Filmas „Pietinia kronikas“ startavo Šiauliuose

Luko JUZĖNO nuotr.
Filmo kadras.
Sausio 20 dieną Šiauliuose parodyta išskirtinė filmo „Pietinia kronikas“ premjera, o sausio 24 dieną filmą, sukurtą pagal Rimanto Kmitos romaną, jau galės pamatyti visi Lietuvos kino teatrų žiūrovai.
Prieš premjerą kalbėjomės su šiaulietiška komanda: filmo režisieriumi Ignu MIŠKINIU, jo šaknys – Šiauliuose, bei iš Šiaulių kilusiais kūrėjais: filmo scenarijaus autore Egle VERTELYTE, aktore Vaidile JUOZAITYTE, kostiumų dailininke Agne BISKYTE ir kompozitoriumi Vyčiu PURONU.

Režisierius Ignas MIŠKINIS: „Filmas yra labai lietuviškas“

– Visuotinė premjera dar tik bus sausio 24 dieną, bet filmas jau yra sulaukęs didžiulio susidomėjimo. Kas lėmė sėkmę, kur tas užtaisas?

– Pirmiausia, populiari knyga, ji turbūt didžiausias užtaisas. Kai pagal populiarią knygą kuriamas populiarus filmas, daug kas susidomi, kas išeis. Knygos fanai laukia, ar tikrai bus taip, kaip knygoje, nori patikrinti, ar nenuvils, nes ekranizacijos pagal literatūrą visada būna lyginamos – kas geresnis, kas blogesnis. Bet iš tikrųjų yra dvi skirtingos medijos.

– Geriau būti skaičius knygą, ar ne?

– Nežinau. Tiesą pasakius, filmą rodėme žmonėms, kurie skaitė knygą, rodėme ir tiems, kurie neskaitė. Nebuvo radikalių reakcijų, dar niekas negrasino susidoroti iš skaičiusių. Taip, pastebėjimų, komentarų yra visokių. O kas neskaitė, pažiūri filmą ir sako: „O, reikės knygą paskaityti.“ Irgi gerai.

– Ar, statydamas filmą, pažiūrėjote kitomis akimis į 90-uosius?

– Aš turiu kitą požiūrį į tą laiką – jis man tikrai nekomedijinis. Aš pats iš to laiko. Mano vizija, tikslas buvo, kad nebūtų jokios distancijos ir perspektyvos, kad filmas atrodytų taip, lyg tada nufilmuotas. Ar tai pavyko, žiūrovai įvertins, bet, manau, kad iš dalies pavyko.

Kol kas man didžiausias komplimentas yra iš R. Kmitos ir E. Vertelytės. Jie, pažiūrėję pirmą dar grubų montažą, pasakė, kad filmas vėl grįžo arčiau knygos. Nes su scenarijumi buvo visokių variantų, mes ilgai ieškojome, kaip papasakoti istoriją, jos neperrašius. Knyga yra milžiniška, daug prisiminimų, refleksijų, aišku, kad visko nesudėsi.

Kaip ir knygoje, yra ir pokštų, komedijinių situacijų, kas mus vilioja, veda į priekį. O pamatinės temos yra brendimas, valstybės brendimas, pasikeitimas, tikrų dalykų ieškojimas, jų atradimas, nusivylimas, pamatymas, kad tai, kas atrodė tikra, iš tiesų visiška klastotė, tolimesnis ieškojimas – žodžiu, tapimas kažkokiu žmogumi, tiek personažo, tiek mūsų visų.

– Jau buvo pirmosios peržiūros, pirmieji apdovanojimai, festivalyje Taline filmas pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu. Kokie atsiliepimai, pastebėjimai labiausiai įstrigo?

– Gal didžiausias komplimentas buvo apdovanojimas. Komisija įvertino, suprato istoriją. Filmą rodėme Vokietijoje, Liubeke, Kotbuse, nors jie visų simbolių, kodų, užuominų, mums pažįstamų detalių nežino, bet tai netrukdo: žiūri į kažką kita, priima filmą. Smagu tiek man, tiek autoriams – scenarijaus, R. Kmitai, pačiai komandai komplimentas.

– Pasakojime yra universalumo?

