Naujausios
Europos Sąjungoj šlovingoj
Vakar Lietuva minėjo šalies įstojimo į ES 9-ąsias metines. Valdantieji politikai su tuo sveikino gyventojus ir linkėjo džiaugtis bei naudotis suteikiamomis galimybėmis.
 |
| Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Rudys ELTA nuotr. |
– Žiūrint archyvinius kadrus matyti, kad 1990-ųjų Kovo 11-ąją, balsuojant dėl Nepriklausomybės Atkūrimo Akto paskelbimo, Seime jautėsi euforija. Ar tą patį jausmą patyrėte ir Lietuvai stojant į ES? – „Respublika“ klausė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Audriaus RUDŽIO.
– Jokios euforijos, jokio entuziazmo 2004-aisiais nerodžiau, nes visų pirma to ir nejutau. Juo labiau kad referendume nedalyvavau, siekdamas neigiamo rezultato, nes mačiau, kad įstojimas į ES jei ir sprendžia kai kurias šalies ekonomines problemas, tai iš esmės yra Nepriklausomybės atsisakymas. Jei mes, 14 metų turėdami Nepriklausomybę, vėl jos atsisakome – tai kuo čia džiaugtis? Aš iš karto prognozavau, kad nesusitvarkysime, nesusidorosime, valstybė bus naikinama iš pagrindų, ko, pavyzdžiui, neleidžia didelė dalis valstybių, valstybingumą turinčios seniai.
Aiškiausias pavyzdys yra Danija, kurios monarchijai, dinastijai yra daugiau kaip 1000 metų. Neatsižvelgiant į jos istorinius augimus, kai ji užėmė didelę dalį Skandinavijos, Vokietijos, o paskui mažėjimus, danų valstybės, danų valstybingumo supratimas, danų visuomenės elito valstybingumo supratimas yra toks tvirtas, kad Danijai nebaisi ES, danai kaip tauta visada išliks. Jei ES, kaip ir bet kuri imperija, baigusi plėstis ims nykti, Danija kaip valstybė liks. O jei Lietuvoje tai vyks po 100 metų, tai nei valstybės, nei lietuvių tautos neliks. Todėl aš visada sakiau: gal kai kurias ekonomines problemas būdami ES išspręsime, tačiau neišvengsime egzistencinių problemų, kurios dabar iškilo.
– Susidaro įspūdis, kad nuo pat narystės pradžios vadinamasis Lietuvos politinis elitas siekė kuo didesnės integracijos, atsisakant esminių valstybingumo bruožų.
– Taip ir buvo. Tačiau tai yra natūralu. Jei jau toks politinis kelias buvo pasirinktas, tai žmonės, kurie politinius sprendimus priiminėjo, to ir siekė. Tačiau atkreipkite dėmesį: mes tada stojome į valstybių sąjungą. O dabar mes esame kelyje į bendrą sąjunginę valstybę. Šitas dalykas yra dar baisesnis nei narystė sąjungoje. Transformavimasis į provinciją valstybėje mums yra žalingas ir vėl mus sugrąžina į laikus, kai buvome vadinamojoje Abiejų Tautų Respublikoje arba Tarybų Sąjungoje.
– Kitaip tariant, kažkokios politinės ES jėgos siekia panaikinti nacionalines valstybes ir įkurti federaciją?
– Be abejo. Tačiau yra esminis skirtumas. Tokioms tautoms kaip vokiečiai, prancūzai, danai, lenkai, tas ėjimas į vieną valstybę nėra baisus. Imperijos kaip visada subyrėdavo, taip subyrės ir šįkart. Tačiau per tą laiką minėtos tautos tautomis išliks ir atkurs savas valstybes. O lietuviai jau nebe.
– Valdžios atstovai, sveikindami žmones su narystės ES sukaktimi, akcentuoja tik pliusus. Ar minusų jie nė neįžvelgia?
– Kiekvieną reiškinį vertinant reikalingi tam tikri kriterijai: pagal ką lygini ir pagal ką vertini. Aš esu įsitikinęs tuo, kad jei mes į pirmą vietą iškeliame grynai ekonominius interesus, tada gal pliusų yra daug. Pavyzdžiui, kad mūsų BVP neaugtų taip sparčiai, jei nebūtume ES nariai. Nors, tiesą sakant, tuo aš nebūtinai turiu tikėti. Jei šituos kriterijus iškeliame, tai tie, kurie tiki nauda, tegul ir džiaugiasi. Gal atvėrę savo rinką kitiems ir atsivėrus kitoms rinkoms mums gyvenimo lygis šiek tiek padidėjo. Tačiau kokia kaina? Aš asmeniškai manau, kad pagrindinis kriterijus tautos ir valstybės gyvenime neturi būti ekonominis. Nors visa ideologija, propaganda varo apie tai ir tai yra įvardijamas kaip vienintelis kriterijus. O man svarbiausia, kad lietuvių kultūra, lietuvių tauta, lietuvių, baltų civilizacija ir po XXI amžiaus išliktų. Jei vertinsime pagal šitą kriterijų, tai situacija dabar yra tragiška.
