Naujausios
Žolynų tradicija iš močiutės paveldėta
Muziejus įgyvendina projektą „Joniškio krašto tautinė medicina“, pagal jį rengiamasi išleisti knygą, į kurią bus sudėti dar ankstesniais metais užrašyti senieji gydymo būdai ir šią vasarą ekspedicijose užrašyti tautinės medicinos receptai, užfiksuoti susitikimai su žolininkėmis, kraštiečių pasakojimai. Knygos leidybą remia Lietuvos kultūros taryba ir Joniškio rajono savivaldybė.
„Man ši tema artima, o visada norisi daryti tai, kas artima, kas jaudina, aš su gamta jaučiu sakralinį ryšį, – sako muziejininkė Lina Vaitekūnienė. – Pati renku žolynus – ta tradicija atėjo iš močiutės joniškietės Stanislavos Keršienės (1933–2024), ji rinkdavo žolynus, augindavo, pasakodavo apie juos. Penkių metų būdama jau rinkdavau pievose kmynus, močiutei nešdavau ir džiaugdavausi, kad radau.“
Tas pievas rasdavo šalia močiutės namų, kurie stovėjo miesto pakraštyje.
„Iš močiutės mokiausi ne tik vaistažoles rinkti, džiovinti, ir kaip vaikus jomis gydyti. Visi mano vaikai kūdikystėje buvo ramunėlių, medetkų arbatose maudyti. Kad kūdikiams oda nešustų, močiutė patardavo beržų lapelių voneles daryti ir tikrai padėdavo. Ir krupį (rupūžiukę) nuo anginos visada močiutė buvo užpylusi“, – šypsosi prisiminusi.
Ką sudės į knygą
Knygos idėja gimė Joniškio istorijos ir kultūros muziejui bendraujant su Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejumi. Bendradarbiavimas jau buvo užsimezgęs įgyvendinant projektus apie Žagarės vaistininkystę ir apie iš Žagarės kilusį farmacininką, farmacijos istoriką ir Farmacijos muziejaus įkūrėją Alfonsą Kaikarį (1922–1997).
Knygoje bus patalpinti muziejaus archyvuose saugomi dar 1971 m. Skaistgirio vidurinės mokyklos mokinių surinkti ir užrašyti išskirtiniai gydymo būdai, naudoti XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje.
„Tik nepavyko dar išsiaiškinti, koks mokytojas paskatino mokinius užrašinėti senuosius receptus. Atsiliepkite, paskambinkite į muziejų ( tel.nr. 064653180), jeigu jums 1971 metais teko kalbinti Skaistgirio apylinkių žmones ir užrašyti jų receptus“, – prašo muziejininkė.
Skaistgiriečių receptai unikalūs, juos rinko 7–11 klasių mokiniai, kai kurie receptų pateikėjai buvo gimę XIX a. pabaigoje (pavyzdžiui, vienas iš jų gimęs 1889 metais), kai kurie XX amžiaus pirmoje pusėje. Dalis vertingos medžiagos surinkta muziejininkų per šios vasaros ir ankstesnių metų ekspedicijas.