– Kažkiek taip. Bet jei asmeniškai manęs klaustumėte, filmas yra labai lietuviškas. Jis nėra visoms šalims, pirmiausia jis yra mums. Galbūt kaimynams latviams, estams, gal lenkams – postsovietiniam blokui. Bet tai buvo pirminė mano mintis, pasirodo, ne visai taip, yra ir kitų, kas supranta.

Bet pasikartosiu – filmas pirmiausia yra lietuviškas, ir svarbiausia, kad jo premjera – Šiauliuose, nes ši istorija yra Šiaulių.

– Ir tai yra pirmasis meninis filmas apie Šiaulius?

– Taip, arba mano žinios ribotos. Šiauliuose ir apie Šiaulius tikrai nemažai prifilmuota trumpametražių, eksperimentinių filmų, muzikinių klipų, bet tokio dydžio ir kad pagal literatūrą, pagal populiarų romaną, to dar turbūt nebuvo.

Romanas labai stipriai reabilitavo patį Pietinį rajoną. Daug kas iš Pietinio gėdindavosi pasakyti, kad yra iš Pietinio. O romanas staiga atvėrė, kad nereikia nieko gėdintis ar nuslėpti, nesvarbu, kas tu, iš kur tu.

– Priminkite savo sąsajas su Šiauliais.

– Tėtis, močiutė – jų jau nebėra, iškeliavę, bet šiuo metu dar teta gyvena Pietiniame. Daugiau tai vaikystės sąsajos. Kai buvau paauglys, žinote: ką čia pas gimines važiuoti, kiti interesai prasideda. Šiauliai man daugiau vaikystės, babos pyragiukų, kitų prisiminimų miestas.

– Per tą laiką Šiauliai ženkliai pasikeitė, filmuojant iškilo sunkumų rasti autentiškų 90-ųjų vietų?

– Viskas keičiasi. Su tuo pačiu Pietinio bulvaru: kai filmavome testą, jis dar buvo, o kai filmas sulaukė finansavimo, jį iškasė. Dar gabaliuką prie baldų parduotuvės nufilmavome. Tiesą pasakius, filme yra vienas kadras, mūsų pačių filmuotas dar prie vėliavų stulpų. To periodo neturėjo būti filme, bet aš labai norėjau jį panaudoti. Jis labai trumpas, bet yra.

– Už Rimanto vaidmenį filme Džiugas Grinys jau pelnė „European Shooting Stars“ apdovanojimą, jis skirtas kylančioms Europos kino žvaigždėms. Pavyko labai tinkamai parinkti aktorius?

– Man atrodo, kad ne tik su aktoriais pavyko. Aš kaip loteriją laimėjau su komanda, su šia istorija, kad iš viso sutikau ją daryti. Sulaukiau didžiulio palaikymo iš Šiaulių. Šiauliečiai, kurie dalyvavo filmavime, matė, kad mes tikrai nesilinksminome, tai buvo žiauriai sunkus darbas. Ir aktoriams sveikatos problemų buvo, vos ne operacija, traumos, bet visą tą laiką aš prisimenu kaip laimingą. Pervargimai, traumos, įtemptos situacijos yra darbo dalis. Nepatinka, susirask paprastesnį darbą. Esmė, kad visi degė aistra, visi tikėjo ir dėl to buvo šis etapas įveiktas. Man labai smagu, man labai pasisekė.

Šiauliečių buvo ir aktorių, buvo ir už kadro. Aivaras Rusevičius ir vaidino, ir dirbo, lokacijų ieškojo. Pirmiausia regbistams reikėtų dėkoti, aš paminklą jiems skolingas. Dabar didžiuojuosi, kad juos pažįstu, ir visiems giriuosi. Ten – tikras reikalas, tikras pasaulis.

Reiktų niekam neišeiti per titrus iš salės – aišku, nesuskirstyta, šiauliečiai, ne šiauliečiai, bet, manau, visi save suras.

Filmo scenarijaus autorė Eglė VERTELYTĖ: „Nenorėjome suromantinti to laiko“

– Kai perskaitėte R. Kmitos knygą „Pietinia kronikos“, ar iš karto kilo mintis – tai galėtų būti filmas?

– Knyga man labai patiko, priminė vaikystę – tarsi vaikščiotum pažįstamais rajonais ir skaitytum tas pačias knygas, klausytumeis tos pačios muzikos, net kartais atrodė: man irgi taip buvo nutikę!

