodavo po penkis šimtus litų.
Tik prieš trejus metus, po keliolikos metų sėkmingo verslo, Jadvyga ir Liudas Dajorai leido sau nusipirkti visiškai naują automobilį.
Verslą pradėjo supykęs
Keturiasdešimt metų Liudas Dajoras išdirbo ūkio vyriausiuoju buhalteriu. Jo žmona dirbo ekonomiste.
Iširus ūkiams, Dajorai susigrąžino 27 hektarus žemės, nusipirko nedidelį traktorių. Pradėjo ūkininkauti. Nuvežė parduoti gauto derliaus grūdus. Niekas nemokėjo pinigų. Supykęs nusprendė grūdus sumalti ir iš jų kepti duoną.
Prisiminė, kai buvo trylikos – keturiolikos metų berniokas, jo mama kepdavo labai skanią duoną. Bandė atgaminti jos receptus. Tą patį darė ir žmona Jadvyga. Susirado literatūros. Važiavo pasižiūrėti į kitas kepyklas.
Kepyklą įrengė ūkiniame pastate. Teko atsisakyti karvės. Iš pradžių tešlą minkydavo rankomis. Patys buvo ir technologai, ir darbininkai. Iškeptą duoną Liudas veždavo į Telšius.
„Tada turėjau tik seną „Žiguliuką“ su priekaba. Į priekabą susikraudavau paketus su savo gaminiais ir prašydavau kaip išmaldos, kad į parduotuves priimtų,“ – mena verslo pradžią.
Pirkėjai netruko įvertinti natūralaus skonio pagal senovinę receptūrą iškeptą duoną. Parduotuvių savininkai patys pradėjo skambinti ir prašyti Dajorų kepinių.
Ir dabar jų įmonė nedalyvauja jokiuose konkursuose. Savo gaminius veža tik į parduotuves. O pardavėjai vieni nuo kitų sužino apie skanią šaukėniškių duoną.
„Kvailystė dėti visokius puriklius. Jie labai brangūs. Tik išpučia gaminio kainą. O pyragai nuo to – negeresni. Svarbu, kad būtų geri miltai,“ – technologines paslaptis atskleidžia Liudas Dajoras.
Kadangi nededama jokių cheminių priedų, Šaukėnų kepyklos produkcija palyginti pigi.
Kepyklos savininkas sako, jog galėtų dar šiek tiek pamažinti kainą. Tačiau paremtų ne vartotoją, o prekybininkus, nes jie nenumuštų kainų.
Dešimt tūkstančių kepinių per parą
Šiuo metu Šaukėnų duona prekiauja penkiose šalies apskrityse. Kas rytą duonelę ir pyragą į prekybos taškus išveža septyni automobiliai.
Šaltuoju periodu kasdien iškepa po 10 tūkstančių, vasarą – po 11 – 12 tūkstančių vienetų duonos kepaliukų ir batonų. Per mėnesį kepykla sunaudoja po 150 tonų miltų. Miltus vežasi iš Latvijos.
Kepyklos metų apyvarta siekia šešis milijonus litų. Įmonė kasmet gauna pelno. Jį investuoja į gamybą.
Dajorai verslą plėtė po truputį. Iš banko neėmė nė lito paskolos. Tik uždirbtais pinigais didino pastatus, pirko brangią įrangą. Vien elektrinė krosnis, pasak L.Dajoro, kainuoja 160 tūkstančių litų. Dabar jų kepykloje tokių krosnių keturios. Pirko kitokios įrangos. Į įrangą investuota pusantro milijono litų. Nupirkta trylika automobilių.
Nemažos ir einamosios išlaidos. Vien už elektrą kas mėnesį tenka pakloti po 30 – 32 tūkstančius litų.
Darbas 60 žmonių
Liudo Dajoro įmonėje dirba šešiasdešimt žmonių. Verslininkas sako, jog versle viską ir lemia būtent žmonės, jų geranoriškumas. Jam pasisekė rasti tokių darbininkų, kurie dirba kaip sau. Ir darbdavys jų neskriaudžia.
Kiekvieno mėnesio pradžioje moka padorius, leidžiančius oriai gyventi atlyginimus. Kas ketvirtį paskatina premijomis. Pernai savo darbininkams premijoms paskyrė 124 tūkstančius litų.
Dajorai savo darbininkus skatina ir už stažą. Išdirbusiems trejus metus moka 5 procentų priedą prie atlyginimo, penkerius – 10 procentų, dešimt metų išdirbusieji gauna 13 procentų priedą.
„Niekam papeikimo nesu parašęs, – džiaugiasi įmonės savininkas. – Tik vieną kartą teko atleisti nesąžiningą žmogų.“
Prieš Naujuosius metus Liudo Dajoro įmonė „Sodrai“ sumokėjo 90 tūkstančių litų įmokų. Per metus į rajono biudžetą įplaukia apie du šimtai tūkstančių litų pajamų mokesčio.
Niekada nebuvęs skolingas nei darbuotojams, nei valstybei Liudas Dajoras stebisi, kaip turtingos, pastatus ir įrangą turinčios įmonės bankrutuoja. Gal pačių verslininkų apetitai – per dideli? Gal skriaudžia, išnaudoja žmones? Tuomet šie tokiems verslininkams keršija.
VERSLAS: 83 metų šaukėniškis Liudas Dajoras sako, jog sulaukęs tokio amžiaus jau galėtų pailsėti, bet užsiima verslu dėl savo darbuotojų. Ateityje verslą jis ketina perduoti Verbūnuose kepyklą turinčiam sūnui Eugenijui arba anūkams.
Autorės nuotr.
ŽMONĖS: Liudas Dajoras kuklinasi: sėkmingą verslą kuria ne jis, o kepykloje dirbantys žmonės.
DUONA: Šaukėnų kepykloje kiekvieną parą iškepama po 10 tūkstančių trylikos pavadinimų duonos ir pyrago gaminių.
KEPIMAS: Duona ir batonai kepa keturiose krosnyse.
TEŠLA: Į tešlą šaukėniškiai nededa jokių priedų. Tik druska, cukrus, mielės ir vanduo.
Dalios KARPAVIČIENĖS nuotr.