– Buvęs vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius su apgailestavimu pareiškė, kad, remiantis apklausų duomenimis, vis dar daugiau lietuvių laiko save lietuviais, o ne europiečiais, tačiau tikisi, kad situacija pasikeis. Kitaip tariant, norima, kad lietuviai nutautėtų?
– Neabejotinai. Aš P. Auštrevičių laikau vienu iš didžiausių lietuvių nacionalinių interesų išdavikų. Iš esmės tai, ką jis pareiškė, tą tik patvirtina. Siekiama, kad lietuvių neliktų.
– Kodėl lietuviai visada nori būti kokioje nors sąjungoje? Ar lemia mentalitetas, ar žmonės patikėjo politikų pažadais, kad, įstojus į ES, viskas atpigs, sumažės nedarbas ir emigracija, bus stiprinamas suverenitetas?
– Aš manau, kad tarybinis periodas sunaikino tą lietuvių tautos dalį, kuri gali svarstyti ir priimti sprendimus valstybiškai. O didžioji dalis lietuvių yra antroji karta nuo žagrės, nuo valstiečių mentaliteto. Kai buvo iš esmės sunaikinta tarpukario Lietuvoje lietuviškose mokyklose išaugusio jaunimo, suprantančio valstybingumo, tautiškumo reikšmę, karta, tai didžioji likusiųjų dalis buvo pragmatikai: kad jam būtų geriau, kad šeimai būtų geriau. Atsakomybės už valstybę nebuvimas, nenoras imtis ryžtingų sprendimų ir lėmė tai, kad pasirenkame lengvesnį kelią – kad mums nurodinėtų iš Maskvos ar Briuselio. Galvojome: kai iš Maskvos nurodinėjo, gyvenome gerai, dabar, kai nurodinės iš Briuselio, galbūt gyvensime vidutiniškai.
Štai ir mūsų dabartinių valstiečių reikalavimai yra neleisti pardavinėti žemės užsieniečiams ne visais laikais, o tik kol išmokos jiems nepasieks vidutinių Europoje. Vadinasi, mūsų orientyras yra vidurkis. Tačiau kai mūsų išmokos kyla, tai kyla ir vidutinės Europoje. Norint pasiekti vidurkį, kažkas turėtų kristi žemiau vidurkio. Vadinasi, mums ir vėl rūpi tik savas kailis, ir tik ekonomine prasme. O sistemiškai reikalas nesprendžiamas. Ne tik sprendžiant svarbiausius reikalus, bet ir menkesnius vis išlenda tokia mąstysena, todėl mes ir esame tokioje padėtyje, kokioje esame: valstybę dar lyg ir turime, bet tautos jau beveik nebe.
– Dabar daug populiariau kalbėti, kad narystė ES yra tiesiog neįkainojamas gėris. Ar jūs, kalbėdamas priešingai, nebijote būti išvadintas kenkėju?
– Man nusispjauti. Tegul šaukia, ką nori, nes aš sąmoningai išėjau iš Socialdemokratų partijos dėl šitų dalykų, dėl šitokio supratimo ar, tiksliau, nesupratimo, dėl nenoro suvokti, kas yra naudinga tautai ir valstybei. Ir sąmoningai atėjau į nelabai stiprią, visuomenės informavimo priemonių blokuojamą Tautininkų sąjungą. Kodėl? Todėl, kad matau: šiuo metu tai gal ignoruojama, blokuojama, iš to tyčiojamasi, tačiau arba bus kažkokia jėga, kažkoks postūmis, kažkokia išeitis iš dabartinės situacijos, arba nebus. O jei nebus, tai po 50 metų Lietuvoje mažai kas kalbės lietuviškai.
Sveikinimai
Vakar Lietuvos piliečius su devintosiomis Lietuvos narystės ES metinėmis pasveikino užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Abu jie akcentavo tik narystės ES pliusus. Anot L. Linkevičiaus, „per šį laikotarpį pasiekėme išties daug – integraciją į europinę žmonių bendravimo, idėjų ir galimybių erdvę“. Ministras palinkėjo vertinti ir džiaugtis Lietuvos narystės ES teikiamomis galimybėmis bei visuomet prisiminti ir prisiimti savo įsipareigojimus.
Prezidentė taip pat linki ne tik pasinaudoti visomis ES atvertomis galimybėmis, bet ir patiems prisidėti prie Europos ateities kūrimo.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