Pirmas įspūdis buvo kažkas labai artimo, kažkas labai apie mane. Visus tuos jausmus išgyvenus atėjo mintis: kodėl negalėtų tai tapti filmu? Yra ir įdomus pagrindinis personažas, ir juokingos situacijos.

– Knyga stora, romanas – kaip sukurti scenarijų filmui?

– Pirmas įspūdis buvo – o, tikrai galima, tiek visko daug, yra iš ko. Bet tada atėjo momentas, kai reikia pradėti dirbti ir atsiranda labai daug pasirinkimų. Knygoje yra labai daug linijų: prekyba, regbis, meilė – viena, kita, trečia – praeitis, dabartis, literatūra – ties kuo susikoncentruoti?

Pirminė užduotis buvo rasti esminę dramaturginę liniją. Tam, ko gero, daugiausia laiko ir užtruko.

Iš pradžių kampas tarsi buvo rastas: literatūra, meilė, ties tuo buvo bandoma koncentruotis. Man atrodo, buvo penki, o gal net ir šeši scenarijaus variantai, ties kiekvienu vis grįždavome prie to paties: ar tą liniją palikti, ar išmesti? Buvo labai daug bandymų.

– Ar atsirado kažkas naujo, ko nėra knygoje?

– Sukūrėme ir naujų personažų, ir esami personažai atrado naujų spalvų, naujų siužetų. Pavyzdžiui, visai naują spalvą įgijo Monikos klasiokas, kai kurie personažai susijungė į vieną, kai kuriems personažams atsirado naujos santykių linijos, kitiems personažams atsirado kitokios charakteristikos.

Kitas dalykas buvo pačios situacijos. Knygoje galbūt parašyta „dalyvavau skaitovų konkurse ir laimėjau knygų, kurių niekas neskaito, nebuvo paskui kur kišti prizą“. Tiek parašyta, o visą sceną reikia pačiam sugalvoti, kaip jis dalyvavo konkurse, kaip atrodė konkursas, kas buvo klasėje, kai mokytoja pranešė, kad reikės dalyvauti. Visos situacijos knygoje gal yra nužymėtos, bet jas reikia išrašyti scenomis, kurios turėtų pradžią, pabaigą, dramaturginį vystymąsi.

– Ar knygos autorius R. Kmita buvo nuolatinis konsultantas, kaip ir ką daryti?

– Prieš pradėdama darbą susitikau su R. Kmita, man buvo įdomu, kaip jis galvoja, mato. Rašant adaptaciją tikslas yra atspindėti knygą, nes kitaip kam ją rašai – gali kurti savo filmą. Buvo nuostabu, kad Rimantas mums davė didelę laisvę.

Pradėdamas darbą, ir režisierius susitiko su Rimantu – pasakė tą patį, suteikė kūrybinę laisvę. Rašymo procese mes Rimantui parodydavome, jis kartais skaitydavo, kartais ne, visada duodavo žalią šviesą. Jis labiau dalyvavo filmo montažo procese. Kai kur reikėjo suderinti užkadrinį tekstą, pagalvojome, kad jo pagalba praverstų, nes visgi jo knyga, jo stilius. Rimantas ir pačiuose filmavimuose vaidino.

Buvo ir kitokių prašymų, pavyzdžiui, prašėme Rimanto pasidalyti pirmaisiais eilėraščiais.

Aš pati dabar jau nebežinau, kas buvo knygoje, o kas – ne, galų gale susimaišė.

– Ar labai pasikeitė pirminis sumanymas, žiūrint galutinį rezultatą?

– Manau, kad ne. Buvau tas žmogus, kuris atrado knygą, kuris pradėjo projektą, turėjau viziją, kaip tai turėtų atrodyti. Kažkas labai dinamiško, grubaus. Nors Ignas Miškinis turėjo savo viziją, buvo bendras įvaizdis ir jo visą laiką siekėme. Ir pasiekėme. Nors nuo pirmo scenarijaus drafto iki paskutinio buvo didžiulis progresas, kol pasiekėme norimą rezultatą. Visada, prieš pradėdama rašyti, dirbti, turiu bendrą vaizdinį, kaip tai turėtų atrodyti. Man atrodo, Ignas režisuodamas, aš rašydama ir apskritai vaizdinį pasiekėme su kaupu.

– Filmas tampa kažkuo daugiau – reiškiniu, 90-ieji atmintyje liko labai svarbūs?

