Naujausios
Į Šiaulius atvedė viltys ir svajonės
Inga Norvaišaitė-Snaith su vyru škotu Michael ir trimis vaikais po 15 emigracijos metų į Šiaulius grįžo praėjusių metų liepą. Pardavę namą netoli Edinburgo, rinkosi, kur apsistoti – Vilniuje ar Šiauliuose. Pasirinko jos gimtąjį miestą.
Pagrindinis dalykas, kuris šeimą traukė į Lietuvą, buvo švietimo sistema ir saugumas. Jie jautėsi dėkingi už supratingumą Savivaldybei, mokykloms, darželiams – pavyko vaikams gauti vietas ten, kur norėjo. Rugsėjį pirmagimė pradėjo lankyti pirmą klasę.
Prieš atvykdami į Lietuvą škotas ir lietuvė svarstė apie du verslo variantus: vyras galėjo atidaryti sporto klubą (jis yra sportininkas), o Inga – gaminti maistą. Viską įvertinę nusprendė pradėti nuo vienos srities – o jeigu nepasiseks?
Šeima nutarė atidaryti škotiško maisto furgoną. Tokių patiekalų pagrindas – bulvės. Spalvingą furgoną pavadino „The Tattie Shack“ ir pastatė jį Prisikėlimo aikštės pakraštyje. Klientams pasiūlė škotiškų keptų bulvių, karštų panini (sumuštinių), škotiškų gėrimų ir, žinoma, nacionalinį škotų patiekalą hagį. Bene populiariausia buvo įdaryta bulvė. Sutuoktiniai susirado ūkininkų, iš kurių imdavo dideles, tinkamas šiems patiekalams, bulves.
Maisto furgonas traukė ne tik patiekalais, bet ir išskirtine išvaizda – dailininko išpieštais Škotijos simboliniais vaizdais.
Iš pradžių šeima džiaugėsi, kad jiems puikiai sekasi. Klientų netrūko, aplankė ir su jais fotografavosi net Šiaulių meras Artūras Visockas.
Šeimos planuose jau sukosi maža parduotuvė arba kavinukė. Deja, visos svajonės žlugo, prasidėjus kalėdiniam laikotarpiui.
Niūri realybė privertė sugrįžti į Škotiją
„Į Šiaulius grįžome su didelėmis svajonėmis – sau ir savo vaikams. Tikėjomės čia kurti gyvenimą, verslą, būti arčiau šeimos ir gimtojo miesto. Deja, realybė pasirodė visai kitokia. Pirmieji mėnesiai buvo kupini vilties. Atidarėme savo maisto furgonėlį, dirbome nuoširdžiai ir stengėmės sukurti vietą, kurioje žmonės galėtų ne tik pavalgyti, bet ir pabendrauti. Iš mūsų furgonėlio sklido juokas, šypsenos ir geri pokalbiai. Tačiau kartu vis dažniau susidurdavome su niūriais veidais, nepasitenkinimu ir abejingumu“, – pasakojo Inga, jau sugrįžusi į Škotiją.
Vienas pirmųjų nemalonių įvykių buvo situacija Prisikėlimo aikštėje, kai buvo apkaltinti dėl neva paliktų dėmių.
Susitikime dalyvavę Šiaulių miesto savivaldybės atstovai patvirtino, kad nešvarumai atsirado dėl netinkamų valymo priemonių, naudotų kitų darbuotojų, ir kad tai buvo užfiksuota vaizdo stebėjimo kameromis.
Nepaisant to, šeima nesulaukė nei atsiprašymo, nei elementaraus pripažinimo, kad buvo apkaltinti nepagrįstai.
Didžiausias nusivylimas Ingai ir jos vyrui atėjo artėjant kalėdiniams renginiams. Gražus spalvingas furgonas aikštės pakraštyje, pasirodo, neįsipaišė į Savivaldybės planus.
„Kreipėmės dėl galimybės prekiauti Prisikėlimo aikštėje. Mums buvo paaiškinta, kad bus keturi prekybos nameliai ir tik viename iš jų bus prekiaujama maistu. Tačiau atvykę į eglutės įžiebimo šventę pamatėme, kad maistu ir karštais gėrimais prekiavo visi keturi nameliai. Dar labiau nustebino tai, kad dauguma prekiautojų buvo ne vietiniai verslininkai“, – prisimena Inga.