„Mes įpratę manyti, kad liaudies medicina – tai vaistažolės, bet tautinės medicinos priemonių yra daug daugiau, – pabrėžia Lina Vaitekūnienė. – Knyga apims augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės medžiagas, vandenį, smilkymus, užkalbėjimus ir šventąsias vietas.“
„Kai kurios vaistažolės jau mūsų mažai vartojamos. Pavyzdžiui, puplaiškis, o apie jį daugybė receptų yra surinkta, – sako muziejininkė. – Senuosiuose receptuose yra tokios gyvūninės kilmės medžiagos, kurios mums dabar kraupokai skamba. Bet jos vartotos iš kartos į kartą ir atspindi tam tikrą pasaulėžiūrą. Yra užrašyti pasakojimai, kad gydymo tikslais buvo naudojami ir gyvatės užpilai, ir krupio, ir net šuns baltas šūdas, voratinkliai.“
„Kai 2016 metais Kriukuose kalbinome Emiliją Burkauskaitę-Kaziliūnienę (gimusią 1918 metais), o jai tada buvo 98 metai, ji pasakojo, kad jos mama vyniodavo vorantikliais žaizdą įsipjovus. Keistas mums atrodė toks gydymo būdas, – pasidalija įspūdžiu muziejininkė. – Bet pasirodo voratinkliai turi medžiagų, stabdančių kraujavimą. Emilija Kaziliūnienė pasakojo, kaip buvo naudojami smilkalai. Ji vaikystėje buvo labai išsigandusi šuns ir mama ją smilkė, kad išgąstis praeitų.“
„Tam tikrų augalų smilkalai ramina – tai ne vien maginė priemonė, – teigia Lina Vaitekūnienė. – Žmonės smilkė tuos augalus, kurie buvo laikomi šventais. Tarp jų – Žolinės puokšteles, iš jų net arbatas virė. Apsaugai naudojo ir kadagį, barkūną (jis ir nuo perkūno buvo laikomas apsauga), tiko ir vaistams, ir smilkyti. Iš mineralinės kilmės medžiagų naudoti pelenai, druska.“
Tikėta, kad gydo ir vanduo. Tikėta kai kurių šaltinių ir upių galia teikti sveikatą. Viena iš tokių – Švėtės upė. Dar yra tikinčių, kad jos vanduo gydo žaizdas, kad tai šventa upė, apie tai liudija ir jos pavadinimas.
„Gydymas buvo kompleksinis – viskas buvo svarbu: ir laikas, kada rinkti vaistažoles, ir bendras nusiteikimas, žoleles turi rinkti geromis mintimis, ir užkalbėjimai kartu buvo taikomi“, – pabrėžia Lina Vaitekūnienė.
Ji apgailestauja, kad neteko atrasti žmonių, kurie dabar praktikuotų užkalbėjimus.
„Viena moteris tik pasakojo, kad jos močiutė latvė mokėjo užkalbėti, – dalijasi muziejininkė. – Bet užkalbėjimo tradicija yra tokia, kad, jeigu atskleisi užkalbėjimą kitam, tai tavo užkalbėjimai nebeveiks, prarasi tą galią. Todėl užkalbėtojas paslaptis perduodavo tik vienam iš šeimos narių – vyriausiajam ar jauniausiam šeimos nariui. Tačiau mes nesistengiame sužinoti pačios užkalbėjimo formulės, svarbu liudijimai, kad dar vis naudojamas šis archajiškas gydymo būdas“.
Tarp kraštiečių suminėtų receptų yra ir trejos devynerios – ir kaip vaistažolių mišinys, eleksyras ir kaip užkalbėjimo priemonė apsaugai.
Knygos herojai
Muziejininkė džiaugiasi, kad sutiko žmones, kurie saugo atmintį apie šeimoje ar giminėje buvusius žolininkus, pribuvėjas, vadinamuosius liekorius.
„Žavi, kad žmonės brangina tai, ką yra paveldėję iš praeities, išsaugoję atminimą apie savo prosenelius žiniuonius ir žolininkus – pabrėžia muziejininkė. – Ta tradicija mūsų tautoje, neabejotinai, yra tūkstantmetė, perduodama iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Labai sena tradicija, išsaugojusi senuosius gydymo elementus ir praktikas.“
Viena iš branginančių giminės paveldą kraštiečių yra Maldeniuose gyvenanti Virginija Lielmežs (Gramaliauskaitė). Ji šeimoje yra išsaugojusi atmintį apie savo promočiutę žolininkę ir pribuvėją Oną Žemėpatienę.
„Jau vien Žemėpačių pavardė yra išskirtinė, turinti mitinę reikšmę. Kitados Žemėpatis buvo lietuvių namų dievas, – sako Lina Vaitekūniene ir pasidalija Virginijos Lielmežs pasakojimu, kaip jos promočiutė „vaikelius gaudė pirtyse priimdama gimdymus, o sijono klostėse nešiojosi įvairių ekstraktų buteliukų“.
„Ir pati Virginija augina įvairius vaistinius augalus. Kuomet juos aprodė, tarsi gyvas senųjų žolininkių simbolis, ją visur lydėjo juodas katinas“, – šypsosi pasakodama muziejininkė.
Labai ją nustebino ir kita kalbinta receptų pateikėja – 87 metų Julija Klupšienė, kilusi iš Balkaičių kaimo. Ji dalinosi unikaliu savo tėvelių – Klemo Martinaičio, g. 1903 m., ir Eugenijos Martinaitienės (Puipaitės), g. 1909 m. – gaminto tepalo „Čiepų mostės“ receptu.