– Knyga jau yra reiškinys, todėl filmui tapti reiškiniu yra kur kas lengviau, nes yra didžiulis įdirbis, žinoma, nenumenkinant filmo komandos pastangų. Knyga padarė iš Pietinio subkultūrą – atrado identitetą. Filmui gal lengviau tapti reiškiniu, jis yra viso to, ką sukūrė Rimantas, dalis.

Filmas, man atrodo, yra meno kūrinys – turi labai įdomų stilių, be galo gerą operatoriaus darbą, labai gerą aktorių vaidybą, labai įdomi dailė, daug įdomių režisūrinių sprendimų, išskirtinis garso takelis. Manau, kad netgi žmonės, kurie nieko nežino apie tą laikotarpį mūsų šalyje ir jo specifiką, gali pasimėgauti šia istorija, nes tai yra tiesiog geras kinas.

– Ar filmas suprantamas, tarkime tiems, kurie gimę po 2000-ųjų?

– Jiems gal tai yra vintažas, kas tampa madinga – ir 90-ųjų pradžios mada, ir ritmai, muzika. Filmas yra apie jaunimą, kuris ieško identiteto, savo vietos po saule, kuris domisi tais pačiais klausimais, kaip meilė, kas aš esu, ką man šiame gyvenime daryti.

Filmas yra apie jauno žmogaus sprendimą, savęs ieškojimą. Man atrodo, jauniems žiūrovams šis filmas turėtų būti įdomus, nes universaliai nagrinėja universalius klausimus, tik yra perkeltas į laiką, kuris vieniems yra madingas ir vintažinis, o tokiems žmonėms, kaip aš, kartais maloniai nostalgiškas, nes buvome jauni, bet dažnesniu atveju susijęs su nemaloniais prisiminimais. Kurdami filmą daug kalbėjomės: nenorėjome suromantinti to laiko, nes žmonėms, kurie tuo metu augo, jis nebuvo labai lengvas ir nebuvo labai rožinis.

Aktorė Vaidilė JUOZAITYTĖ: „Iš pradžių į Editą žiūrėjau šiek tiek kreivai“

– Pirmiau perskaitėte romaną „Pietinia kronikas“ ar filmo scenarijų? Ir kaip gavote Editos vaidmenį?

– Romaną perskaičiau, nes visi skaitėme – tai nebuvo susiję su kastingu. Kai sužinojau apie kastingą, nusifotografavau, nusiunčiau savo nuotrauką. Pirmiausia pretendavau į Monikos vaidmenį, jo negavau. Po to buvo papildomas kitų vaidmenų kastingas. Ir taip gavau Editos vaidmenį.

– Kokia jūsų sukurta Edita?

– Iš pradžių į Editą žiūrėjau šiek tiek kreivai. Romane ji tokia nevykėlė, man net vardas nepatiko. Nebūtų ji mano draugė – tikrai ne dėl to, kad nesiseka jai, o tipažas pasirodė tolimas. Bet kai perskaičiau scenarijų, supratau: ji tiesiog įsimylėjusi ir vieniša. Ir visi dalykai, kurie galbūt atrodo kvaili, paiki, yra dėl to.

Perskaičius scenarijų viskas susidėliojo ir atrodė pateisinama. Nes prieš tai dar dvejojau dėl vaidmens – čia ta Edita, kaip ją vaidinti? Kodėl ji, pavyzdžiui, sustingsta, kai reikia bėgti? Man reikėjo į tai atsakyti ir ją pažinti. Scenarijus man labai padėjo, buvo parašyta papildomų scenų. Ir man patiko, kad ji juokinga.

Dabar turiu dar kitokį santykį su Edita, nes mes su režisiere E. Vertelyte kuriame apie ją spektaklį (pjesę rašo R. Kmita). Beje, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – aplankysiu namus, malonus jaudulys!

– Ar dabar jau draugautumėte su Edita?

– O taip, 100 procentų! Ir kuo toliau, tuo labiau. Pamilau ir net norėtųsi jos atsiprašyti. Man įdomus jos gyvenimas ir ką ji ten buria… Iš tikro, matau ir daug savęs paauglystėje, ypač kokioje 8 klasėje, – buvau ir įsimylėjusi, ir vieniša, sunku buvo pritapti naujoje mokykloje, tą reikėjo išgyventi. Tiesa, man padėjo draugės – Editai sunkiau, bet ji stipresnė.