Tada pirmą kartą šeima rimtai susimąstė, ar Šiauliuose jauniems vietos verslininkams iš tiesų suteikiamos vienodos galimybės. Labai dažnai viešai kalbama apie emigraciją, apie užsidarančius verslus ir išvykstantį jaunimą, tačiau emigrantams kilo klausimas, ar tikrai palaikomi tie, kurie bando čia kurtis.
„Kai gavome atsakymą, kad prekiauti negalėsime ir turime pasitraukti iš aikštės, atsidūrėme labai sunkioje situacijoje. Tai buvo pagrindinis mūsų šeimos pragyvenimo šaltinis. Ieškodami alternatyvų pradėjome domėtis galimybėmis dirbti prie prekybos centrų. Susidūrėme su didelėmis kainomis ir kartu nuolat girdėjome aplinkinių užuominas, kad kai kurie dalykai Lietuvoje vis dar sprendžiami ne oficialiais būdais“, – liūdna patirtimi dalijosi emigrantė.
Ji pasakojo, kad tuo metu jai buvo tiesiai pasakyta – jei norime gauti vietą, vien oficialių susitarimų gali nepakakti. Tai sukėlė šoką. Ingos vyrui, daug metų gyvenusiam Škotijoje, buvo sunku patikėti, kad 2026 metais Lietuvoje vis dar tenka susidurti su kalbomis apie kyšius ir neoficialius susitarimus. Ji mano, kad apie tokius dalykus reikia kalbėti viešai, nes kol apsimetinėsime, kad problemos nėra, ji niekur nedings.
Žiema šeimos situaciją dar labiau apsunkino. Prekyba smuko, atėjo šalčiai, augo išlaidos. Inga pradėjo ieškoti darbo bent žiemos laikotarpiui, tačiau ne viename pokalbyje pajuto, kad daugiavaikės mamos statusas tampa kliūtimi. Buvo pasakyta, kad vaikai dažnai serga ir tai gali būti problema darbdaviui.
Anot jaunos moters, tokie atsakymai verčia susimąstyti, kaip valstybė tikisi didesnio gimstamumo ir jaunų šeimų sugrįžimo, jei šeima darbo rinkoje vis dar laikoma ne privalumu, o našta.
Galiausiai šeimos finansinė situacija tapo kritinė. Buvo investavę apie 40 tūkstančių eurų, tačiau nematė jokios pagalbos ar perspektyvos. Todėl 2026 metų sausį šeimos galva vienas išvyko į Škotiją ieškoti darbo.
„Nuo sausio iki mūsų išvykimo iš Lietuvos gyvenau nuolatinėje įtampoje. Mane stebino kainos, kurios, mano nuomone, visiškai neatitinka daugelio žmonių pajamų. Kasdien galvojau apie tai, kaip gyvena šeimos, gaunančios vidutinį atlyginimą. Galbūt todėl tiek daug žmonių atrodo pavargę, nusivylę ir praradę viltį“, – svarstė Inga.
Tačiau ji pabrėžė, kad vis dėlto būtų neteisinga kalbėti tik apie blogus dalykus. Didžiausia šviesa jų šeimai buvo Šiaulių švietimo bendruomenė.
„Esame nuoširdžiai dėkingi „Santarvės“ gimnazijai ir darželiui „Gluosnis“. Ten dirbantys žmonės mūsų vaikus priėmė šiltai, profesionaliai ir su meile. Vaikams tai buvo nuostabūs metai, kuriuos jie prisimins ilgai“, – dėkojo jauna mama.
Ar gailisi, kad buvo grįžę? Ne. Sako, jei nebūtų pabandę, visada būtų svarstę „o kas būtų, jeigu būtų“. Tačiau šiandien iš Šiaulių pietinio rajono kilusi emigrantė nuoširdžiai sako, kad namais laiko ne vietą, kurioje gimė, o vietą, kurioje jaučiasi gerbiama, išgirsta ir priimta. Jos šeimai tokia vieta buvo ir išlieka Škotija.