„Unikalu, kad ji yra išsaugojusi ir iki šiol naudoja dar savo tėvelio maždaug 1950 metais gamintą tepalą. Nors tam tepalui apytiksliai 80 metų, jis vis dar skleidžia aromatingą sakų ir vaško kvapą, lyg būtų dabar pagamintas, – dalijasi patirtu netikėtu įspūdžiu Lina Vaitekūnienė. – Jo pagrindą lygiomis dalimis sudaro avies taukai, sakai ir vaškas. Įdomu, kad naudoja jį ir žaizdelėms gydyti, ir kaip sodo tepalą medžių žaizdoms aptepti.“
Muziejininkė išskiria dar vieną rengiamos knygos heroję – Bariūnuose gyvenančią Janiną Jasienę (Žygaitę), kilusią iš Kančiūnų kaimo.
„Janina Jasienė nustebino ir auginamų vaistažolių gausa, ir giliomis žiniomis. Ji žino tokius ypatingus vaistinius augalus, apie kuriuos žino tik labai patyrę žolininkai, o ką jau kalbėti apie jų naudojimą gydymui,– pabrėžia Lina Vaitekūnienė. – Tai jos šeimos tradicija – apie vaistinius augalus daug sužinojo iš savo anytos Julijonos Jasienės, gimusios 1922 m. Akmenės rajone, o jos vyro senelis Vincas Stravinskas buvo šviesuolis, žinomas kaimo liekorius.“
„Lina Vyšniauskaitė iš Stupurų pasakojo apie savo promočiutę iš Gedvainių kaimo, buvusio už Stupurų prie Mūšos, – muziejininkė įvardija dar vieną krašto žolininkę, kurios atminimas branginamas. – Lina Vyšniauskaitė savo promočiutę Oną Mikšytę-Mazevičienę, kuri buvo gimusi 1899 m., vaikystėje dar matė, atsimena jos pasakojimus ir vaizdą klėtyje, kurioje buvo prikabinėta daug įvairiausių vaistažolių. Promočiutė gaminusi gyvatės ir krupio užpilus.“
Knyga – tradicijai branginti
Lina Vaitekūnienė teigia, kad žolininkų tradicija dar gyva, bet jau įtakojama šiuolaikinio gyvenimo. Įtaką daro į dešinę ir į kairę dalijami patarimai interneto erdvėse.
„Keičiasi laikai ir mes nebebūname tiek laiko su senoliais, kiek anksčiau praleisdavo seneliai su savo anūkais. Neretai tiesiog pro ausis praleidžiame jų pasakojimus, – pastebi muziejininkė. – Todėl knygą leidžiame, kad išsaugotume, perduotume, dalintumėmės tuo, kas dar yra gyva.“
„Knyga bus ne tik apie gydymą – apie tradiciją, kuri atskleidžia mūsų pasaulėžiūrą. Toje tradicijoje ir mūsų tapatybės dalis yra užkoduota, – akcentuoja Lina Vaitekūnienė. – Mums būdinga rinkti ir vartoti žoleles – čiobrelius, mėtas, liepžiedžius, tai priimame kaip natūralų dalyką, bet daug kur pasaulyje to jau nėra.“
Muziejininkai šiuo projektu iš esmės tęsia žymaus kraštiečio visuomenės veikėjo, tautosakininko Mato Slančiausko (1850–1924) pradėtą darbą. Jis būdamas 16 metų pradėjo rinkti ir užrašinėti liaudiškus gydymo būdus, praktikuojamus kaimo moterų. Sudarant knygą talkins Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus direktorius, farmacininkas doc. dr. Tauras Antanas Mekas ir vyr. muziejininkė, farmacininkė Zenona Šimaitienė. Knygą redaguos mūsų kraštietė Rita Urnėžiūtė.
„Knyga bus ir padėka žmonėms saugantiems senąsias gydymo žinias bei perduodantiems jas ateities kartoms, taip pat tiems, kurie renka šias žinias bei saugo šeimos ir giminės atmintį apie tautinės medicinos tradiciją“, – sako muziejininkė.