– Vaidile, jūs užaugusi Šiauliuose – ar esate iš Pietinio?

– Aš gyvenau Pietiniame, Gytariuose, iki kokių penkerių metų. Labiausiai prisimenu laukus už daugiabučių ir „Vaivorykštės“ turgų. Paskui su tėvais išsikraustėme į nuosavą namą. Mano ir mokykla buvo centre, ir būreliai, o jų lankiau žiauriai daug. Prie P. Višinskio paminklo buvo mano pagrindinė vieta, kur aš, vaikas, leisdavau laiką. Po to – S. Sondeckio menų gimnazija, Kultūros centras, J. Janonio gimnazija, baseinas, šokiai – viskas centre.

Į Pietinį grįždavau retai, be to, žinodavau vietų, kurių bent vakarais reikia privengti. Beje, buvau neseniai su draugais užsukusi į vieną barą prie „Lyros“ – spontaniškai ir trumpam, vasaros dieną, nors pasėdėjome jaukiai, per pusvalandį spėjo įvykti barnis.

– Filmo herojai kalba šiaulietiškai. Ar jums buvo lengva?

– Aš kaip žuvis vandenyje. Man akademijoje buvo pasakyta, kad Šiaulių šneką reikia išmesti. Aš tiesiog pradėjau su šiauliečiais kalbėti šiaulietiškai, o su kitais – ne. Filmas, kuriame aš galėjau kalbėti taip, kaip moku, buvo privilegija. Neturėjau bėdų, nebent dėl pavienių žodžių – juk ten 90-ieji, galvojau, ar tikrai yra taip, kaip aš sakau, jaučiau atsakomybę. Paskui nutariau: ne kirtyje esmė, svarbu skambesys – girdi, kad žmogus šneka šiaulietiškai ir tiek. Nė vienas žiūrovas negalėtų turėti man priekaištų, nes pati esu šiaulietė – tos kalbos aš tikrai nepamiršusi ir kalbu, kaip moku.

– Filmo laikas, 90-ieji, jums girdėtas tik iš pasakojimų?

– Aš nežinau tų laikų, tikrai nepažįstu, nes negyvenau. Nors atrodo, kad tai buvo neseniai, iš tikrųjų – labai seniai. Dabar viskas greitai vyksta, labai keičiasi ir tolsta. Bet yra tėvai, mano brolis, sesė, jie tais laikais gyveno, girdžiu pasakojimus, kuriuos galbūt net romantizuodavau ir norėdavau pagyventi, pavydėdavau, nors suprantu, kad nebuvo lengva. Mūsų laikai ramesni.

Kai filmavome, atrodė, jog visi tuo laiku labai siekė išlikti, visi parengtyje, ką daryti, kaip išgyventi, negalėjo nepritapti. Tokių, kaip Edita, – šimtai, tokie, kaip jos gimtadieniai, mūsų akimis, kiek juokingi, „egzotiški“ – tam metui įprasti: balta mišrainė ant stalo – būtinai, „šlapiankė“ papjaustyta, „Malūnininkai“, žaidimai... nei šiokie, nei tokie. Aišku, filmuotis labai smagu buvo, patikėjau, kad nusikėlėme į praeitį, o dar dekoracijos, prikvėpuotas kambarys ir po kelių dublių pilnas pilvas mišrainės...

Jautėsi, kad reikia įdėti daugiau naivumo: ne tik dėl to, kad personažai jaunesni už mus, bet ir bendravimas kitas, priėjimas vienas prie kito. Esmė ta pati – myliu, noriu, bandau pasiekti, bet priemonės – kitokios.

– Kokie dabar jūsų darbai teatre ir kine?

– Iki tol būta trumpametražių, studentų darbų, bet „Pietinia kronikas“ – man pirmasis ilgo metro filmas, buvau tik baigusi akademiją, dar tikau būti 17-os. Matau save veidrodyje – šiandien reikėtų tinkamo grimo arba atostogų, SPA... Gal aš juokais. Dabar dirbu toliau: nuo to laiko filmavausi keliuose trumpuose metruose, pavasarį baigiau filmuotis pas Kristijoną Vildžiūną naujam jo ilgo metro filmui – man tai būtų antrasis. Šiuo metu nesifilmuoju, periodas įtemptas, jau ruošiuosi naujoms, tarp jų ir Šiauliuose, premjeroms.