Todėl ir sugrįžo. Ne todėl, kad nenorėjo gyventi Lietuvoje.
„Sugrįžome todėl, kad po metų kovos supratome, jog čia nepavyko rasti to, ko labiausiai ieškojome – sąžiningų galimybių, stabilumo ir žmogiškos pagarbos“, – atvirauja Inga.
„Pareiškėja“ po švenčių į Savivaldybę nuolankiai nebesikreipė
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos skyriaus vedėja Aistė Petkuvienė patvirtino, kad Prisikėlimo aikštėje šalia pastato Tilžės g. 157 yra numatytos vietos, skirtos prekiauti ar teikti paslaugas iš prekybai pritaikytų automobilių, jų priekabų, kitų mobiliųjų priemonių, iš kurių prekiaujama kava ir kitais nealkoholiniais gėrimais, fasuotais maisto produktais, viešojo maitinimo patiekalais, todėl, Ingai Norvaišaitei-Snaith pateikus prašymą, leidimas buvo išduotas.
Tačiau kalėdiniu laikotarpiu, lapkričio 15-ąją – sausio 15 dienomis, buvo išduoti leidimai organizuoti panašią prekybą Šiaulių kultūros centrui, o emigrantų furgonas, nors ir netrukdė, iš aikštės buvo išprašytas.
„Leidimas mobiliai prekybai iš transporto priemonės nebuvo išduotas, nes pirmenybė teikiama renginio organizatoriaus numatytoms prekybos ir paslaugų teikimo vietoms“, – aiškino skyriaus vedėja.
Šventiniu laikotarpiu aikštėje pastatytuose keturiuose nameliuose maisto produktais prekiavo UAB „International Restaurant“ iš Kelmės, UAB „Dynamic development laboratories lt co.,ltd“ ir UAB „Bargera“ iš Šiaulių bei fizinis asmuo. Viename iš namelių be maisto patiekalų buvo prekiaujama ir alkoholiniais gėrimais. Taip iš aikštės buvo išvaryti vietiniai verslininkai, nors jiems nereikėjo namelio prekybai, o ir šiauliečiai jau buvo juos „atradę“.
„Su pareiškėja (Inga Norvaišaite-Snaith – aut. past.) Ekonomikos skyriaus specialistai ne kartą bendravo telefonu, taip pat raštu buvo atsakyta į kilusius klausimus, informuota apie numatytas tvarkas. Buvo pasiūlytos kitos vietos, tačiau prašymo išduoti leidimą nesulaukta. Deja, sausio mėnesį, pasibaigus šventinių renginių ciklui, taip pat nebuvo kreiptasi dėl leidimo išdavimo. Mūsų žiniomis, verslininkai nuo lapkričio vidurio dirbo prie PC „Bruklinas“, – aiškino A. Petkuvienė.
Ir iš tiesų, kodėl porą pačių prekybai našiausių mėnesių verslininkai negalėjo palaikyti furgono garaže, o pasibaigus šventėms nuleidę galvas ir vėl prašyti leisti paprekiauti aikštėje. Pavyzdžiui, iki Velykų, o paskui ir vėl užleisti vietą kitiems. Ėmė ir atsistojo prie prekybos centro.
Vedėja taip pat dėstė, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta pasinaudoti Šiaulių miesto savivaldybės teikiama parama verslui vystyti, tai yra įrangos ir įrankių įsigijimo išlaidų daliniu padengimu, rinkodaros priemonių įsigijimo išlaidų daliniu padengimu, tačiau šia galimybe pareiškėja nesinaudojo.
Savivaldybei tiesiog „pareiškėja“ buvusi smulki verslininkė net nespėjo pasinaudoti vedėjos siūlomais paramos verslui konkursais, nes jos verslas iki jų tiesiog neišgyveno.
Šiaulių miesto savivaldybės valdžia, viešai deklaruojanti meilę emigrantams ir besigirianti, kiek daug jų sugrįžta, nė sykį nepaminėjo, kiek jų apsisukę išvažiuoja ir vėl atsimušę į abejingą valdininkų ir miesto valdžios sieną.