Nuo šių metų priklausau Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių trupei – ten beveik visi mano spektakliai.

Kostiumų dailininkė Agnė BISKYTĖ: „Norėjome atkurti autentišką laikotarpio atmosferą“

– Kokios Jūsų sąsajos su Šiauliais ir Pietiniu?

– Aš gimiau Šiauliuose, Pietinio rajone, o užaugau kitoje (šiaurinėje) miesto pusėje, Gubernijos rajone. Baigiau Juliaus Janonio gimnaziją ir teko išgyventi tą patį laikotarpį, kuris aprašomas romane „Pietinia kronikas“, ir jau ekranizuotas kino filme. Mano tėvai ir visi seneliai yra iš šio krašto, tad galima teigti, kad grynas šiaulietės kraujas teka mano gyslomis.

– Kokia buvo 90-ųjų mada – iš ko pažintume to laiko žmogų?

– 90-ųjų mada, ypač Lietuvoje, turėjo ganėtinai skirtingus stilistinius laikotarpius. Šio dešimtmečio pradžia paženklinta Lietuvos nepriklausomybės susigrąžinimu ir išsilaisvinimu iš sovietinės priespaudos. Tuo metu griūna tai, kas atgyveno, o „naują“ reikia kažkaip susikurti. Laikotarpis pasižymi blokada, prekių nebuvimu, nepritekliumi. Akivaizdu, kad žmonės dėvėjo tai, ką turėjo iš anksčiau. Vyravo eklektika, kiek laisvokas siluetas, daugelis rengėsi pačių ar artimųjų numegztais, pasiūtais ar persiūtais drabužiais.

O 90-ųjų antrojoje pusėje jau turime vakarietiškos mados įsiskverbimą į žmonių kasdienybę. Suklesti prekyba turguose, komercinėse parduotuvėse: žmonės rengiasi rūbais, pagamintais užsienyje: Lenkijoje, Turkijoje. Prasideda „second hand“ importas. Kiek vėluojanti, bet vakarietiška mada užplūsta gatves, atsispindi šukuosenose, makiažuose. Jaunimo tarpe prasideda stilistiniai subkultūrų išskirtinumai: forsai, neformalai, pankai, metalistai, reiveriai, reperiai…

– Kaip, iš kur surinkote kostiumus filmavimui?

– Rinkome iš visur, kur tik galėjome aptikti autentiškų to laikotarpio rūbų bei aksesuarų.

Pirmiausia, beveik visi kūrybinės filmo komandos nariai skolino savo ar savo artimųjų rūbus, kurie buvo išsaugoti namų palėpėse ar spintos glūdumose. Skolino draugai, tėvai, tėvų draugai ir net kaimynai.

Ieškojome per vintažinių daiktų internetines pardavimo platformas, turgus, filmų rekvizito sandėlius. Teko kreiptis ir į Šiaulių miesto policijos muziejų, kad paskolintų reikalingų artefaktų. Daug žmonių, kurie filmavosi masinėse scenose, atsinešdavo reikalingų rūbų ar aksesuarų į filmavimo aikštelę.

Šį filmą drąsiai galime pavadinti tvariu. O aš, kaip šio filmo kostiumų dailininkė, esu labai dėkinga, kad tiek daug žmonių su malonumu pagelbėjo ir prisidėjo.

– Kas Jums buvo svarbiausia, kuriant kostiumus filmui, ką norėjote akcentuoti?

– Kiek tik leido galimybės ir aplinkybės, norėjome atkurti autentišką laikotarpio atmosferą su jam būdingomis detalėmis ir stilistika. Fokusavomės į 90-ųjų lūžio momentą, kai dingsta sovietmetis ir kuriasi nauja. Per rūbų stilistiką, detales, aksesuarus bandėme atskleisti kiekvieno personažo charakterį, tariamas šeimos pajamas, gyvensenos ypatumus ir siekius.

Labai svarbu buvo sukurti harmoningą kadro estetiką, tad turėjome išlaikyti kostiumų sąsają su aplinka ir laikytis numatytos filmo spalvų paletės.

– Dėl ko teko konsultuotis?

– Besiruošiant filmavimui, filmo kūrybinė komanda tarpusavyje diskutavo ir dalijosi prisiminimais apie 90-uosius, analizavome videoarchyvinę medžiagą, nuotraukas, net turėjome prieigą prie dienraščio „Šiaulių kraštas“ archyvų. Teko patiems susisteminti, kaip atrodė ir kuo gyveno to laikotarpio Šiauliai, kaip rengėsi žmonės, kokie automobiliai važinėjo ir kita.

Filme nemažai scenų yra regbio žaidimo, tad esame labai dėkingi Šiaulių miesto regbio komandoms už nuoširdų bendradarbiavimą, konsultacijas ir istorinės „Vairo“ komandos regbio aprangos išsaugojimą, pagal kurį ir buvo atkurta apranga kino filmui.

Prireikė konsultacijos ir dėl policininkų aprangos, kuri per trisdešimt metų turėjo savų pokyčių.

– Kaip manote, ar filmo populiarumas gali kartu išpopuliarinti ir vėl į madą grąžinti, naujai pritaikyti 90-ųjų stilių?

– Manau, kad 90-ųjų stilistika jau sugrįžusi ir šiek tiek „nueidinėja“. Kaip teigiama, mada juda spirale, ir jos stilistiniai ciklai kartojasi kas 25–30 metų. Tai vyksta neatsitiktinai, nes per tiek laiko užauga karta, kuri pajėgi kurti tam laikmečiui, o gimęs ir pradėjęs formuotis jų estetikos laikas buvo vaikystėje… Taigi kiekviena karta tarsi atkartoja savo vaikystę-paauglystę, tik jau savaip ir naujai. Jei remsimės šia „formule“, 2025-30 = 1995. O filmo “Pietinia kronikas” menamas laikotarpis yra 1994 metai.

Aš manau, kad kiekviename laikotarpyje reikia būti drąsiems ir nebijoti kurti savus, unikalius stilius, o ne bandyti atgaivinti praėjusias stilistikas. Norėtųsi, kad kiekviena karta galėtų parašyti savas ir nepakartojamas “Pietinia kronikas”.

Filmo kompozitorius Vytis PURONAS: „Smagi laiko mašina“

– Kokia muzika skamba „Pietinia kronikose“?

– „Pietinia kronikų“ garso takelis yra labai eklektiškas. Jam surinkau trečdalį užsienio hitų, trečdalį lietuviškų to laikmečio hitų, trečdalis – mano kūrybos. Iš viso yra penki komponentai: hitai, mano kurta filmo dramaturginė muzika, mano kurti 90-ųjų stiliaus kūriniai ir gyvai grojama muzika.

Skamba visi ankstyvųjų 90-ųjų simboliai. Mes su Ignu griežtai buvome užsibrėžę: visa muzika turi būti sukurta ne vėliau kaip 1994 metais, kaip ir filmo veiksmas.

Aš pats – šiaulietis, buvau toje terpėje, visais įmanomais būdais gėriau popkultūrą iš visų šaltinių, man svarbūs, pavyzdžiui, tokie gabalai kaip „Culture Beat“ „Mr. Vain“, „2 Unlimited“ „Workaholic“, aišku, yra ir „Metallica“, „The Prodigy“ – viskas, kas yra to laiko simboliai.

– O lietuviška muzika?

– Visa filmo estetika yra eklektiška, nes buvo tokie laikai, kai imi viską, kas yra aplinkui. Nesvarbu, ar SEL, ar „Foje“, jie yra viename filme, aišku, yra ir Bix'ai, ir Gin'Gas'ai. „Vidurnaktis“, „Savaitgalis“, „Soniclove“ – daug lietuviškų grupių iš to laikmečio.

– Ar jau buvo pasimiršę minėti hitai, grupės?

– Taip. Bet aš turbūt nepamirštu nieko, ką išgirstu, anksčiau ar vėliau sugrįžta. Man atrodo, daugeliui šiauliečių buvo toks momentas: tarytum bandai primiršti tą laikotarpį, nes po to daug kas įvyksta, bet tai yra tarsi stalčiuje laikomas tavo identiteto gabalėlis. Kai išėjo R. Kmitos knyga „Pietinia kronikas“, ji tarytum legalizavo ir į dienos šviesą ištraukė tai, ką laikėme tame stalčiuke, ir mūsų kalbikę, ir mūsų simbolius, ir muziką.

Kai Ignas paskambino, kai pradėjome dirbti, buvo didžiulis džiaugsmas atidaryti tą stalčiuką, pabandyti sugrįžti į būseną, kokioje buvau tais laikais, ir būtent per to laikmečio mano paties prizmę konstruoti garso takelį. Stengiausi ne tik rinkti, bet ir kurti muziką. Aš specialiai ieškojau to laikmečio sintezatorių, naršiau vokiškus skelbimus, siunčiausi apdulkėjusius, bet būtent sukurtus iki 1994 metų, iš Vokietijos. Liečiausi prie to laikmečio instrumentų ir bandžiau save pastatyti į būseną, lyg to laikmečio studijoje sėdėčiau.

– Savotiška laiko mašina?

– Taip. Girdi ir keliauji į 1992–1993 metus. Smagi laiko mašina.

Bandžiau atsekti, kaip buvo daroma tais laikais. Tam tikri dalykai išnykę, dabar visur pirmauja kompiuteriai, bet ir tada studijos, tik mes nežinojome, Vokietijoje, Olandijoje, kur buvo daugiausia Europe dance visas srautas, buvo labai modernios, net ir iš šių laikų perspektyvos. Buvo daug visokių skaitmeninių prietaisų, galų gale, buvo kompiuteriai. Jau buvo švaros, kokybės laikmetis – labai specifinis.

Dažnai yra idealizuojamas kaip nostalgijos elementas 80-ieji ir kartais praleidžiamas 90-ųjų laikotarpis. Bet iš tikrųjų jis labai išskirtinis, ne ką mažiau aplipęs popkultūros nostalgijos simboliais.

– Koks filmo visumos įspūdis – kaip vertinate galutinį rezultatą?

– Aš su tuo filmu gyvenau trejus metus. Prie to projekto jau dirbau, kai dar net nebuvo nė vienas kadras nufilmuotas.

Visada sunku atsitraukti, kai dirbi, ir pagaliau pradėti žiūrėti kaip į filmą, o ne kaip į įvairių idėjų junginį, kur vis dar ieškai, ką galėtum pakeisti, kitaip daryti. Turbūt pirmas atsitraukimas įvyko Taline. Jau viskas, filmas paleistas žmonėms ir nebegalime nieko pakeisti.

Aš visiškai tikiu filmu, mane teleportuoja į tą laikmetį, aš matau kai kur save, kai kur savo aplinką, žmones, kurie buvo aplink mane, daug ką atpažįstu. Nors pats techniškai nebuvau iš Pietinio, aš iš centro, bet visa tai mačiau ir lankydamas kiokušin karatė treniruotes, ir mokykloje, ir diskėse. Mane įtikina ir kalbikė, ir lokacijos, kostiumai, išvaizda, aktualijos, personažai, galų gale. Visais laikmečiais visi turime tokių draugelių kaip Mindė. Viskas sava, pažįstama.

– Ir, ko gero, sava ne tik šiauliečiams, bet visai kartai?

– Ignas vilnietis, nors aš dabar jau visiems sakau, kad jis jau irgi šiauliečiu tapo. Mes su juo labai daug šnekėdavomės – iš tikrųjų dalykai, kurie vyko vilniečių pasaulyje, ir kurie vyko šiauliečių pasaulyje, universalūs. Ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu taip buvo visur.

Tie patys siekiai, tie patys nepritekliai, tie patys laimingi ir nelaimingi jausmai, daugiausia nelaimingi – neturi ko nori, neturi originalo, tai labai svarbu, nes buvo originals ir fufliaks.

Mano maksimalus pasiekiamas originals buvo fufliaks. Apie tai, kad kada nors turėčiau originalą, negalėjau nė svajoti. Nueiti į turgų nusipirkti fufliaką buvo aukščiausias originalas.

Kartu su filmu išeina „Pietinia kronikų“ garso takelio kasetė – tikra fizinė kasetė, A pusėje – originals, B – fufliaks. Bus muzika, kurta filmui, ir muzika, kurta R. Kmitos knygai „Pietinia kronikos“. Aš taip ir vadinu: muzika Igno Miškinio filmui ir Rimanto Kmitos knygai.

– Tai kur – fufliakas, o kur – originalas?

– Palikau klausytojui rinktis pagal save. Vienam galbūt bus originalas B pusė, o kitam bus fufliakas – galės apsukti. Vieną perki, gauni du.